– Man reikia išgerti, – pasakė Malekas.
– Tik ne mano namuose.
– Kodėl? Ar todėl, kad dabar dirbi KAF ir bijai nuvilti savo bendrus? Sužinoję, kad namuose turi alkoholio, jie nebelaikys tavęs geru musulmoniuku?
– Ar Fani tau papasakojo apie KAF?
– O tu manei, kad nepasakys? Kas dedasi tavo smegeninėje, Sina? Tie žmonės, kurie priklauso KAF, įtraukė tavo tėvą į mirtininkų sąrašą. Tai jie privertė tave ir tavo senį bėgti iš šalies. Jie tikina vargšus tamsuolius, kad tada, kai šie nukeliaus į dangų, ten juos tikrai pasitiks raudonlūpės skaistuolės. Aš neišsigalvoju. Tai tiesa. Tiesiog panaršyk internete ir surasi daugybę svetainių, skirtų tokio pobūdžio kliedesiams. Ir tu padedi juos skleisti. Kodėl dirbi tokiems žmonėms?
– Aš tik verčiu.
– Meluoji!
Šį žodį Malekas rėkte išrėkė. Tačiau bent jau taip pratrūko besikaupianti įtampa. Jie stovėjo vidury Teherano, du amerikiečiai. Taip, žvelgiant iš esmės, jie tokie ir buvo. Net jų tartis, pastebėjo Malekas, buvo nenusakomai kalifornietiška.
Jis jautėsi tarsi koks absurdo spektaklio personažas. Kokia nesąmonė, suirzo Malekas. Nesuprasi, kas dedasi šioje absurdiškoje vietoje. Kaip tik to jis ir bijojo – kad atvykęs čia vėl atsidurs stebuklų šalyje. Ko verta vien KAF. Ši organizacija ir egzistavo, ir neegzistavo. Žinoma, užsienio laikraščiuose rašė, kad Irake veikia specialūs Revoliucinės gvardijos būriai. Jie esą puikiai parengti ir visur turi agentų, vykdančių jų nurodymus. Tačiau KAF visiškai kitokia. Tai aiškios organizacinės struktūros neturintis radikalių dvasininkų, žurnalistų, nepaprastai konservatyvių turgaus prekeivių, pavojingų svajotojų ir buvusių ar esamų karininkų, įsitikinusių, kad, jeigu ne šiandien, tai rytoj pasirodys Išganytojas, sambūris. Jie nesigarsino, tačiau visi žinojo, kad tokie yra. Svarbiausia, jie teikė įkvėpimą kitiems. Jie rodė kelią. Stengėsi kurstyti senstančios revoliucijos ugnį. Negalėjai besti pirštu į konkretų vyruką ir pasakyti: štai KAF. Ši organizacija pirmiausia buvo proto būsena, tačiau ji turėjo savo čiuptuvus visur.
Ir tikriausiai kaip tik dėl to ji taip puikiai tiko tokiam vyrukui kaip Sina. Jis buvo senųjų aristokratų vaikas. Sina nebūtų įsiprašęs į tarnybą reguliarioje kariuomenėje ar kurioje nors vienoje iš konkuruojančių žvalgybos agentūrų, net jeigu nuo to priklausytų jo gyvybė. Jie nebūtų juo pasitikėję. Jie žinojo, kas jis yra: iš esmės – juk amerikietis. Tačiau žmonės taip pat žinojo, kokia turtinga buvo Vafa šeima. Tik pagalvojus apie tokius turtus susisuka galva. Vien kiekvienoje svarbesnėje Teherano gatvėje buvo pastatų, kurie priklausė Vafa šeimai. Ir netgi dabar tas, kuriam pavyktų atgauti bent dalelę tokių pasakiškų turtų, turėtų pakankamai grynųjų pinigų metų metus vykdyti kovines operacijas, nesivargindamas prašyti valstybės paramos.
Sina buvo įrankis. Jis buvo paverstas įrankiu arba savo noru ėmėsi vykdyti jo funkcijas. Taip pasielgti galėjo tik žmogus, kuris buvo pavojingas, apgailėtinas, drąsus ir kvailas tuo pat metu. Sinos pasirinkimas rodė, kad Teheranas jam kaip žuviai vanduo. Kur daugiau pasaulyje toks vyrukas galėjo įgyvendinti savo sumanymus? Visose srityse Sina buvo dviasmenis: turtuolis–vargšas, revoliucionierius–kontrrevoliucionierius, tikintis–bedievis, iranietis–amerikietis, kuris važinėjo Teherano gatvėmis motociklu ir galėjo besti pirštu į nemažą dalį miesto nekilnojamojo turto objektų sakydamas, kad tas, tas ir tas priklausė jo tėčiui.
Po valandos jie pastatė Sinos motociklą prie trijų žvaigždučių viešbučio Talekanio prospekte. Vestibiulyje kiurksojo keletas Venesuelos naftininkų delegaciją atlydėjusių policininkų ir asmens sargybinių, mirtinai nuobodžiaujančių be alkoholio ir moterų. Jų saugomi diplomatai buvo kažkur kitur, tikriausiai linksminami ir vaišinami, o šie vyrukai, neturėdami ko veikti, sėdėjo nutaisę tokius veidus, tarsi būtų ruošęsi ką nors nušauti. Tačiau šio viešbučio rūsyje Malekas ir Sina įžengė į tamsią tuščią užkandinę, kurioje, Sinai ištarus vos keletą žodžių, iš virtuvės atėjo kažkoks vyras, nešinas padėklu su degtinės buteliu ir dviem taurelėmis.
Malekui nereikėjo nieko aiškinti. Kad ir kur Sina pasirodydavo šiame mieste, jis tikriausiai visur turėjo pusiau nematomų žmonių, kurie kadaise dirbo jo tėvui, o dabar teikė paslaugas jam. Jiedu ištuštino didžiąją dalį butelio be ilgesnių kalbų. Iš gatvės sklido rėksmingos revoliucinės dainos. Jas transliavo iš buvusios Amerikos ambasados, kurią prieš dvidešimt aštuonerius metus per revoliuciją užėmė minios. Ilgą laiką šis pastatas buvo savotiškas Amerikos niekšybių muziejus. Jį vadino Šnipų irštva.
– Turiu išvykti kokiai savaitei, – pasakė Sina.
– Ką tu veiki KAF?
– Tai tik laikraštis.
– Kur išvyksti savaitei?
Sina gūžtelėjo.
– Galėčiau tau pasakyti bet ką, tiesa? Galėčiau pasakyti, kad vykstu parengti reportažo apie tai, kas vyksta prie Įlankos. Arba kad vykstu į Islamabadą vertėjauti šutvei Irano tarpininkų, kurie nori parduoti pakistaniečiams vogtas dujas.
– Bet iš tikrųjų tavo planai visai kitokie.
Jis laukė, kol Sina liausis slapukavęs ir pasakys ką nors, dėl ko iš tiesų vertėjo skristi šešis tūkstančius mylių. Bet tada, nuo keleto taurelių degtinės, Maleką aplankė netikėtas nušvitimas. Ateina laikas, kai du žmonės arba ima bučiuotis ir mylėtis, arba jų santykiai išsikvepia ir pasidaro kebloki. Kažkas panašaus atsitiko ir dabar. Jeigu Sina bent iš dalies neatskleis, ką jis veikia, tada jiems nebėra ko sykiu veikti. Tai reikš, kad jų ryšys nutrūko. Sina tikriausiai tą irgi pajuto, nes tarė:
– Galėtume važiuoti kartu dalį kelio ten, kur susirengiau išvykti šią savaitę. Ar sutinki?
– Kodėl turėčiau?
– Todėl, – po ilgos pauzės atsakė Sina, – kad, kaip ir tam vyrukui Fani, kuris norėjo būti pamatytas toje arbatinėje, man būtų visai ne pro šalį, kad jis pamatytų tave vykstant su mumis iki pat sienos.
– Irako?
Sina linktelėjo.
– Tu nori, kad jis manytų, jog mane yra kam apginti? Kad jis paliktų mane ramybėje, nes, palikdamas ramybėje mane, jis iš tiesų paliks ramybėje tave?
– Taip.
– Tačiau nuo ko mane reikia ginti?
– Šią dalį papasakosiu tau, kai grįšiu iš anapus sienos.
– O kas dėsis anapus sienos?
– Ten Laukiniai vakarai. Ir man jie patinka.
– Sina, kodėl veliesi į tokius dalykus? Ką tau padarė amerikiečiai?
– Jie myža ant mūsų ir sako: „Šypsokitės, lietutis!“ – sumurmėjo Sina, lenkdamas savo taurelę.
Nuo degtinės Malekas smarkiai apkaušo. Ovali rūsio užkandinė su apsilaupiusiais sienų dažais ir apipelijusiu nutriušusiu kilimu priminė seno kruizinio laivo valgomąjį. Anksčiau, kai anapus gatvės veikė Amerikos ambasada, ši vieta tikriausiai matė ir geresnių laikų. Malekui parimus ant stalo, Sina švilptelėjo, ir iš šešėlio vėl išniro tylus padavėjas, nešinas jogurtu su agurkais.