Įsiliekite tarp šventės svečių, kalbėkite su žmonėmis. Jie jums šypsosis, o jūs jausitės palaimingi ir savi! Papasakokite anekdotą, ir jie juoksis. Smagiai tauškėkite – ir būsite mylimi! Tokie pobūviai trunka, sakytum, amžinybę, kadangi niekas nenori išeiti pirmas! Nenori skirtis su tuo svaiginamai saldžiu lengvabūdiškumu!
Niekas, grįždamas mintimis prie ano įvykio, negalėjo prisiminti jokio bloga lemiančio ženklo. Dangus nežioravo kruvinu raudoniu, kometos švietė abejingai, nė vienas paukštis tą vakarą neatsitrenkė į langą. Netgi šunys, kurių Triušiogaloje tiesiogine prasme buvo beprasmiškai daug, ir tie nekaukė.
Visi manė, kad pobūvis laimingai, pagaviai ir žaismingai vyks iki rytojaus, gal net ilgiau.
Ten buvo ir žinoma teatro kritikė. Po poros mėnesių ji pakomentavo įvykį „Helsinkio žinių“ priede „Dabar“, kuriame kritikai buvo prašomi nupasakoti itin stulbinančius tikroviškus savo išgyvenimus. Pasak kritikės, tas nelaimingas atsitikimas buvęs „visai nelaukta, šiurkšti ir neįtikėtina viso to pabaiga – visiškai netinkamas, juokingai dramatizuotas siužeto vingis!“
Į Triušiogalos literatų draugijos kalėdinį pobūvį susirinko kultūrininkai iš arti ir toli, tolimiausi, kaip žinoma, buvo atvykę net iš Japonijos.
Rašytojas Martis Žiemys beveik nieko nepažinojo ir nenorėjo pažinti.
Triušiogalos pramoginis orkestras grojo menės kampe: mįslingas bosas flirtavo su pianinu ir svajinguoju saksofonu. Pobūvio patarnautojai siūlė svečiams vyno, konjako ir užkandžių.
Svečiai būriavosi ne vien didžiojoje menėje, bet ir kituose pirmo aukšto kambariuose. Vieni stovėjo grupelėmis, garsiai juokdamiesi, kiti kuždėjosi pakampėmis. Pirmąsyk apsilankiusieji Lauros Sniegės namuose žavėjosi švytuliuojančiais ant sienų paveikslais ir tamsaus atspalvio kambarių apstatymu.
Niekas nedrįso kopti aukštyn, buvo aišku, kad tai namų šeimininkės privati erdvė. Dalis pirmojo aukšto kambarių buvo užrakinta.
– Kurgi ponia Sniegė? – paklausė kažkas Marčiui Žiemiui už nugaros.
Žiemys atsigręžęs suprato, kad klausimą uždavė Ela Milana. Ji knebinėjo suknelės petnešėles, aiškiai per siauras ir per stangrias.
Rašytojas Žiemys gerai suprato, kad visi čia susirinko tik dėl Elos Milanos, tos priešais jį stovinčios jaunos nedidukės mokytojos, kuri tapo Triušiogalos literatų draugijos nauja nare. Čionai knibždėjo pavydžių rašytojų mėgėjų – jų pavydą tramdė tik įgimtas pagarbumas. Ši moteris tapo ilgai laukta dešimtąja Draugijos nare.
Tiems rašytojams mėgėjams irgi pavydėjo kiti, nes iš šimtų apskrities rašytojų mėgėjų kaip tik jiems teko garbė būti pakviestiems į pobūvį. Didžiuma jų per porą pastarųjų metų pelnė apdovanojimų konkursuose, o kitų kūriniai, išspausdinti literatūriniame priede, buvo laikomi geresniais už vidutinius.
Rašytojas Martis Žiemys pirštų galais palietė Elai Milanai ranką. Ji buvo liesa, rankos oda – sausa ir karšta.
– Ji tebėra viršuje, turbūt savo kambaryje, – atsakė jis. – Nesirūpinkit, sutiksit ją, kai ateis metas. Tuomet būsite oficialiai pristatytos viena kitai ir taip toliau.
Apie juos spietėsi žmonės. Arčiausiai stovėjo trejetas skardžiabalsių moterų. Rašytojas Žiemys jas pažinojo, bet pamiršo jų vardus. Moterų draugijoje šmaižė jaunyvas vyriškis, kurį rašytojas manė esant „Triušio takų“ žurnalistą. O gal vyrukas buvo iš kokio respublikinio laikraščio? Gal net svečias iš „Suomijos iliustruotojo savaitraščio“?
Rašytojas Žiemys jau ketino pasitraukti į šalį, bet kažkas sudavė jam per petį. Tuomet jis prisiminė žurnalisto vardą: Esko Hartavala.
Žurnalistas pasakė perskaitęs paskutinį Žiemio romaną „Ponas Drugys“. Jis pasiteiravo, ar autoriui, kaip ir jo pagrindiniam veikėjui, nebuvo kilusi pagunda persivilkti moteriškais drabužiais.
– Neketinu jūsų įžeisti, klausiu tik todėl, kad pagrindinio veikėjo minčių pasaulis romane pavaizduotas taip neįtikėtinai intensyviai, su tokiais skausmingai asmeniškais ypatumais, jog sunku patikėti ką nors galint visa tai prasimanyti.
Viena žurnalisto ranka svarino rašytojui Žiemiui petį, kita jis susijaudinęs mojavo ore. Ta ranka laikė cigaretę ir nuo jos rašytojui ant krūtinės byrėjo pelenai.
– Be abejo, mielai prisiimčiau tas nuostabias patirtis, kurias vaizduoju savo knygose. Vis dėlto mano gyvenimas nėra toks turiningas. Mes, rašytojai, kartais turime naudotis kitų žmonių išgyvenimais.
– Skamba gana grobuoniškai, – nusijuokė žurnalistas. – O gal rašytojai yra kaip maitvanagiai, kaip ir mes, žurnalistai, pasak kitų?
Žurnalistas plastelėjo lyg kondoras ir išsišiepė.
Rašytojas Žiemys sudvejojo, ar juodu paprastai šnekučiuojasi, o gal čia interviu? Vyptelėjo lūpų kampučiais, kaip daro išalkęs krokodilas, ir nuėmė žurnalisto ranką nuo peties.
Paskui vieną po kitos nuspriegė pelenų dulkeles nuo drabužių.
– Turiu pripažinti, kad medžiagos rinkimas kartais labai panėši į grobio medžioklę, – pasakė jis. – Net geriausias virėjas negali pagaminti vištienos troškinio iš savo kojų. Nė vieno gyvenime nebūna pernelyg daug medžiagos – ne daugiau nei žvirblio mėsos. Vidutinė asmenybė gali duoti peno daugiausia dviem trumpoms novelėms. O kai kas, labai aukštai pasinešęs, tinka ne daugiau kaip porai anekdotų.
Žurnalistas suburbleno. Rašytojas Žiemys tapštelėjo jam per ranką, nuoširdžiai nusišypsojo ir tęsė:
– Kad ir kaip būtų liūdna. Šiaip ar taip, jeigu nori parašyti kiek daugiau, savo patirties negana. Taigi trečią kūrinį reikia pagardinti pora šimtų gramų kieno nors kito gyvenimo.
Žurnalistas linktelėjo ir nuėjo paieškoti lengvesnio pašnekovo.
– Kodėl man atrodo, kad labai nuvyliau tą vargšelį? – balsu suabejojo Žiemys, ir tai sukėlė griausmingą aplinkinių juoką.
Viena moteris garsiai nusikvatojo, staigiai žengtelėjo porą žingsnių ir pirštų galais palietė rašytojui lūpas.
– Arba jį tik nugąsdinot. Sakykit, ar man gresia pavojus būti išnaudotai, jeigu prieisiu per arti, o didis ir keliantis baimę rašytojau Žiemy?
Apie moterį pleveno tirštas kvepalų debesis.
– Labai prašom, – kiek atkariai tarė Žiemys. – Atsiverkite man, papasakokite ką nors įdomaus apie save, ir aš pasinaudosiu tuo – kai man reikės. Jeigu reikės. Perdirbęs savo reikmėms.
– Kaip rašytojas mane perdirbtų?
– Na, pakeisčiau jūsų garbanas tamsiomis ir pastorinčiau ar suploninčiau jus dešimčia kilogramų – kaip man šautų į galvą. Ir galbūt… galbūt vieną jūsų akį, gal tą kairiąją, paversčiau stikline.
Moteriai atvipo žiauna.
– Ak?..
Rašytojas Žiemys nusišypsojo.
– Arba pridėčiau jums medinę koją ar kokią negalią, ko gero, sifilio sužalotas smegenis. O gal verčiau leisčiau perlūžti į dvi dalis automobilio katastrofoje.
Moteris šaižiai nusijuokė.
– Jūs iš tiesų siaubingas! Daugiau nieko nebesakysiu, nes gausiu galą kitame rašytojo romane.
Rašytojas Žiemys santūriai nusilenkė.
– Turite neabejotiną teisę. Tuomet grėsmė bus kur kas mažesnė. Tarp kitko, galiu pavogti jūsų minas ir eiseną! Ko gero, pasinaudosiu tuo jūsų įpročiu juoktis pravėrus burną ir tuo mažu liežuvėliu, vis pro dantis dirsčiojančiu, kas darosi pasaulyje. Ir tomis strazdanomis, kurios nuo jūsų viršunosės keliauja ligi pat tarpkrūčio, jos gali būti labai paranki detalė šiuo metu rašomam kūriniui.