Tačiau būtų neteisinga šiuose seksualinio malonumo apmąstymuose matyti tik senosios medicininės ir filosofinės tradicijos išlaikymą. Tiesa, kad negalima nepripažinti to, kas galėjo būti tęsiama, rūpestingai išsaugota, savanoriškai atgaivinta šioje pirmųjų amžių filosofijoje, kurią taip aiškiai persekiojo klasikinė kultūra. Helenistinė filosofija ir moralė patyrė tai, ką Marrou vadino „ilga vasara“. Tačiau dėl to daugelis modifikacijų ne mažiau jaučiamos: jos neleidžia Muzonijaus arba Plutarcho moralės laikyti paprasčiausiu Ksenofonto, Platono, Isokrato ar Aristotelio pamokų akcentavimu; jos taip pat neleidžia Sorano ar Rufo Efesiečio patarimų laikyti Hipokrato ar Dioklio principų variacijomis.
Pokyčius dietetikos ir sveikatos problematizavimo srityje pabrėžia intensyvesnis nerimas, platesnis ir detalesnis lytinio akto ir kūno koreliacijos apibūdinimas, gyvesnis dėmesys jo efektų dviprasmiškumui ir trikdantiems padariniams. Ir tai ne tik didesnis kūnui skiriamas rūpestis; tai taip pat kitoks būdas suprasti seksualinę veiklą ir jos vengti dėl giminystės su ligomis ir blogiu. Moters ir vedybų problematizavimo modifikacija labiausiai susijusi su vedybinių saitų ir jų sukuriamo dualistinio ryšio vertės iškėlimu; teisingą vyro elgesį, saikingumą, kurio jis turi iš savęs reikalauti, pateisinti turi ne tik jo statusas, bet ir pati santykių prigimtis, jų universali forma ir iš to kylantys abipusiai įsipareigojimai. Galiausiai, kalbant apie berniukus, susilaikymo būtinybė yra vis mažiau laikoma būdu suteikti meilės formoms kuo aukštesnes dvasines vertes, o vis daugiau kaip savo netobulumo požymis.
Taigi per šias jau anksčiau egzistavusių temų modifikacijas galima atpažinti gyvenimo meno, kur vyrauja rūpinimasis savimi, plėtojimąsi. Šis savęs paties ugdymo menas primygtinai nebekalba apie nesaikingumą, kuriam kartais atsiduodama ir kurį reikėtų valdyti norint valdyti kitus; jis vis labiau pabrėžia, jog individą labai pažeidžia įvairūs seksualinės veiklos sukelti skausmai; jis taip pat atkreipia dėmesį į būtinybę ją priversti paklusti universaliai formai, kuria susijungiama ir kurią visoms žmogiškosioms būtybėms pagrindžia gamta ir protas. Jis taip pat parodo, jog svarbu plėtoti visas praktikas ir visus pratimus, kuriais galima išlaikyti savikontrolę ir galiausiai pasiekti gryną pasitenkinimą savimi. Šie seksualinės moralės pokyčiai nesietini su draudimo formų akcentavimu; tai gyvenimo meno, susijusio su klausimu apie save patį, savo priklausomybę ir nepriklausomybę, savo universalią formą ir ryšio, kurį galima ir reikia užmegzti su kitais, apie procedūras, kurioms padedant atliekama savo paties kontrolė, ir apie būdą, padedantį sukurti visišką suverenitetą sau pačiam, išplėtojimas.
Šiame kontekste pasireiškia dvigubas fenomenas, būdingas šiai malonumų etikai. Viena vertus, prašoma skirti daugiau dėmesio seksualinei praktikai, jos poveikiui organizmui, jos vietai santuokoje ir vaidmeniui, kurį ji ten atlieka, jos vertei ir keblumams santykiuose su berniukais. Tačiau, prie jos labiau apsistojant, skiriant jai daugiau dėmesio, ji lengviau pasireiškia kaip pavojinga ir galinti pakenkti ryšiui su savimi, kuris buvo kuriamas; atrodo, vis labiau būtina ja abejoti, ją kontroliuoti, ją lokalizuoti, kiek tai įmanoma, tik vedybiniuose santykiuose — leidžiant vedybiniuose ryšiuose jai suteikti svarbesnę reikšmę. Problematizavimas ir nerimas eina koja kojon, apie juos keliami klausimai ir reiškiamas budrumas. Visas šis moralinių, medicininių ir filosofinių apmąstymų judėjimas taip pat siūlo tam tikrą lytinio elgesio būdą, kuris skiriasi nuo pasiūlytojo IV amžiuje, tačiau jis taip pat skiriasi ir nuo to, kuris bus vėliau matomas krikščionybėje. Jei seksualinė veikla savo forma ir poveikiu panaši į blogį, vis dėlto ji pati iš esmės nėra blogis. Jos natūralus ir racionalus išbaigtumas pasiekiamas santuokoje; tačiau santuoka nėra, su kai kuriomis išimtimis, griežta ir būtina sąlyga, kad seksas nustotų būti blogiu. Jis sunkiai randa savo vietą meilėje berniukams, tačiau ši vis dėlto nėra pasmerkiama kaip prieštaraujanti gamtai.
Taigi, tobulinant gyvenimo ir rūpinimosi savimi menus, susikuria keletas taisyklių. Jos atrodo gana artimos toms, kurios bus randamos busimųjų moralių formuluotėse. Tačiau ši analogija neturi sukelti iliuzijų. Tos moralės apibrėš kitas ryšio su savimi savybes: etinio turinio apibūdinimą, išeities tašku laikant ribotumą, nuopuolį ir blogį; pajungimo būdą, įgaunantį paklusnumo bendram įstatymui, kuris kartu yra asmeninio dievo valia, formą; darbo su savimi tipą, kuris reikalauja sielos iššifravimo ir apvalančiosios troškimų hermeneutikos; etinio tobulėjimo būdą, kuris veda prie savęs atsižadėjimo. Kodekso elementai, susiję su malonumų ekonomija, santuokine ištikimybe, santykiais tarp vyrų, gali likti analogiški. Tada jie kils iš visiškai perdirbtos etikos ir kitokio būdo tapti seksualinio elgesio moraliniu subjektu.
CITUOTŲ TEKSTŲ SĄRAŠAS
ACHILAS TATIJAS
Leukipė ir Klitofontas, P. Grimai prancūziškas vertimas, Paryžius, Gallimard, La Pleiade, 1963.
AISCHINAS
Prieš Timarchą, V. Martin ir G. de Bude tekstas ir vertimas (C.U.F.).
ALLBUT C.
Greek Medicine in Rome, Londonas, 1921.
ANTIFONAS
Pasisakymai, L. Gernet sudarytas ir išverstas tekstas, Prancūzijos universitetų kolekcija (C.U.F.).
ANTILAS
Žr. OREIBASIJAS
ANTIPATRAS
In STOBAJAS, Florilegium, A. Meinecke leid., Leipcigas, 1860–1863 (t. III, p. 11–15).
APULĖJUS
Metamorfozės, P. Grimald vertimas, Paryžius, Gallimard, Ia Pleiade, 1963.
Apie Sokrato dievą, J. Beaujeu prancūziškas tekstas ir vertimas (C.U.F.).
ARETAJAS KAPADOKIETIS
Apie ūmių ir lėtinių ligų požymius, priežastis ir gydymą, Corpus Medicorum Graecorum tekstas, II, Berlynas, 1958; L. Renaud vertimas, Paryžius, 1834.
ARISTIDAS
Pagyrimas Romai, tekstas in J. H. Oliver, The Ruling Power. A Study of the Roman Empire in the Second Century A. C. through the Roman Oration of Aelius Aristides, Filadelfija, 1953.
ARISTOFANAS
Acharniečiai, V. Coulon parengtas ir H. Van Daele išverstas tekstas (C.U.F.).
Moterys tautos susirinkime, V. Coulon parengtas ir H. Van Daele išverstas tekstas (C.U.F.).
Raiteliai, V. Coulon parengtas ir H. Van Daele išverstas tekstas (C.U.F.).
Tesmoforijos, V. Coulon parengtas ir H. Van Daele išverstas tekstas (C.U.F.). ARISTOTELIS
Apie sielą, A. Jannone parengtas ir E. Barbotin išverstas ir anotuotas tekstas (C.U.F.).
Eudemo etika, H. Rackham tekstas ir vertimas (Loeb classical Library).
Nikomacho etika, H. Rackham tekstas ir vertimas (Loeb classical Library); prancūziškas vertimas R.-A. Gauthier ir J.-Y. Jolif, Louvain-Paryžius, 1970.
Apie gyvūnų kilmę, P. Louis tekstas ir vertimas (C.U.F.).
Gyvūnų istorija, P. Louis tekstas ir vertimas (C.U.F.).
Gyvūnų dalys, P. Louis tekstas ir vertimas (C.U.F.).
Politika, H. Rackham tekstas ir vertimas (Loeb classical Library).
Retorika, J. Voilquin ir J. Capelle tekstas ir vertimas, Paryžius, 1944.
ARTEMIDORAS