Įmanoma? Ar gali būti?
Jos plaukai nebebuvo garbanoti kaip vaikystėje, bet vis dar šviesūs. Vilkėjo platų juodą paltą ir nešėsi didelę odinę rankinę - pusiau portfelį, pusiau rankinę.
Maiklui atvipo žandikaulis. Visai neįmanomas dalykas, bet tai turėjo būti Džeinė!
O Viešpatie, jo Džeinė Margo! Čia pat, už kokių penkiasdešimties pėdų nuo jo.
Maiklas nuo prekeivio vežimėlio puolė jai įkandin, lydimas dešrainių pardavėjo įtaraus žvilgsnio.
To dar nebuvo, stebėjosi Maiklas. Kad jis kada nors būtų sutikęs vieną iš savo vaikų, jau suaugusį!
Džeinė ėjo lėtai, atrodė paskendusi savo mintyse. Jis taip pat ėjo lėtai, stengdamasis susivokti, kaip elgtis toliau. Buvo sukrėstas, trūko žodžių, minčių - visko.
Prie Šeštojo aveniu ir Aštuntosios gatvės kampo ji pamojo taksi, ir vienas tuojau privažiavo. Pabėgėjusi keletą žingsnių,
įsėdo, užtrenkdama paskui save dureles. Maiklui nusviro rankos. Suprato, ką turėtų daryti, - tegu ji sau važiuoja, tai tik labai keistas sutapimas.
Tačiau pasielgė priešingai - sustabdė Šeštuoju aveniu lekiantį taksi. Pasakė tai, ką visada troško pasakyti: - Važiuokite paskui aną taksi! Paskui Džeinę. Kitaip jis negalėjo.
Tryliktas
Vairuotojas paslaugiai didina greitį ir Maiklo galva trinkteli į sėdynės atlošą. Labai keista, kodėl dabar? Susidurti su vienu iš savo vaikų -jau suaugusiu? Niekada nėra taip atsitikę. Tai kodėl dabar? Ką tai reiškia? Užmerkęs akis, jis tyliai sukalbėjo maldelę, bet atsakymo nesulaukė. Bent jau šiuo atžvilgiu jis buvo toks kaip visi: atsidūrė čia ne be priežasties, bet negalėjo suprasti dėl kokios. Aišku tik viena: kuo ilgiau jis čia, tuo labiau jaučiasi „žmogiškas". Ar kad jis darosi labiau žmogus ir yra atsakymas? Ar tai į gera?
Ką gi Maiklas apie save žinojo? Tikrai ne tiek, kiek norėjo. Praeitį prisiminė miglotai: neryškūs veidai, neapibrėžti laiko tarpsniai. Neturėjo aiškaus supratimo, kiek laiko jis tą darbą dirba, koks tikslus jo prižiūrėtų vaikų skaičius. Gerai žinojo, kad darbas visada jam patinka, išskyrus kokią vieną dieną per mėnesį. Vidutiniškai su vaiku praleisdavo nuo ketverių iki šešerių metų, paskui, nori jis ar nenori, nori to vaikas ar nenori, privalėdavo vaiką palikti. Po to būdavo pertraukėlė, atostogos, kaip dabar. Vieną dieną pabudęs kitame mieste, žinos, pas kurį kitą berniuką ar mergaitę eiti. Kitais atžvilgiais visi jo poreikiai buvo patenkinti. Jis nebuvo nei tikras žmogus, nei tikras angelas - buvo tik draugas. O būti draugu jam pasiutusiai sekėsi.
Tuo metu Džeinės taksi skriejo Šeštuoju aveniu pirmyn. Prie Centrinio parko pietinės dalies pasuko į dešinę. Maiklo taksi sekė iš paskos. Privažiavusi Parko aveniu pasuko į kairę.
Ar ji važiuoja į motinos butą? Ak, Džeine, nei Nesakyk, kad tebegyveni su motina! Jis susigūžė įsitikinęs, kad sekti paskui Džeinę yra baisus sumanymas. Prisiminė Vivjeną Margo, jos bekraštį egoizmą, pranokstantį jos žymią asmenybę. Sekmadienio popietes ji praleisdavo su Džeine, retsykiais pakštelėdavo jai į skruostą, bet tai ir viskas. Džeinės mokykla buvo už pusantro kvartalo nuo namų, tačiau Vivjena Džeinės nė karto ten nenuvedė.
Kai Džeinės taksi sustojo prie Parko aveniu 535 namo, Maiklas sunkiai atsiduso... ji neišlipo.
Prie taksi galinio lango priėjo durininkas, ir Džeinė jam padavė du didelius rudo popieriaus vokus. Durininkas džiaugėsi ją matydamas - plačiai šypsojosi, pagarbiai pasisveikino, pridėjęs pirštus prie kepurės. Džeinė jam nusišypsojo, nebeatrodė tokia liūdna. Jie net sumušė delnais.
Paskui Džeinės taksi važiavo toliau.
Gerai. Ji bent nebegyvena su Vivjena. Maiklas sekė paskui Džeinę, kol jos taksi sustojo prie 75-osios gatvės ir Parko aveniu kampo. Namo durininkas priėjo prie taksi ir atidarė jai duris.
Nenuleisdamas akių nuo Džeinės, Maiklas skubiai įbruko savo taksistui dvidešimties dolerių banknotą. Ji pasiėmė portfelį, užsimetė ant rankos savo juodą paltą.
Atrodė ji, na, nuostabiai. Visai suaugusi. Labai patraukli. Kaip keista matyti mažąją Džeinę Margo tokią. Moterį. Šiam durininkui Džeinė šiltai šypsojosi, o jis jai. Ta pati senoji Maiklo Džeinė. Visiems gera, visiems draugiška. Visada besišypsanti pasauliui.
Maiklas slėpėsi už aukšto cementinio dekoratyvinių gėlių lovelio, jautėsi kvailai, kaip vaikas, žaidžiantis šnipus, bet kažkas vertė jį tai daryti. Girdėjo durininką sakant:
Ponas Mekgratas buvo užvažiavęs pasakyti, kad jums grįžus praneščiau, jog jis tikriausiai šįvakar nevakarieniaus.
Ačiū, Martinai. Vis dėlto pranešė prieš vakarienę, - pasakė Džeinė. Bet prikando lūpą.
Durininkas, atsirėmęs ranka į sunkias stiklines vestibiulio duris, patylėjo.
-Jis neatėjo, panele Džeine, tiesa?
Džeinė atsiduso:
Ne, Martinai, neatėjo.
Panele Džeine, jūs žinote mano nuomonę.
Žinau, žinau. Aš - kvailė.
Ne, panele Džeine, - piktai pasakė durininkas. - Ponas Mekgratas - idiotas. Neįsižeiskite, kad taip pasakiau. Jūs verta geresnio.
Maiklas už gėlių lovelio iš visos širdies pritarė jo žodžiams. Džeinė nesulaukė vaikino atėjusi į pasimatymą! Dabar Maiklas buvo visiškai įsitikinęs, kad tai jo Džeinė iš senų laikų. Būtų pažinęs jos balsą bet kur. Balsas buvo gilesnis, ne toks vaikiškas, bet vis vien atpažįstamas. Ir po šitiek metų ją vis dar skaudina. Žmonės vis dar ją apvilia, nelaiko jos brangenybe, kokia ji iš tikro yra. Kas čia darosi? Kaip jie drįsta ją skaudinti?
Po teisybei, savo gėdai, teko pripažinti, kad vienas iš tų, kurie ją apvylė, buvo jis pats, Maiklas. Jis ją įskaudino. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo! Jis nieko negalėjo padaryti, nieko, ničnieko, nulį! Šiaip ar taip, kitą dieną ji Maiklą pamiršo. Gal toks įskaudinimas ir nesiskaito. Ne taip kaip to suknisto Mekgrato.
Bet kodėl Maiklas ją vėl sutiko ?
Tačiau dabar ji jau pranyko namo viduje, o durininkas Martinas staiga atsidūrė prie gėlių lovelio, įtariai žvelgdamas į Maiklą.
Ar galiu kuo padėti, pone?
Maiklas krūptelėjo ir atsitiesė.
Ne-e... ačiū. Kažin. Keliausiu toliau.
Taip, pone. Manau, taip bus geriausia.
Keturioliktas
Ir ko mano motina nedarė, kad baigusi koledžą neišsikelčiau iš jos buto gyventi savarankiškai, - trūko tik, kad savo kūnu užremtų duris.
Išsikraustai? Nesąmonė! Kurių galų tau kraustytis? Čia Raulis! Čia aš\ Džeine Aukseli, turi mane, Raulį ir kinų restoraną Leksingtone - viską, ko gali prireikti.
Taip, mama. Viską, išskyrus asmeninį gyvenimą ir galbūt normalią psichikos būklę.
Be manęs tu pražūsi! - tvirtino Vivjena. - Kas tau padės išsirinkti drabužius? Primins laikytis dietos? Padės tvarkytis gyvenime, kuriame faktiškai nėra meilės? Ak, prisiminiau, mano draugė Tori davė pusbrolio telefoną, ir aš tikrai manau, kad turėtum jam paskambinti, - jis, atrodo, ausų chirurgas ir jam puikiai sekasi. Bet Džeine Aukseli...