Visuotinės idėjos, jog valdžia engia seksą, o įstatymas sukurtas sąmoningam kūno malonumų troškimui valdyti, pagrindas yra ta pati menama valdymo mechanika. Ji apibrėžiama keistai ribotu būdu. Pirmiausia dėl to, kad tai yra valdžia, neva skurdi savo ištekliais, turinti nedaug priemonių, naudojanti tą pačią taktiką, nesugebanti išrasti ko nors nauja ir tarsi pasmerkta nuolatos save atkartoti. Antra — dėl to, kad tai valdžia, esą turinti tik vieną galią: sakyti „ne“; nepajėgianti nieko gaminti, gebanti tik nustatinėti ribas, ji iš esmės yra tarsi antienergija; regis, toks yra jos veiklos paradoksas: nieko negalėti, o tik daryti taip, kad tai, ką ji tramdo, savo ruožtu galėtų tik tai, kas valdžios yra leista. Pagaliau dėl to, kad tai yra valdžia, kurios modelis esąs iš esmės juridinis, koncentruotas vien į įstatymo suformulavimą ir interdiktų veikimą. Esą visos viešpatavimo, nuolankumo, pavergimo formos galų gale siekia paklusnumo.
Kodėl taip lengvai priimame šią juridinę valdžios koncepciją? Ir kodėl atmetame visa, dėl ko ji galėtų produktyviai veikti, būti strategiškai turtinga ir pozityvi? Tokioje visuomenėje kaip mūsiškė, kur taip gausu valdžios aparatų, jos ritualai tokie akivaizdūs, o instrumentai pagaliau tokie patikimi, šioje visuomenėje, kuri, be abejonės, pasirodė išradingesnė už bet kurią kitą, kurdama subtilius ir rafinuotus valdžios mechanizmus, — iš kur atsirado ši tendencija: pripažinti ją tiktai neigiama ir bergždžia interdikto forma? Kam riboti valdymo dispozityvus tiktai viena procedūra: draudžiančiu įstatymu?
Pati bendriausia ir taktinė priežastis atrodo savaime suprantama: valdžią galima pakęsti tiktai pridengus reikšmingą jos dalį. Jos sėkmė proporcinga tam, kiek jai pavyksta nuslėpti savo mechanizmus. Ar priimtume valdžią, jei ji būtų visiškai ciniška? Paslaptis valdžiai nėra koks nors piktnaudžiavimas; ji reikalinga jai funkcionuoti. Ir ne tik dėl to, kad valdžia įperša paslaptį tiems, kuriuos sau pajungia, bet gal dar dėl to, kad pastariesiems ji yra taip pat reikalinga: ar jie priimtų valdžią, jeigu joje nematytų paprastos jų troškimui nustatytos ribos, leidžiančios įvertinti vieną neliečiamą — tegu ir sumenkintą — laisvės pusę? Valdžia kaip laisvei nubrėžta grynoji riba, bent jau mūsų visuomenėje, yra bendroji jos priimtinumo forma.
Galbūt tam yra istorinė priežastis. Viduramžiais išsirutuliojusios didžiosios valdžios institucijos — monarchija, valstybė su savo aparatais — suklestėjo daugybės išankstinių valdžios formų fone ir tam tikru mastu kaip atsvara joms: neperprantamoms, supainiotoms, konfliktiškoms valdžios formoms, susijusioms su tiesioginiu ar netiesioginiu valdymu žemėje, su ginklais, baudžiava, siuzerenų ir vasalų tarpusavio santykiais. Jei šios valdžios institucijos galėjo ir gebėjo įsišaknyti, vykusiai pasinaudodamos daugybe taktinių sanglaudų, pasiekti, kad būtų pripažintos, tai tik dėl to, kad pasirodė kaip reguliavimo, arbitražo, atribojimo instancijos, kaip būdas padaryti šiose valdžios formose tam tikrą tvarką, nustatyti principą, kaip jas sušvelninti ir paskirstyti pagal ribas ir egzistuojančią hierarchiją. Gausių ir susiduriančių galių akivaizdoje, virš visų heterogeniškų teisių, šios svarbiausios valdžios formos funkcionavo kaip teisės principas, parodydamos trejopą savo pobūdį: jos siekė virsti unitarine visuma, tapatinti savo valią su įstatymu ir veikti padedant draudimo ir sankcijos mechanizmams. Tokios valdžios formulė pax et justitia, pretenduojant būtent šitaip veikti, reiškė taiką, kaip feodalinių ar privačių karų uždraudimą, ir teisingumą, kaip būdą spręsti asmeninius ginčus. Žinoma, svarbiausioms monarchijos institucijoms taip besiplėtojant, rūpėjo ir visai kiti dalykai, ne vien paprasta ir gryna juridinė sistema. Tačiau tokia buvo valdžios kalba, tokį savo įvaizdį ji pati suformavo; apie tai byloja visa viduramžiais sukurta ar romėnų teisės pagrindu perkurta viešosios teisės teorija. Teisė buvo ne šiaip sau ginklas, kuriuo sumaniai naudojosi monarchai; monarchijos sistemai ji buvo jos raiškos būdas ir jos priimtinumo forma. Vakarų visuomenėse visada, pradedant nuo viduramžių, būtent teisė formuluoja valdžios pareigų vykdymą.
XVII ar XIX amžių siekianti tradicija pripratino mus absoliutinės monarchijos valdžią priskirti ne teisės, o savivalės sričiai, piktnaudžiavimo, kaprizų, įgeidžių, privilegijų ir išimčių pasauliui, besiremiančiam savojo gerovės tęstinumo tradicija. Betgi tai reiškia pamiršti tą esmingą istorinę aplinkybę, kad vakarietiškos monarchijos reiškėsi kaip teisinės sistemos, apmąstė save pasitelkusios teisės teorijas ir savo valdžios mechanizmų funkcionavimui suteikė teisinę formą. Senas Boulainvilliers priekaištas, išsakytas prancūzų monarchijos adresu, jog ši pasinaudojo teise ir juristų paslaugomis tam, kad atšauktų aristokratų privilegijas ir juos pažemintų iš esmės, aišku, yra pagrįstas. Plėtojantis monarchijai ir jos institucijoms, buvo įvesta ši juridinė-politinė dimensija; ji, aišku, nėra adekvati buvusiam ir esamam valdžios veikimo būdui; tačiau ji yra kodas, Jcuriuo remiantis valdžia reiškiasi ir pati nurodo, kad šitaip apie ją galvotume. Monarchijos istorija ir valdžios procedūrų bei faktų pridengimas juridiniais bei politiniais diskursais ėjo kartu.
Ir štai, nepaisant pastangų juridinę dimensiją išlaisvinti iš monarchijos instituto ir politinę dimensiją atskirti nuo juridinės, valdžios įvaizdis taip ir liko šios sistemos nelaisvėje. Štai du pavyzdžiai. XVIII amžiaus Prancūzijoje monarchijos institucijos kritika buvo nukreipta ne prieš juridinę-monarchinę sistemą, bet į juridinės sistemos pertvarką, tyros, griežtos sistemos, į kurią be piktnaudžiavimų ir paklaidų galėtų įsilieti visi valdžios mechanizmai; priešingai monarchijai, kuri, nepaisant jos tvirtinimų, nuolatos peržengdavo teisės rėmus ir save laikė aukščiau įstatymų. Politinė kritika tuomet pasinaudojo visa monarchijos plėtojimąsi lydėjusią juridinės minties galia tam, kad pastarąją pasmerktų; tačiau ji neabejojo pačiu principu, pagal kurį teisė privalo būti tiesiog valdžios forma, o valdžia visuomet pasireiškia teisės forma.
XIX amžiuje iškilo kitas politinių institucijų kritikos tipas; tai buvo daug radikalesnė kritika, nes jai rūpėjo parodyti, kad ne tiktai reali valdžia išvengia teisės diktuojamų taisyklių, bet ir pati teisės sistema yra ne kas kita, kaip tik prievartos reiškimo būdas, galimybė ją aneksuoti atskirų individų naudai ir visuotiniu įstatymu prisidengus įveiksminti kiekvienai valdžiai būdingus asimetriškus ir neteisingus santykius. Vis dėlto ši teisės kritika dar pagrįsta postulatu, skelbiančiu, jog iš esmės ir siekiant idealo valdžios veiksmai turi būti derinami su tam tikra fundamentalia teise.
Iš esmės, nepaisant skirtingų epochų ir tikslų, monarchija nuolatos persekioja valdžios įvaizdį. Politinės minties ir politinės analizės požiūriu karaliui vis dar nenukirsta galva. Dėl to valdžios teorijoje dar teikiama didelė reikšmė teisės ir prievartos, įstatymo ir nelegalios padėties, valios ir laisvės problemoms, o ypač valstybės ir suverenumo problemai (net jei pastaruoju atveju kreipiamasi nebe į suvereno asmenį, bet į kažkokią kolektyvinę būtybę). Galvoti apie valdžią, svarstant šias problemas, reiškia apie jas galvoti, svarstant tam tikrą mūsų visuomenėms gana būdingą istorinę formą: teisinę monarchiją. Gana būdingą ir, nepaisant visko, — pereinamąją. Nors daugelis jos formų išliko ir šiandien tebegyvuoja, pamažu į ją įsiskverbė nauji valdžios mechanizmai, kurių, atrodo, negalima supaprastinti vien juos priskiriant teisės įvaizdžiui. Kaip pamatysime toliau, būtent šie valdžios mechanizmai, bent jau iš dalies, buvo įpareigoti rūpintis, jau nuo XVIII amžiaus, žmonių gyvenimu — žmonių kaip gyvų kūnų būtimi. Nors tiesa, kad teisėtvarka galėjo, aišku, nevisapusiškai, reprezentuoti valdžią, akcentuojančią mokesčių rinkimą ir mirtį, — ji pasirodė jau visai svetima naujiems valdymo būdams, grindžiamiems ne teise, bet technika, ne įstatymu, bet normalizacija, ne bausme, bet kontrole ir veikiantiems tokiais lygiais ir formomis, kurios peržengia valstybės ir jos aparatų ribas. Štai mes jau prieš kelis amžius virtome tokia visuomene, kur teisėtvarka vis mažiau gali kodifikuoti valdžią ar jai atstovauti kaip sistemai. Slidus takelis mus veda vis tolyn nuo teisės karalystės, kuri jau tuomet ėmė trauktis praeitin, kai Prancūzijos revoliucija, o kartu su ja konstitucijų bei įvairiausių kodeksų epocha, regis, kaip tik jai žadėjo artimą ateitį.