III SKYRIUS
SCIENTIA SEXUALIS
Manau, skaitytojas sutiks dėl dviejų pirmųjų punktų; įsivaizduoju, kad pritars, jog per tris paskutinius amžius diskursų apie seksą padaugėjo, o ne sumažėjo; taigi jie nešė draudimus ir apribojimus — tam tikru, fundamentalesniu būdu jie laidavo seksualinės įvairovės įtvirtinimą ir įdiegimą. Ir vis dėlto atrodo, kad visa tai iš esmės atliko gynybos vaidmenį. Tiek daug apie jį kalbėdami, atskleisdami, kad yra padaugintas, padalintas ir specifikuotas ten, kur jį įdiegė, atrodo, tvirtiname, jog iš esmės buvo mėginama seksą maskuoti: diskursas — ekranas, išskaidymas — nušalinimas. Bent jau iki Freudo diskursas apie seksą — mokslininkų ir teoretikų diskursas — esą nesiliovė slėpęs to, apie ką buvo kalbama. Visus pasakytus dalykus, skrupulingą apdairumą ir smulkmeniškas analizes esą galima laikyti procedūromis, kurių tikslas — išsisukti nuo nepakenčiamos, per daug pražūtingos tiesos apie seksą. Vien tas faktas, kad buvo mėginta apie jį kalbėti iš neutralaus ir išgryninto mokslinio požiūrio taško, jau savaime yra reikšmingas. Tai iš tiesų buvo mokslas, paremtas nutylėjimais, nes suvokus, kad nesugebama arba nenorima kalbėti apie patį seksą, jis daugiausia gvildeno nukrypimus nuo normos, perversijas, išskirtines keistenybes, patologinius naikinimo, liguisto susierzinimo atvejus. Tai taip pat buvo mokslas, iš esmės priklausantis imperatyvams tam tikros moralės, kuriai palankumą rodo įvairiarūšės medicininės normos. Ta dingstimi, kad žada sakyti tiesą, jis visur įžiebdavo baimę; ir menkiausiems seksualumo normos svyravimams suteikdavo visas įsivaizduojamas nelaimes, nes blogis būtinai atsilieps ateinančioms kartoms; jis paskelbė pavojingais visai visuomenei slapčiausius drovuolių įpročius ir menkiausias atsiskyrėlių manijas; neįprasti malonumai esą užsibaigs nei daugiau, nei mažiau kaip mirtimi: individų, kartų, rūšies išmirimu.
Taigi šis mokslas susisiejo su tam tikra įkyria ir nekuklia medicinine praktika, daugiažodžiavimais išreiškiančia vienokį ar kitokį pasišlykštėjimą, bet kuriuo momentu pasiryžusia suskubti į pagalbą įstatymui ir visuomenės nuomonei, daug mieliau tarnaujančia įstatymo galioms nei paklūstančia tiesos reikalavimams. Geriausiu atveju nesąmoningai naivus, o dažniausiai — savavališkai melagingas, bendrininkas to, ką išduoda, pasipūtėliškas ir priekabus, jis įteisino padaužišką elgesį su liguistais reiškiniais — tikrą paleistuvystę, būdingą besibaigiančiam XIX amžiui; Prancūzijoje netekę garbės gydytojai, tokie kaip Garnier, Pouillet, Ladoucette’as, vaizdingai šį elgesį aprašinėjo, o Rollinat — ir apdainavo. Tačiau, be šių trikdančių malonumų, mokslas reikalavo sau ir kitų valdžios teisių; jis pasiskelbė aukščiausia instancija viskam, kas susiję su higienos reikalavimais, jungdamas senąją venerinių ligų baimę su naujomis aseptikos temomis, didžiuosius evoliucijos mitus su neseniai atsiradusiomis visuomenės sveikatos institucijomis; jis ketino užtikrinti socialinio kūno fizinį tvirtumą ir moralinį tyrumą; žadėjo nušalinti nevisaverčius asmenis, iškrypėlius ir išsigimusias gyventojų grupes. Dėl neatidėliotinos biologinės ir istorinės būtinybės jis įteisino tokiu atveju neišvengiamą valstybinį rasizmą. Jis pagrindė rasizmą kaip „tiesą“.
Lyginant stebina nesutapimas tarp šių diskursų apie žmogiškąjį seksualumą ir to, kas vienu metu buvo augalų ir gyvūnų dauginimosi fiziologija. Jų menkas turinys — jau nekalbant apie mokslinį lygį, o tik ieškant elementaraus racionalumo — šiuos diskursus įkurdina nuošalioje pažinimo istorijos vietoje. Jie formuoja keistą painiavos kupiną zoną. Per visą XIX amžių seksas, regis, pateko į du gana skirtingus mokslo registrus: dauginimosi biologiją, kuri nuolat plėtojasi pagal bendrus mokslinius normatyvus, ir sekso srities mediciną, paklūstančią visiškai kitokioms taisyklėms. Tarp jų nebuvo jokių realių mainų, jokio abipusio struktūravimo; antrosios atžvilgiu pirmoji suvaidino miglotos ir gana fiktyvios garantijos vaidmenį: tai buvo globalinė garantija, kuria prisidengus moralinės kliūtys, ekonominiai ar politiniai prioritetai, tradiciniai baimės atvejai vėl galėjo patekti į vieningą mokslo žodyną. Esą viskas vyksta taip, lyg kažkoks fundamentalus pasipriešinimas oponuotų tam, kad apie žmogaus seksą, jo koreliacijas ir padarinius būtų kalbama racionaliai. Esą toks suniveliavimas — tai ženklas, kad panašaus pobūdžio diskursas turi tikslą ne pasakyti tiesą, bet sukliudyti jai paprasčiausiai pasireikšti. Išryškinus dauginimosi fiziologijos ir sekso srities medicinos skirtumus, dera juose įžiūrėti kai ką daugiau, o ne tik netolydų mokslo progresą ar racionalumo formų nuosmukį; tarytum viena jų atvertų begalinį troškimą žinoti, palaikiusį mokslinio diskurso instituciją Vakaruose, tuo tarpu kita atskleistų atkaklų norą nežinoti.
Nėra jokių abejonių: XIX amžiuje mokslinį diskursą apie seksą buvo persmelkusios nenusakomo amžiaus lengvatikybės, taip pat ir periodiškai besikartojantis apakimas: atsisakyti matyti ir girdėti; vis dėlto — ir tai, be abejonės, svarbiausia — atsisakymas buvo būtent tai, ką buvo raginama parodyti arba įsakmiai reikalaujama suformuluoti, nes nepripažinimas būtinai turi būti pagrįstas tam tikru fundamentaliu santykiu su tiesa. Jos vengti, užtverti kelią, užslėpti — daugybė vietinių taktikos būdų, lyg ir uždengiančių vienas kitą — ir pagaliau aplinkiniu keliu suteikti paradoksalią formą tarsi kokiai esmingų žinių peticijai. Nenorėti pripažinti — tai dar viena mūsų valios žinoti peripetija. Tegu Charcot epochos Salpêtrière mums šiuo atveju pasitarnaus kaip pavyzdys: tai buvo gremėzdiškas stebėjimo aparatas su savo tyrimais, apklausomis, eksperimentais, o kartu ir tam tikra kurstymo mašinerija su savo viešais pristatymais, rūpestingai, panaudojant eterį ar pentilo nitratą, sukeltais ritualiniais priepuoliais, dialogizuotu žaidimu, palpavimais, uždedamomis rankomis, pozomis, kurias vienas gydytojo gestas ar žodis sukelia arba nušalina, personalo hierarchija — žmonėmis, kurie tyko, organizuoja, provokuoja, žymisi, pranešinėja ir kurie sukaupia milžinišką pastabų bei aplankų su dokumentais piramidę. Štai šio nuolatinio raginimo kurti diskursą ir sakyti tiesą fone ima veikti nuosavi nepripažinimo mechanizmai: toks yra gestas Charcot, nutraukiančio viešą konsultaciją, kai pernelyg aiškiai imama kalbėti apie „tai“; taip — dar dažniau — pamažu iš ligos istorijų ištrinama tai, kas buvo pasakyta apie seksą ir ligonių parodyta, taip pat — ką pamatė, sukėlė, sužadino patys gydytojai ir kas iš paskelbtų tyrinėjimo duomenų beveik visada būna išbraukta[15]. Šioje istorijoje svarbu ne tai, kad žmonės užmerkė akis ar užsikimšo ausis arba kad įvyko klaida, o pirmiausia tai, kad šalia sekso ir dėl jo jie pastatė didžiulį aparatą gaminti — tegu paskutinę akimirką maskuojamai — tiesai. Svarbu, kad seksas buvo ne tik pojūčių ir malonumų, įstatymų ar draudimų, bet ir to, kas teisinga ar klaidinga, objektas, kad tiesa apie seksą tapo esminiu dalyku — naudingu ar pavojingu, vertingu ar pražūtingu, — trumpai tariant, svarbu, kad seksas tapo savotišku tiesos užstatu. Tad dera mums nustatyti ne kokį nors naują racionalumo slenkstį, kurio suradimą ženklintų Freudo — ar kurio kito — veikla, bet faktą, kad vis dažniau rengiame (su pakeitimais) šias „tiesos ir sekso varžybas“, kurias mums testamentu paliko XIX amžius, ir niekas negali įrodyti, kad mes jų atsisakėme ar netgi pakeitėme žaidimo taisykles. Nepripažinimo atvejai, dangstymaisi, nutylėjimai galėjo pasireikšti ir turėti padarinių tik fone šito keisto sumanymo: sakyti tiesą apie seksą. O sumanymas nesibaigia XIX amžiumi, nors būtent tada tam tikro „mokslo“ projektas jam suteikė savitą formą. Tai pagrindas visiems nuo normos nukrypstantiems, naiviems ar klastingiems diskursams, kuriuose taip ilgai, regis, klaidžiojo žinios apie seksą.
15
Žr., pavyzdžiui,