Taip, žaidžiau Džeinės ir Maiklo žaidimą. Taip, pati to net nesupratau. O Hju, velniai griebtų, vėlavo į pasimatymą penkiolika minučių. Nebe pirmą kartą per kelias pastarąsias savaites. Na, tiesą sakant, nuo tada, kai pradėjau su juo draugauti.
Vienuoliktas
Išsiėmiau mobilųjį telefoną ir padėjau ant stalo. Užsisakiusi skanaus, tiesiog tobulo Bellini kokteilio, gurkšnojau, laukdama savo vaikino.
Dabar Hju vėlavo jau pusvalandį. Bjaurybė.
Paskui įsisąmoninau, kad Hju vėluoja ir neįspėja telefonu trečią kartą iš eilės. Stengiausi dėl jo susirūpinti - gal jį partrenkė taksi, gal jis ligoninėje, gal užpuolė plėšikai, - bet greitai lioviausi, nes pyktis ėmė viršų.
Hju tikriausiai buvo gimnastikos salėje. Jis kaip apsėstas stengėsi išlaikyti nepriekaištingą figūrą, ir ką galėjau dėl to jam prikišti?
Nebent tai, kad Hju vėluoja lygiai valandą. Kuriems galams ta puiki figūra? Antras Bellini šiek tiek apsuko galvą ir pajutau alkį.
- Gal leistumėte, panele Margo, jums atnešti truputį antipas- to1 1 - pasiteiravo padavėjas.
Jis buvo vienas iš mano mėgstamiausių - visada malonus, kas kartą mane atpažindavo. Ką gi, čia lankausi daugelį metų.
Žinote, priimkite užsakymą.
Prisimenu save alkaną, paskui prisimenu sočią. Savo ranką su šaukštu, pilnu šokoladinio pudingo. Prisimenu, kaip padavėjas padėjo ant stalo mažą puodelį espreso kavos ir lėkštutę su bis- cotti sausainiukais.
Čekį pridėsiu prie ponios Margo sąskaitos, - pasakė padavėjas. - Buvo labai malonu vėl jus matyti. Tikiuosi, valgis jums patiko.
Viskas buvo puiku.
Gal ne viskas.
Išėjau iš restorano į Manhatano pavasario vakaro šaltuką. Viena. Skruostai degė, tik nežinia, ar nuo Bellini, ar nuo pažeminimo. Sena tiesa: kai pačios romantiškas gyvenimas žlunga, visų kitų atrodo pasakiškas. Kam man reikėjo matyti pagyvenusią porelę, parke ramiai šnekučiuojančią susikibus už rankų? Arba paauglius, sustojusius karštai bučiuotis vos už kelių žingsnių nuo mano tako? Ne. Nereikėjo. Kodėl visi Niujorke staiga taip beprotiškai įsimylėję, o aš pėdinu sunėrusi ant krūtinės rankas viena?
Suskambo mobilusis.
Hju! Aišku, Hju. O pasiteisinimas dėl šio vakaro bus... koks?
Alio? - gal kiek uždususi? Apspangusi nuo Bellini?
Džeinė Margo? - paklausė balsas.
Džeinė klauso, - atsakiau neatpažindama, kas skambina.
Skambina iš Verizon Wireless, norėtume jums pristatyti mūsų naują skambinimo planą...
Išjungiau telefoną ir įmečiau į rankinę. Norėjau būti žmogus, kuris beatodairiškai švysteltų telefoną į šiukšlių dėžę. Žinoma,
jei taip padaryčiau, reiktų jį iš ten vėl iškapstyti, ir, aišku, būtent tą akimirką, kai rausčiausi šiukšlėse, kas nors iš pažįstamų eitų pro šalį, o tada jau būtų visko viršūnė.
Sunkiai rijau seiles, jausdama plūstančias karštas ašaras. To tik ir trūko! Verkti gatvėje! Taip žemai puolusi dar nebuvau.
Esu apgailėtina nevykėlė. Kuo greičiau tai pripažinsiu, tuo geriau. Man gerokai per trisdešimt, dirbu motinai, esu moteris, kurios žavus, jai per geras vaikinas neatėjo į pasimatymą mėgstamame restorane. Yra, kaip yra.
Dvyliktas
Maiklas baigė doroti antrą dešrainį, gardžiuodamasis kiekvienu sultingu kąsneliu, kiekvienu burnoje pajustu skonio atspalviu. Tai bent išalkęs! Išbadėjęs! Alkanas kaip vilkas! Iračiū Dievui, jam nereikia sukti galvos, ką valgys.
Jis čia, vėl Niujorke, tarp tarnybinių užduočių „užmušinėja" laiką. Slampinėja pramogaudamas, laukdamas žinios, kokia bus nauja užduotis. Pažiūrėjo beveik visus naujausius filmus, apvaikščiojo geriausius muziejus (pavyzdžiui, Amerikos indėnų muziejų Vašington Haitse), dar aplankė daugumą Manha- tano salos kavinių, atkakliai ieškodamas skaniausių pasaulyje spurgų, gamintų pagal senovinį receptą. Aha, dar vienas dalykas - jis lankė bokso pamokas.
Taip, bokso pamokas. Bėgant metams jis atrado daugybę mielų veiklos rūšių, kurios anksčiau jam atrodė nepatrauklios. Pavyzdžiui, boksas. Tačiau boksas yra puikiausia mankšta, ir jis tikrai diegia pasitikėjimą savimi. Ir vyriškumą taip pat. Be to, boksas jį keistai suartina su žmonėmis. Kartais suartina truputį per daug.
Du vakarus per savaitę niūrioje sporto salėje Aštuntojoje gatvėje antrame aukšte senas juodaodis su viskio ir pipirmėčių kvapeliu mokė jį taikliai smūgiuoti, gintis nuo smūgių, prisiartinus trenkti į priešininko kūną iš kairės kabliu.
Jis beveik įprato, kad aštuoniolikmetis juodaodis ir jauni vaikinukai ispanai daužydavo jam nosį tol, kol pasipildavo kraujas. O treniruočių partneriai vadino jį „seniu" tačiau jis jiems patiko. Velniai griebtų, Maiklas visiems patiko. Ar ne toks buvo jo darbas?
Bet jis negalėjo priprasti prie savo nežmoniško apetito po kiekvienos bokso treniruotės. Alkis buvo toks didelis, kad numalšinti jį galėjai tik trimis ar keturiais dešrainiais ir ne mažiau kaip dviem šokoladiniais Yoo-Hoo gėrimais iš Manhatano gatvės prekeivių.
Šįvakar, užsisakęs dešrainių ir Yoo-Hoo, Maiklas mąstė, kaip puiku grįžti į Niujorką. Jis ką tik baigė užduotį Sietle su šešiamečiu, kurį augino lesbietės. Augindamos vaiką tos dvi moterys darė tą pačią klaidą, kaip ir kitos poros. Jos mažojo Semo labui skyrė per daug veiklos: per daug muzikos, gimnastikos pamokų, per daug mokytojų ir gal per dažnai klausinėjo: Ar tu, Semai, to norėtum?
Po Maiklo pratybų „Kaip mandagiai laikytis savo nuomonės" abiem mamytėm naujasis mandagus Semo priešinimasis patiko. Maiklas padėjo Semui būti pačiu savimi. Žinoma, vėliau teko berniuką palikti, ir Semas jo daugiau nebeprisiminė. Tačiau tokia buvo tvarka, jos Maiklas negalėjo keisti.
Dabar jis trumpai atostogavo maloniai leisdamas laiką: stebėjo Centriniame parke dviračiais važinėjančias merginas, valgė ko tik įsigeisdavo. Darė kas tik jam šaudavo į galvą, valgė ką tik norėjo ir nepriaugo nė gramo svorio, o du kartus per savaitę ėjo boksuotis. Kas gali būti geriau?
Geriant antro Yoo-Hoo paskutinį gurkšnį pro šalį ėjo moteris, ir jis automatiškai nusekė ją akimis, įvertindamas apvalumus. Nieko keista. Niujorke jis visada pastebėdavo moteris. Kas čia tokio? Įsivaizdavo, kad moteris iš visų jėgų stengiasi atrodyti oriai, ir nusišypsojo staiga prisiminęs, kaip mažoji Džeinė Margo...
Bet netikėtai...
Jos galvos laikysena pažįstama...
Eisena... „žvali ir nerūpestinga".
Kaip keista... Bet ne-e... Negali būti.
Jos rankų mostai...
Na, gal... Žvilgsnis į jo pusę. Tos akys. Ne, kitų tokių nėra!
Tai ji! Tikrai ji. Bet tai neįmanoma.