Taigi nuo krikščioniškosios atgailos atsiradimo iki šiandienos seksas buvo privilegijuota išpažinties medžiaga. Sakoma, kad jis buvo tai, kas slepiama. O jeigu atvirkščiai — tai, kas ypatingu būdu prisipažįstama? O kas, jeigu įsipareigojimas jį slėpti buvo tik vienas pareigos jį prisipažinti aspektų (jį slėpti tuo geriau ir rūpestingiau, kuo prisipažinimas svarbesnis, reikalaujantis griežtesnio ritualo ir žadantis labiau įtikinančių padarinių)? Kas, jeigu seksas mūsų visuomenėje jau daugelį amžių buvo tai, kas pajungta nenukrypstamam prisipažinimui? Sekso įvedimas į diskursą, apie kurį jau anksčiau kalbėjome, seksualinės įvairovės sklidimas ir tvirtėjimas gal yra tik dvi to paties dispozityvo dalys; jas padeda suderinti svarbiausias elementas — prisipažinimas, kuris verčia išsakyti tiesą apie sekso keistenybes, kad ir kokios blogos jos būtų. Graikijoje tiesa ir seksas siejosi pedagogikos forma — kai vienas kūnas vertingą žinojimą perduodavo kitam; seksas buvo ramstis įšventinant į žinojimą. Mums tiesa ir seksas susisieja prisipažįstant, būtinai išsamiai atskleidžiant asmeninę paslaptį. Tik šiuo atveju tiesa yra sekso ir jo apraiškų ramstis.
Prisipažinimas — tai toks diskurso ritualas, kai kalbantysis subjektas sutampa su pasakymo subjektu; tai irgi ritualas, išryškėjantis esant tam tikram valdžios santykiui, nes prisipažinimo nebūna, jei nėra bent jau virtualaus partnerio — ne paprasto pašnekovo, bet instancijos, kuri prisipažinimo reikalauja, jį įperša, jį įvertina ir įsiterpia tam, kad teistų, baustų, atleistų, guostų, sutaikytų; tai ritualas, kurio metu tiesa pasirodo kaip tikra, nes nugalėjusi kliūtis ir pasipriešinimą tam, kad save suformuluotų; tai pagaliau ritualas, kur pats sakymo aktas, nepriklausomai nuo išorinių padarinių, sukelia jį artikuliuojančiam sakytojui vidinius pokyčius: jis teisina jį, atperka, švarina, palengvina kaltės naštą, išvaduoja, žada išsigelbėjimą. Per amžius tiesa apie seksą — bent jau svarbiausieji dalykai — buvo pateikiama tokia diskursine forma, o ne apmokymo forma (seksualinis auklėjimas apsiribos bendrais principais ir atsargumo taisyklėmis); ir visai ne įšventinimo forma (likusia iš esmės nebyliąja praktika, tokia, kurią mergystės arba nekaltybės praradimo aktas daro juokingą ar žiaurią). Puikiai matome, kad tai forma, kuri yra pažengusi kur kas toliau negu „erotinį meną“ valdančioji forma. Sprendžiant iš valdžios struktūros, kuri jai yra imanentiška, prisipažinimo diskursas turėjo nusileisti ne iš viršaus, kaip ars erotica, veikiant aukščiausiajai mokytojo valiai, bet iš apačios, kaip pareikalautas, įpareigotas žodis, savo jėga nuplėšiantis užmaršties ir susilaikymo antspaudus. Tai, ką diskursas iškelia kaip slapta, siejama ne su kaip nors išdidinama sakomo dalyko verte ar nedaugeliu nusipelniusiųjų informacija pasinaudoti, bet su prastuolišku jo familiarumu ir visuotiniu bukumu. Jo tiesą garantuoja ne išpūstas mokytojo autoritetas, ne autoritariškai perduodama tradicija, o diskurse esanti esminga tarpusavio priklausomybė, ryšys tarp to, kuris kalba, ir to, apie ką jis kalba. Tuo tarpu valdymo instancija palaiko ne tą, kuris kalba (nes būtent jis yra priverstas kalbėti), bet tą, kuris klauso ir tyli; ne tą, kuris žino ir atsakinėja, bet tą, kuris klausinėja ir neišsiduoda, kad žino. Šis tiesos diskursas pagaliau daro poveikį ne tam, kuris jį priima, bet tam, iš kurio yra ištraukiamas. Su šia pripažinta tiesa esame labai toli nuo sumanaus įšventinimo į malonumus su visa jų technika ir mistika. Priešingai, priklausome visuomenei, kuri sunkų mokslą apie seksą formavo ne pasiremdama paslapties perdavimu, bet lėtai didėjančia prisipažinimo svarba.
Prisipažinimas buvo ir dar šiandien yra ta visuotinė matrica, kuri valdo tikro diskurso apie seksą gamybą. Vis dėlto ji labai pakito. Ilgai glūdėjo tvirtai įtaisyta į atgailos praktiką. Tačiau pamažu, nuo protestantizmo ir kontrreformacijos, XVIII amžiaus pedagogikos ir XIX amžiaus medicinos laikų, ji prarado savo ritualinę ir ypatingą lokalizaciją; pasklido ir buvo panaudota daugelyje santykių: vaikų ir tėvų, mokinių ir pedagogų, pacientų ir psichiatrų, teisės pažeidėjų ir teismo ekspertų. Tokios sklaidos motyvacija ir laukiami padariniai tapo įvairesni kaip ir įgyjamos formos: apklausos, konsultacijos, autobiografiniai pasakojimai, laiškai; jie užrašomi, perrašomi, kaupiami į dokumentų rinkinius, publikuojami ir komentuojami. Tačiau svarbiausia — prisipažinimas atsiveria, jeigu ne kitoms sritims, tai bent naujiems būdams esamas sritis apžvelgti. Jau nepakanka pasakyti, kas buvo padaryta — tarkim, lytinis aktas — ir kaip; bet dera atkurti jame ir aplinkui jį dubliuojančias mintis, jį lydinčias įkyrias svajones, jame glūdinčius vaizdinius, troškimus, moduliacijas ir apskritai malonumo kokybę. Aišku, pirmą kartą visuomenė nusileido tiek, kad ėmė skatinti grynai asmeniškų malonumų išsipasakojimus ir buvo nusiteikusi juos išklausyti.
Taigi, išsklaidant prisipažinimo procedūras, dauginant jų suvaržymo lokalizaciją, plečiant jų valdas, pamažu susiformuoja didžiulis sekso malonumų archyvas. Ilgai šis archyvas buvo sunaikinamas tiek, kiek jo susidarydavo. Jis ėmė nykti be pėdsakų (to norėjo krikščioniškoji išpažintis), kol medicina, psichiatrija, taip pat pedagogika vėl pradėjo jį tvirtinti: Campe, Salzmannas, o vėliau ypač Kaanas, Krafft-Ebingas, Tardieu, Molle, Havelockas Ellisas rūpestingai sukaupė visą tą varganą skirtingų sekso formų lyriką. Taip Vakarų visuomenės ėmė rašyti nepabaigiamą savo malonumų registracijos knygą. Jos sudarė iš jų kolekciją, nustatė klasifikaciją, aprašė ir kasdien pasitaikančius defektus, ir keistenybes ar susierzinimo atvejus. Svarbus momentas: lengva juoktis iš XIX amžiaus psichiatrų, patetiškai meldžiančių atleidimo už tuos siaubingus dalykus, kuriuos jie leido pagarsinti, primindami žmonėms „nusikaltimus dorai“ ir „lytinius iškrypimus“. Greičiau būčiau linkęs sveikinti jų rimtą požiūrį: jie jautė, kas vyksta. Tai buvo momentas, kai patys keisčiausi malonumai buvo pašaukti prabilti apie save tiesos diskursu, kurį derėjo jau dabar sujungti ne su tokiu, kuris kalba apie nuodėmę ir išganymą, mirtį ir amžinybę, bet su tokiu, kuris kalba apie kūną ir gyvenimą — būtent su mokslo diskursu. Buvo dėl ko įvaryti siaubą žodžiams. Atsirado neįtikėtinas dalykas: mokslas prisipažinimas, mokslas, besiremiantis prisipažinimo ritualais ir jo turiniais, mokslas, išradęs daugiapusį ir atkaklų prievartavimo būdą ir savo objektu pavertęs nepriimtiną prisipažinimą. Skandalas, aišku, bet kuriuo atveju — XIX amžiuje stipriai institucionalizuoto mokslinio diskurso bodėjimasis, kai šis buvo priverstas užsiimti visu šiuo prastuolišku diskursu. Taip pat teorinis ir metodologinis paradoksas: tos ilgos diskusijos dėl galimybės sukonstruoti mokslą apie subjektą, apie introspekcijos galiojimą, išgyventos patirties realumą ar apie sąmonės sau esimą — visa tai atliepė problemą, būdingą tiesos diskursų funkcionavimui mūsų visuomenėje: ar galima artikuliuoti tiesos gavybą pagal senąjį juridinį-religinį prisipažinimo modelį, o pasipasakojimo išprievartavimą — pagal mokslinio diskurso taisyklę? Leiskime pasisakyti tiems, kurie mano, kad XIX amžiuje tiesa apie seksą buvo nušalinta žiauriau negu kada nors, veikiant pavojingam blokavimo mechanizmui, kurio centre — diskurso deficitas. Deficitas? Ne, priešingai — perkrova, dvejinimasis, greičiau per daug, o ne per mažai diskurso, bet kuriuo atveju — interferencija tarp dviejų tiesos gavybos būdų: prisipažinimo procedūrų ir mokslinio diskursyvumo.