Istorijoje žinomos dvi svarbios procedūros tiesai apie seksą atkurti.
Viena vertus, žinomos visuomenės — ir jų gana daug: Kinija, Japonija, Indija, Roma, arabų-musulmonų visuomenės, turinčios tam tikrą ars erotica. Siame erotikos mene tiesa išplaukia iš paties malonumo, suvokiamo kaip tam tikra praktika ir kaip patirtis: jis vertinamas ne atsižvelgiant į santykį su absoliučiu leidžiamo ir draudžiamo įstatymu ar naudos kriterijumi, bet pirmiausia į jo santykį su savimi pačiu; čia malonumas pripažįstamas kaip toks, o tai reiškia — pagal jo intensyvumą, ypatingą kokybę, trukmę, atspindžius kūne ir sieloje. Dar daugiau: toks žinojimas pamažu turi būti grąžintas į pačią seksualinę praktiką tam, kad būtų apdorotas tarsi iš vidaus ir jo padariniai būtų sustiprinti. Taigi susikuria žinojimas, kuris turi likti įslaptintas — ir visai ne dėl to, kad jo objektas neva paženklintas kokia nors gėdos žyme, bet dėl būtinybės jį giliai slėpti, nes — sekant tradicija — iškeltas viešumon, jis netektų veiksmingumo ir jėgos. Tad ryšys su mokytoju — paslapčių saugotoju — šiuo atveju yra fundamentalus; tik jis gali perduoti šį žinojimą ezoteriniu būdu, pasibaigus savotiškam įšventinimo keliui, kuriuo jis neklystamai ir išmaningai veda mokinį, griežtai stebėdamas jo žingsnius. Šio priesakų meno padariniai — daug stipresni, negu būtų galima laukti iš sausų receptų — privalo pakeisti tą, kuriam skirtos jo privilegijos: absoliutus kūno valdymas, unikalus pasitenkinimas, laiko užmarštis ir ribų nepaisymas, ilgo gyvenimo eliksyras, mirties ir jos keliamos grėsmės išvarymas.
Mūsų civilizacija, bent jau iš pirmo žvilgsnio, neturi jokio ars erotica. Užtat ji yra, be abejonės, vienintelė civilizacija, praktikuojanti tam tikrą scientia sexualis. Ar, greičiau, vienintelė, kuri, ketindama sakyti tiesą apie seksą, per amžius tobulino procedūras, iš esmės pajungtas ypatingai valdymo ir žinojimo formai, tiesiog priešpriešinamai įšventinimo menui ir apmokymo paslapčiai: turime omenyje prisipažinimą.
Bent jau pradedant viduramžiais, Vakarų visuomenės įtraukė prisipažinimą į pačius svarbiausius ritualus, iš kurių laukiama tiesos apraiškų. 1215 metais Laterano Susirinkimas reglamentavo atgailos sakramentą. Jo padarinys — išpažinties technikos būdų tobulinimas, kaltinamųjų procedūrų perkėlimas į kriminalinės teisės sritį, kaltės išbandymų (priesaikų, dvikovų, apeliacijų į Dievo teismą) panaikinimas ir apklausos bei kvotos metodų plėtojimas, vis didėjantis karališkosios administracijos vaidmuo, persekiojant pažeidimus, asmeniško susitarimo atvejų nenaudai, inkvizicijos teismų steigimas. Visa tai paskatino prisipažinimui suteikti svarbiausią vietą pilietinės ir religinės valdžios teisėtvarkoje. Pati žodžio „prisipažinimas“ ir teisinės funkcijos, kurią jis nurodė, evoliucija jau savaime įsidėmėtina: nuo „prisipažinimo“, kaip to statuso, identiteto ir vertės, kuriuos vienas asmuo teikia kitam, garantijos, — prie „prisipažinimo“, kaip savo paties veiksmų ar minčių pripažinimo. Ilgą laiką individo autentiškumas buvo nustatomas pagal santykį su kitais ir savo ryšio su kitu manifestavimą (šeima, vasalinė priklausomybė, protekcija); paskui autentiškumą patvirtindavo tas tiesos diskursas, kurį individas buvo pajėgus arba priverstas išsakyti savo paties atžvilgiu. Tiesos pripažinimas pateko į patį valdžios vykdomų individualizacijos procedūrų centrą.
Bet kuriuo atveju, šalia išbandymams skirtų ritualų, šalia autoriteto teikiamų garantijų tradicijai, šalia liudytojų parodymų, taip pat šalia mokslingų stebėjimo ir demonstravimo procedūrų, prisipažinimas Vakaruose tapo vienu iš labiausiai vertinamų technikos būdų tiesai gaminti. Nuo tada mes tapome nepaprastai noriai prisipažįstančia visuomene. Prisipažinimo padariniai pasklido toli: pasiekė teisėtvarką, mediciną, pedagogiką, šeimos santykius, meilės ryšius, kasdieniškiausią tvarką ir iškilmingiausius ritualus; prisipažįstame nusikaltimus, prisipažįstame nuodėmes, prisipažįstame, ką galvojame ir ko trokštame; išpažįstame savo praeitį ir savo svajones, išpažįstame savo vaikystę; išpažįstame ligas ir vargus, stengiamės kuo tiksliausiai apsakyti tai, kas yra sunkiausiai nusakoma; prisipažįstame viešai ir asmeniškai, tėvams, auklėtojams, gydytojui, tiems, kuriuos mylime; prisipažįstame sau, džiaugdamiesi ir apnikti bėdų, prisipažįstame tai, ko kitam neįmanoma prisipažinti ir iš ko vėliau atsiranda knygos, prisipažįstame arba esame priversti prisipažinti. Kai prisipažinimas nėra spontaniškas ar sužadintas kokio vidinio imperatyvo, jis išgaunamas prievarta; jį išvilioja iš sielos arba išplėšia iš kūno. Pradedant viduramžiais, kankinimai lydi prisipažinimą kaip šešėlis ir jį sulaiko, kai šis nori išsprūsti: tai juodieji dvyniai[16]. Ir labiausiai beginklis švelnumas, ir kruviniausi valdžios veiksmai jaučia išpažinties poreikį. Vakaruose žmogus tapo prisipažįstančiu gyvūnu.
Tai, aišku, paskatino ir metamorfozę literatūroje: nuo pomėgio apsakyti ir klausyti, kuriuo grindžiamas herojinis ar stebuklinis pasakojimas apie „išbandymus“ narsos arba šventumo kelyje, pereita prie literatūros, pašauktos spręsti neišsprendžiamą uždavinį: ištraukti iš savo paties gelmių kažkokią už žodžių slypinčią tiesą, kurią pati prisipažinimo forma paverčia mirguliuojančiu ir nepasiekiamu dalyku. Tai taip pat buvo stimulas ir kitokiai filosofavimo manierai atsirasti: ieškoti fundamentalaus santykio su tiesa ne šiaip sau, paprastai tariant, savyje — tarp kokių nors primirštų žinių ar tam tikrų prigimties ženklų, — bet atidžiai save tiriant ir taip išlaisvinant iš daugybės akimirkos įspūdžių fundamentalųjį, sąmonėje slypintį žinojimą. Poreikis prisipažinti mums dabar sklinda iš tokios daugybės taškų, jis taip giliai mumyse įsišaknijo, kad nebemanome, jog tai — mus tvardančios valdžios padarinys; priešingai, mums atrodo, kad tiesa, glūdinti mūsų pačių slapčiausioje kertelėje, tik ir „reikalauja“ pasirodyti, o jeigu tai nepavyksta, tai dėl to, kad yra prievarta sulaikoma, kad ją slegia smurtu paremta valdžia, ir ji galės pagaliau save išreikšti tiktai ypatingo išsivadavimo kaina. Prisipažinimas neva išlaisvina, o valdžia nutildo; tiesa nepriklauso nuo valdymo tvarkos, bet iš prigimties giminiuojasi su laisve: kiek tradicinių filosofijos temų, „politinės tiesos istorijos“ momentų reikėjo išnarplioti, siekiant parodyti, kad tiesa iš prigimties nėra laisva, o klaida vergiškai mums netarnauja, bet tiesos gamybą kiaurai persmelkia valdžios santykiai. To pavyzdys — prisipažinimas.
Reikia pačiam smarkiai įkliūti į savo vidumi apgaulingo prisipažinimo spąstus, kad suteiktume cenzūrai, draudimui kalbėti ir mąstyti kažkokį fundamentalų vaidmenį; reikia susikurti visiškai priešingą valdžios įvaizdį, kad tikėtume, jog kaip tik apie laisvę mums kalba visi šie balsai, jau tokį ilgą laiką mūsų civilizacijoje įkyriai kartojantys įspūdingą priesaką kalbėti apie tai, kas esi, ką nuveikei, ką prisimeni ir ką pamiršai, ką slepi ir kas slepiasi, apie ką negalvoji ir apie ką galvoji negalvoti. Milžiniškas triūsas, kuriam Vakarai pajungė ištisas kartas, turėdami tikslą stiprinti — tuo metu, kai kitos darbo formos užtikrino kaupiamą kapitalą — žmonių priklausomybę; turiu omenyje jų kaip „subjektų“ rengimą dviguba šio žodžio prasme. Galima įsivaizduoti, koks perdėtas turėjo atrodyti XIII amžiaus pradžioje visiems krikščionims primestas įsakas bent kartą per metus pulti ant kelių ir prisipažinti visas, nė vienos nepraleidžiant, savo nuodėmes. Tad pagalvokime dabar, septyniems amžiams praėjus, apie tą nežinomą partizaną, nuvykusį kažkur toli į kalnus prisidėti prie serbų pasipriešinimo judėjimo; vadai pareikalauja aprašyti savo gyvenimo istoriją; kai žmogus pateikia keletą varganų, naktį prikeverzotų lapų, į juos net nežiūrima, o paprasčiausiai sakoma: „Pradėk iš naujo ir sakyk tiesą“. Ar turėtų garsieji kalbai skirti draudimai priversti mus pamiršti šį tūkstantmetį prisipažinimo jungą?
16
Jau graikų teisė poravo kankinimą su prisipažinimu, bent jau taikydama juos vergams. Romos imperijos teisė išplėtojo šią praktiką. Prie šių klausimų grįšime darbe