Ar tai tik iliuzija? Staigus įspūdis, už kurio atidesnis žvilgsnis būtinai surastų tą pačią didžiąją slopinimo mechaniką? Ar tik nedera už šių kelių blyksnių vėl įžiūrėti tamsųjį įstatymą, nuolatos kartojantį „ne“? Atsakymą duos — arba turėtų duoti — istorinis tyrimas. Tyrimas būdo, kuriuo gerus tris amžius formavosi žinojimas apie seksą; būdo, kuriuo daugėjo diskursų, turinčių vienintelį objektą — seksą, ir priežasčių, kurios nulėmė mūsų priskirtą beveik pasakišką vertę neva jų skelbiamai tiesai. Galbūt šie istoriniai tyrimai pagaliau išsklaidys tai, ką, regis, įteigia ši pirmoji apžvalga. Tačiau mano pradinis postulatas, kurį norėčiau išlaikyti kuo ilgiau, skelbia, kad šie valdymo ir žinojimo, tiesos ir malonumų dispozityvai, taip besiskiriantys nuo slopinimo mechanizmų, nebūtinai yra antriniai ir išvestiniai; ir slopinimas nėra bet kuriuo atveju esminis, vyraujantis dalykas. Tad svarbu pažiūrėti į šiuos dispozityvus rimtai ir pakeisti analizės kryptį: verčiau pradėti ne nuo visų pripažinto slopinimo ar nemokšiškumo, matuojamo tuo, ką mes — kaip patys manome — žinome, bet nuo tų pozityvių mechanizmų, kurie gamina žinias, daugina diskursus, žadina malonumą ir iškelia valdymo galią, reikia ištirti jų atsiradimo bei veikimo sąlygas ir pasižiūrėti, kaip jų atžvilgiu išsidėsto su jais susiję draudimą arba slaptumą inicijuojantys faktai. Trumpai tariant, reikia apibrėžti valdžios strategijas, imanentiškas šiai valiai žinoti. Ir būtent seksualumo pagrindu formuoti valios žinoti „politinį valdymą“.
IV SKYRIUS
SEKSUALUMO DISPOZITYVAS
Apie ką gi mes kalbame šioje tyrinėjimų virtinėje? Pasakėčią „Nekuklūs brangūs niekeliai“ norime paversti istorija.
Salia kitų ženklų, mūsų visuomenei priskiriama „kalbančio sekso“ emblema. Sekso, kuris užklumpamas, kamantinėjamas ir kuris — susitvardęs, o kartu plepus — nepavargsta atsakinėdamas. Kol vieną dieną jį sugavo kažkoks beveik pasakiškas mechanizmas, pats gebantis likti nematomas. Šis mechanizmas spiria seksą — tokiame žaidime, kur malonumas sumišęs su nevalingumu, o sutikimas su kažkuo artimu inkvizicijai — sakyti tiesą apie save ir kitus. Mes visi jau daugelį metų gyvename princo Mangogulo karalystėje: kenčiame nuo beribio smalsumo seksui, užsispyrę jį klausinėjame, nepasisotindami atsakymais ir tuo, kas apie jį kalbama, pasiryžę išrasti kokį nors magišką žiedą, kuris pralaužtų jį gaubiantį santūrumą. Tarsi būtų labai svarbu, kad ši nedidelė mūsų pačių dalis teiktų mums ne tik malonumą, bet ir žinojimą bei visą subtilų žaidimą pereinant nuo vieno prie kito: žinojimą apie malonumą, malonumą žinoti apie malonumą, malonumą-žinojimą; tarsi tas kaprizingas gyvūnas, kuriame mes gyvename, savo ruožtu turėtų pakankamai domią ausį, gan atidų žvilgsnį, pakankamai lankstų liežuvį ir protą, kad apie tai gerai išmanytų ir puikiausiai išsakytų, jei tik būtų bukliai paprašytas. Tarp kiekvieno iš mūsų ir mūsų sekso Vakarai nutiesė nepertraukiamą tiesos reikalavimą: mums būtina išplėšti iš sekso tiesą, nes tiesa jam išsprūsta, o seksas turi pasakyti tiesą apie mus, nes seksas ją laiko šešėlyje. Argi seksas laikomas paslapty? Dangstomas naujamadišku drovumu, užgniaužtas niūrių buržuazinės visuomenės reikalavimų? Priešingai, jis švyti. Štai jau daugelį amžių seksas yra įspūdingos „peticijos apie išmanymą“ centre. Dvigubos peticijos, beje, nes privalome žinoti, kaip ten su juo yra, ir tuo tarpu įtariame jį žinant, kaip čia yra su mumis.
Kažkoks takelis per keletą amžių mus vedė taip, kad klausimą „kas mes esame?“ adresavome seksui. Ne tiek seksui kaip prigimties dalykui (gyvos sistemos elementui, biologijos objektui), bet seksui kaip istorijai, seksui — reikšmei, seksui — diskursui. Mes patys įsikūrėme po sekso ženklu, ir greičiau ne sekso fizinės struktūros, bet sekso logikos. Nereikia savęs apgaudinėti: ilga eilė binarinių opozicijų (kūnas — siela, materija — dvasia, instinktas — protas, polinkiai — sąmonė), regis, paskyrusių seksui gryną mechaniką be jokio proto grūdo, leido Vakarams ne tik ir ne tiek aneksuoti seksą tam tikram racionalumo poliui — o tai dar, savaime aišku, nereikštų nieko nuostabaus, nes nuo senovės graikų laikų esame pratę prie panašių „pergalių“, — kiek privertė mus — mūsų kūną, sielą, individualybę, mūsų istoriją — pažymėti geidulių ir troškimų logikos ženklu. Būtent ji nuo šiol yra mums universalus raktas, kai tik norime suprasti, kas esame. Štai jau daugelį dešimtmečių genetikai suvokia gyvenimą nebe kaip tam tikrą organizmą, turintį, be kitų, dar ir keistą gebėjimą daugintis; jie vertina dauginimosi mechanizmą kaip tai, kas mums įveda biologinę dimensiją: ne tik gyvų būtybių, bet ir paties gyvenimo matricą. Taip jau daugelį amžių nesuskaičiuojami žmogaus kūno teoretikai ir praktikai — aišku, ne itin „mokslišku“ būdu — pavertė žmogų valdingo ir ryškaus sekso kūdikiu. Seksas — visa ko priežastis.
Neverta kelti klausimo: kodėl seksas yra tokia paslaptis? Kokia jėga jį taip ilgai mygo tylėti ir tik visai neseniai paleido, kartu gal leisdama mums jį klausinėti, tik vis per jo slopinimo prizmę ir einant tuo keliu? Iš tikrųjų šis klausimas, taip dažnai mūsų laikais kartojamas, yra tik neseniai sukurta vieno labai svarbaus teiginio ir amžino potvarkio forma: tiesa — tenai, galima užklupti ją iš pasalų. Acheronta movebo: nenaujas sprendimas.
Jūs — tokie protingi, kupini didelės ir gilios išminties
Jūs suvokiantys ir žinantys
Kaip, kur ir kada viskas susijungia
…Jūs, didieji išminčiai, pasakykite man: kas gi tai?
Atskleiskite, kas man atsitiko
Atskleiskite kur, kaip ir kada
Kodėl gi man toks dalykas nutiko?[17]
Taigi pirmiausia dera paklausti: koks gi tas priesakas? Kam gi taip įnirtingai medžiojama sekso tiesa, ir tiesa sekso srity?
Cucufa, geroji Diderot apsakymo dvasia, savo kišenėje tarp kitų niekniekių — pašventintų grūdų, mažyčių švininių stabų statulėlių ir apipelėjusių saldainiukų — aptinka smulkutį sidabro žiedelį, kurio įtvarą pasukus gali prašnekinti kiekvieną sutiktąjį, kad ir kokios jis būtų lyties. Jis tą žiedelį atiduoda smalsiam sultonui. Dabar mūsų eilė sužinoti, koks stebuklingas žiedas suteikia mums panašią galią, ant kokio valdytojo piršto jis užmautas; kokiai jėgai jis leidžia įsižaisti arba kokią numato ir kaip atsitiko, kad kiekvienas mūsų savo ir kitų seksui tapome savotiški sultonai — atidūs ir neatsargūs. Šį magišką žiedą, šį brangų daiktelį, tokį nekuklų, kai reikia priversti kalbėti kitus, bet tokį mažakalbį, kai paliečiamas jo paties mechanizmas, — jį savo ruožtu maga prašnekinti; apie jį ir reikia kalbėti. Reikia sukurti istoriją apie šį tiesos troškimą, žinių peticiją, dėl kurios jau tiek amžių seksas spindėte spindi: tokių užgaidų ir atkaklumo istoriją. Ko mes dar laukiame iš sekso, be galimų jo teikiamų malonumų, kad taip užsispiriame? Kokia tai kantrybė ar aistringas noras teigti jį kaip paslaptį, visagalę priežastį, užslėptą prasmę, nenuslopinamą baimę? Ir kodėl staiga užduotis atskleisti šią sunkią tiesą pagaliau virto kvietimu atmesti draudimus ir sutraukyti pančius? Ar darbas buvo toks sunkus, kad teko jį prigauti šiuo pažadu? Ar šios žinios įgijo tokią vertę — politinę, ekonominę, etinę — kad, norint kiekvieną jomis pavergti, reikėjo tikinti — ir čia neapsieita be paradokso, — jog jos geba suteikti išsivadavimą?
Štai keletas bendrų pastabų, turinčių nurodyti būsimų tyrinėjimų vietą, keletas siūlymų, susijusių su jų užduotimis ir metodu, apžvalgos lauku ir periodizacija, kurią galima iš anksto numatyti.