Выбрать главу

– Vasaros atostogos jau tuoj prasidės. Aš atvyksiu, bičiuli. Tada ir pakalbėsime.

Grįžęs į Niujorką Malekas spėjo numigti vos keletą valandų. Jį pažadino telefonas. Skambino Klara Vikingstad. Priešingai, negu galėjai pamanyti iš jos pavardės skambesio, Klara buvo smulki moteris. Penktą dešimtį baigianti brunetė protingomis rudomis akimis, kurios žvelgė į pasaulį daugiausia besirūpindamos, kad nebūtų paneigta jos valia. Malekas didžiąją savo, suaugusiojo, gyvenimo dalį tyrė Vidurio Rytų filosofiją siekdamas filosofijos mokslų daktaro laipsnio. Vis dėlto jis matė, kad Klara šį regioną pažįsta geriausiai iš visų žmonių, kuriuos jis sutiko dirbdamas ten vertėju. Be to, ji buvo ir bene ambicingiausia iš jų visų. 2004-ųjų pavasarį Bagdade ji išgelbėjo Maleko kailį – tiesiogine šio žodžio prasme. Ir už tai jis jautėsi visąlaik jai skolingas.

– Malonu vėl kalbėtis su tavim, Rezai, – tarė ji. – Noriu kai ką tau pasiūlyti.

– Leisk, atspėsiu: tu vėl vyksti į Teheraną ir tau reikia vertėjo.

– Geresnio už tave nerasi.

Malekas ją patikino, kad bus laimingas galėdamas pasitarnauti. Bagdade ji išskėstomis rankomis stojo prieš perdėtai stropų JAV armijos seržantą, kuriam pasirodė įtartinas Maleko elgesys:

– Jis mano vertėjas, neleisiu suimti.

Šiam pabandžius nustumti ją nuo kelio ir įsakius porai savo treniruotų devyniolikmečių su uniformomis išvesti hadžį, ji blefavo, kad po aštuonių valandų Amerikoje ši istorija pirmiausia nuskambės per žinias.

– Ir taip baigsis tavo šlovinga karinė karjera!

To užteko ištraukti Malekui iš bėdos. Užteko, kad už tai ją pamiltų. Tačiau po keleto metų, sugrįžęs į Jungtines Valstijas, jis greitai pasidarė jai tik dar vienu šaltiniu, dar vienu vertėju, vienu iš vyrukų, su kuriais Klarai kurį laiką teko dirbti įvairiuose neramiuose pasaulio užkampiuose. Malekas buvo numeris, veidas, vietinis vyrukas, su kuriuo permiegi keletą kartų, nes netolimas artilerijos dundėjimas sukuria puikią atmosferą atsitiktiniams lytiniams santykiams.

Ar visa tai reiškė, kad pyko ant jos? Ne, jokiu būdu. Anot persų posakio, jis mielai klojosi jai po kojomis. Kartą Klara pasielgė kaip tikras draugas, ir jis to nepamiršo.

– Žinai, Klara, skaičiau tavo paskutinius straipsnius. Bet kuo iš tikrųjų tau parūpo Gvatemala? – paklausė jis.

– Mirties būriai. Pagrobimai. Įprasti dalykai. Man tiesiog prireikė kurį laiką atsipūsti nuo Vidurio Rytų, Rezai. Juk žinai, kaip būna. Pats visa tai patyrei, – šiek tiek patylėjusi ji pridūrė. – Atsiprašau, kad negalėjau daugiau su tavim pasikalbėti tą savaitgalį.

Klara taip pat dalyvavo diskusijose tame analitiniame centre. Tačiau ji atvyko su kažkokiu vyru. Vyresniu, mandagiai atlaidžiu fotožurnalistu, tikriausiai įkopusiu į savo profesijos panteoną. Vienas iš tų vėtytų ir mėtytų Hemingvėjaus tipo žurnalistų, kurie savo gyvenimo aprašymuose nurodo parengę reportažus apie dešimtis karų įvairiausiose šalyse ir nepraleidžia progos apie tai pasakoti.

Vis dėlto tą šeštadienio vakarą Malekas su jais pavakarieniavo, o Klara pažadėjo jam paskambinti. Ir štai paskambino.

– Nieko baisaus, – pasakė jis. – Teherane turėsime į valias laiko pasikalbėti. Nebent Jo Didenybė tavo draugas fotografas vyksta ten kartu su tavim.

Ji nusijuokė:

– Ne, jis tik draugas. Be to, iraniečiai vis tiek neduotų jam vizos.

– Jie nori, kad tu priklausytum tik jiems, Klara, – banaliai pajuokavo Malekas, – ir aš jų už tai nesmerkiu.

Vašingtone ji paklausė, ką pastaruoju metu veikia, ir jis atsakė, kad ėmėsi dirbti dėstytoju Niujorke.

– Ką gi, regis, tu įsitvirtinai Amerikoje, Rezai. Tai geriau, negu vaikytis istorijų, amžinai nerimauti, ar paskui gausi darbo, tiesa? Tu čia radai savo nišą. Laikykis jos.

Jis ir vėl mintyse nusistebėjo, kokie savotiški pasidaro žmonių santykiai atliekant tokį darbą kaip Klaros. Susitikęs su žmonėmis trumpai suartėji, kartais – dėl tokių aplinkybių, kokios susiklostė aną pavasarį Bagdade – netgi pernelyg. Sykiu dirbi, sykiu miegi, o paskui, įvykdęs užduotį, trauki savais keliais. Gal kurį laiką dar palaikai ryšius, tačiau gyvenimas daro savo, ir ryšys susilpnėja. Deja, taip jau būna. Net romanai dėl tokio darbo specifikos greitai užsimezga ir greitai nutrūksta.

– Taip, tai saugus darbas, Klara. Tik nežinau, ar pavyks jį išsaugoti.

– Kodėl?

– Jie reikalauja, kad parašyčiau dar vieną knygą.

Ji vėl nusijuokė, šį kartą taip, tarsi jis būtų pasakęs kažką kvaila.

– Rezai, betgi rašyti knygas yra dėstytojo darbo dalis. Kiek metų tu mokeisi rašyti?

– O jeigu neparašysiu, ir dar greitai, jie paspaus man ranką ir pasakys sudie. Jiems tik trumpam reikėjo dėstytojo – smėlynų negro, – tarė jis, pabrėždamas paskutinius žodžius, kad įspūdingiau skambėtų. – Tikriausiai jiems reikėjo įvykdyti kažkokias samdymo kvotas. Dabar jas įvykdė ir…

– Liaukis taip kalbėti, Rezai. Daraisi tikras zirzlys.

– Klara, – neatlyžo jis, – tu žinai, kad man patinka mano dabartinis gyvenimas. Jis paprastas. Jis ramus. Kartais mūsų rajone gali išgirsti pistoleto šūvį, tačiau ne granatų ir bombų sprogimus. Čia, Harleme, tikras rojus. Nenoriu jo prarasti. Tikrai tikrai nenoriu.

– Neprarasi. O jei ir prarastum, visada gali vykti į Vašingtoną ir dirbti kokiame nors analitiniame centre. Jų čia gyvas velnias. Aš net galėčiau tarti už tave gerą žodį. Turiu ryšių.

Ji buvo pasirengusi jam padėti. Iš širdies.

– Nori pasakyti, kad aš galėčiau kiekvieną dieną sėdėti kokiame nors kambarėlyje ir pliekti vieną pranešimą po kito nekvaršindamas sau galvos, jog pasaulis ritasi velniop.

– Pasaulis visada ritasi velniop, Rezai. Neimk taip į širdį.

Ji padėjo ragelį, o jis ilgą laiką mąstė apie šiuos du pokalbius telefonu. Klara Vikingstad norėjo, kad jis vyktų į Teheraną ir vėl būtų jos vertėjas, o Sina pageidavo, kad jis atvyktų padėti jam tvarkyti kažkokių reikalų. Malekui tas miestas, Teheranas, panėšėjo į pasiklydusį, sutrikusį ir labai pavojingą vaiką. Vis nepaliaujamai augantį. Jis plėtėsi visomis kryptimis, ir dešinioji jo ranka nežinojo, ką daro kairioji. Toje vietoje daugiausia viešpatavo tyli neviltis, nors retsykiais kas nors ir iškrėsdavo kokią nors didvyrišką, tačiau beprasmę, kvailystę, kuri neduodavo jokios naudos. Gyvendamas tame mieste po kurio laiko pavargsti nuo kasdienės kovos dėl kiekvieno mažmožio. Ir vieną dieną pabudęs suvoki, kad nebemoki šypsotis. Ilgų, juodų dievobaimingų moterų čadrų niūrastis ima dusinti. O pabuvojęs turtuolių vakarėliuose, kur pataikaujama visoms, kokios tik įmanomos, ydoms, jauti, kad oro trūksta dar labiau. To miesto pakvaišimas, jo asimetrija, iš visų pusių tykantys įvairiausio pobūdžio pavojai ilgainiui darosi nebepakeliami. Kyla noras bėgti. Bet iki to laiko jau būni įjunkęs į Teheraną. Jis prikausto tave. Jis tikrai kurį laiką buvo prikaustęs Maleką. Ir jis bijojo šio miesto. Bijojo todėl, kad puikiai jį pažinojo: čia akimirksniu viskas gali pasisukti prieš tave. Ir tada tu atsidurtum beviltiškoje padėtyje, neturėdamas kur eiti ir į ką kreiptis.

* * *

Jo kabinete buvo Kandisė Vinsent.

Jų bendravimas užsimezgė prieš tris mėnesius. Pavasario semestro pradžioje. Vieną dieną ji įėjo į jo kabinetą ir paprašė pagalbos.

– Dėstytojau, noriu ko nors daugiau pasiekti. Noriu aprašyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra.

Papasakoti, kaip yra iš tiesų, pasakė ji. Ką iš tiesų reiškia būti juodaode moterimi, tuoj įkopsiančia į ketvirtą dešimtį, auginančia du mažus berniukus savo bute viename iš socialinių daugiabučių anapus upės Bronkse. Ar jis negalėtų jai padėti? Gal retkarčiais duotų patarimų?