— Yra du būdai išvengti blogio,— kalbėjo jis,— ir skirtumas tarp jų — turbūt didžiausia praraja žmogaus sąmonėje. Vieniems blogis kelia siaubą, nes yra taip toli, kitiems — nes taip arti. Nė vienadorybė ir nė viena yda' nėra tiek nutolusios viena nuo kitos kaip šios dvi siaubo rūšys.
Abu pašnekovai tylėjo, ir kunigas kalbėjo tojiau, mesdamas žodžius it ištirpdyto švino gumulus.
— Jūs laikote nusikaltimą siaubingu, nes pats niekada ne. tengtumėte jo padaryti. Aš laikau jį siaubingu, nes įsivaizduoju,! kaip jį pa daryčiau. Jums jis atrodo tartum Vezuvijaus išsiveržimas, bet net Vezuvijaus išsiveržimas nebūtų toks baisus kaip gaisras šituose namuose. Jeigu staiga tarp mūsų. pasirodytų nusikaltėlis ...
— Jeigu staiga tarp mūsų pasirodytų nusikaltėlis,—nusišypsojo Ceisas,— jūs turbūt būtumėte itin nuolaidus jam. Pirmiausiai prisipažintumėte, jog ir pats esate nusikaltęs, ir paaiškintumėte, kaip stebėtinai natūraliai jis pasielgė, iškraustydamas tėvo kišenes ar perpjaudamas gerklę motinai. Atvirai šnekant, man tai atrodo nepraktiška. Nemanau, kad nors vienas nusikaltėlis nuo šito pasitaisytų,, Ne itin sunku teorizuoti ir narplioti hipotetinius nusikaltimus, bet mes visi suprantame, jog toks kalbėjimas — tik tušti plepalai. Kai sėdime čia, jaukiame ir patogiame mesjė Diuroko name, kai žinome, jog esame padorūs ir t a ip toliau, galime teatrališkai šiurpintis šnekomis apie vagis bei žmogžudžius ir apie jų sielų paslaptis. Bet žmonės, kurie iš tiesų turi kovoti su vagimis ir žmogžudžiais, kovoja visiškai kitokiomis priemonėmis. Mes saugiai sėdime prie krosnelės ir žinome, kad musų namas nedega. Mes žinome, kad tarp mūsų nėra nusikaltėlio.
Mesjė Diurokas, kuris ką tik buvo paminėtas, lėtai atsistojo priešais krosnelę; gigantiškas jo šešėlis, rodos!f uždengė viską, net nakties tamsuma, aplinkui jį tarsi dar patamsėjo.
— Tarp musų yra nusikaltėlis,.— tarė jis.— Tai aš, Flambo; abiejų pusrutulių policija vis dar tebeieško manęs.
Amerikietis spoksojo i Jį pastėrusiomis blizgančiomis akimis; atrodė, kad jis nebegali nei pakrutėti, nei prasižioti.
— Mano žodžiuose nėra nei mistikos, nei metaforų, nei svetimų kalčių prisiėmimo,— kalbėjo Flambo.— Dvidešimt metų aš vogiau štai šitomis rankomis; sprukdavau nuo policijos štai šitomis kojomis. Tikiuosi, jus sutiksite, jog tai praktinė veikla. Tikiuosi, sutiksite, jog mano teisėjai bei persekiotojai iš tiesų turėjo kovoti su tikru nusikaltėliu. Gal manote, aš nežinau, kaip jie tai smerkia? Kiek aš girdėjau teisingųjų pamokslų ir kiek mačiau dorovingųjų paniekos žvilgsnių? Kiek išklausiau pamokomų ir aukšto stiliaus paskaitų, kiek buvau gėdintas, kaip galima šitaip žemai nupulti. Gal man neporinta, kad padorus žmogus net ir sapne nenusiristų i tokią nuodėmės bedugnę? Jus manote, tie tauškalai paveikė? Aš. mirdavau juokais. Tik draugas man pasakė, kad Žino, kodėl aš vagiu. Nuo tos dienos nebevogiau.
Tėvas Braunas pakėlė ranką lyg protestuodamas; Grandjso-nas Ceisas giliai giliai iškvėpė, net švilptelėjo.
— Aš pasakiau jums tiesą,— užbaigė Flambo,— galite atiduoti mane policijai.
Akimirką viešpatavo gūdi tyla; iš tolo buvo girdėti, kaip aukštame tamsiame name, dunksančiame viršum jų, krykštauja Flam-bo vaikai ir tvarte kriuksi, čepsi didelės pilkos kiaulės. Paskui tylą nutraukė aukštas, iš nuoskaudos virpantis balsas. Ceiso žodžiai būtų pasirodę keisti nepažistančiam amerikiečių jautrumo ir nesuvokiančiam, koks jis artimas ispanų riteriškumui.
— Mesje Diurokai,— tarė Ceisas gana šaltai.— Mudu, dristu tikėtis, nebe pirma' diena draugaujame ir man labai skaudu, kad pagalvojote, jog galėčiau padaryti tokią niekšybę. Aš naudojausi jūsų vaišingumu, jūsų šeimos draugiškumu, tad nejau galėčiau taip pasielgti tiktai dėl to, kad laisva valia patikėjote man keletą savo biografijos nuotrupų? Be to, jūs užstojote draugą. Ne, sere, net neįsivaizduoju, kad džentelmenas tokiomis aplinkybėmis galėtų išduoti kitą džentelmeną. Velniai rautų, geriau jau tapti profesionaliu skundiku ir pardavinėti žmonių kraują už pinigus. Bet šitokiu atveju... Ar jūs galėtumėte įsivaizduoti šitokį Judą?
— Galėčiau pabandyti,— atsakė tėvas Braunas.
Iš rinkinio
"SKANDALINGAS (VYKIS SU TEVU BRAUNU'1
SKANDALINGAS ĮVYKIS SU TĖVU BRAUNU
Pasakojant tėvo Brauno nuotykius, būtų nesąžininga nutylėti, kad vieną kartą jis įsivėlė į visai skandalingą istoriją. Dar šiandien kai kurie žmonės, gal net ir iš parapijiečių, mano, jog ta1 istorija pakenkė jo reputacijai. Kai kam atrodo, kad tėvo Brauno romantiškas polėkis ir atlaidumas žmogiškoms silpnybėms paskatino jį pasielgti neįprastai ir kiek neatsakingai..Pats Įvykis gana' paprastas-; turbūt tuo paprastumu jis ir stebina.
Trojos žūtį nulėmė Elena, o ši skandalinga istorija įvyko dėl Hipatijos Poter grožio. Amerikiečiai turi ypatingą talentą (europiečių ne visada įvertinamą) kurti populiarumą iš apačios; taip sakant, visuomenės iniciatyva. Kaip ir visi geri dalykai, šitokia praktika turi patrauklių bruožų; pavyzdžiui, kaip yra pastebėjęs misteris Velsas ir kiti, žmogus gali tapti įžymybe, neturėdamas oficialaus posto. Labai graži arba talentinga mergina vaidina nekarūnuotos karalienės vaidmenį, netgi jeigu ji ne kino .žvaigždė ir nepozavo Carlso Gibsono iliustracijoms,, Tarp gražuolių, turėjusių laimę (ar nelaimę) -tapti visuomenės žavėjimosi objektu, buvo Hipatija Hard, Iš pradinės stadijos, kai vietiniai laikraščiai žarsto neskoningus komplimentus aukštuomenės kronikos skiltyse, ji jau buvo pakilusi į tokią poziciją, kai ima' prašyti interviu tikri žurnalistai. Žavingai šypsodamasi, ji postringaudavo apie Karą ir Taiką, apie Patriotizmą ir Sausą įstatymą, apie Evoliuciją ir Bibliją. Nė viena iš tų. temų tiesiogiai tarsi nesisiejo su jos populiarumo pagrindais, bet tiesą sakant, sunku būtų buvę ir nusakyti, kuo rėmėsi tas populiarumas. Grožis ir tėvo milijonai 'šitoje šalyje ne toks jau retas derinys, bet ji sugebėjo patraukti 'klajojantį spaudos žvilgsnį dar kažkuo kitu. .Beveik nė vienas gerbėjas nebuvo matęs jos ir net neturėjo vili,s pamatyti, turbūt nė vienas negalėjo tikėtis- pasinaudosiąs, ir jos tėvo turtais. Tiesiog ją gaubė romantiška legenda, šiuolaikinis mitologijos pakaitalas; tą legendą vėliau nustelbė kita, įmantresnė ir pikantiškesnė, sumaišiusi su purvais (bent taip manė daugelis) tėvo Brauno ir ne tik jo reputaciją.
Sentimentalių rašinių mėgėjai susitaikė su mintimi (vieni džiūgaudami, kiti saikingai), kad ji jau ištekėjo už labai padoraus ir gerbiamo komersanto Poterio. Buvo netgi įmanoma pavadinti ją misis Poter, bet visi, be abejo, suprasdavo, jog tasat vyras — tai misis Poter vyras.
Stai tada ir kilo Didysis Skandalas, pašiurpinęs ir jos draugus, ir priešus, pranokęs didžiausius vienųnuogąstavimus, o kitų lūkesčius. Jos pavardę imta linksniuoti kartu (sklido net užgaulių gandų) su literatu, gyvenančiu Meksikoje, Amerikos piliečiu,. bet visiškai perėmusiu Lotynų Amerikos tradicijas. Deja, jo ydos prilygo jos dorybėms ir teikė geidžiamą peną apkalboms. Jis buvo niekas kitas, kaip .plačiai pagarsėjęs tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme—Rudelis Romanesas, poetas, išpopuliarėjęs savo kūriniais visame pasaulyje, nes jie buvo šalinami iš bibliotekų arba persekiojami policijos. Siaip ar taip, skaisti ir romi Hipatijos Poter žvaigždė dabar švytėjo dangaus skliaute greta šitos kometos. Romanesą. išties tiko lyginti su kometa, nes buvo apžėlęs ir ugningo temperamento; pirmąją ypatybę atspindėjo jo portretai, antrąją — poezija. Jis buvo ir griovėjas: tartum kometos uodega paskui jj tęsėsi skyrybų šleifas. Vieni tai vadino meilužio pergalėmis, kiti — nuolatiniais šeimos galvos pralaimėjimais. Hipatiją tai slėgė. Juk jlabai nemalonu .gyventi asmeninį gyvenimą visuomenės akyse — jautiesi lyg perkeltas su namų interjeru į parduotuvės vitriną. Reporteriai paistė kažkokias dviprasmybes apie Aukščiausiąją Saviraišką ir iš jos išplaukia. Didįjį Meilės Įstatymą. Pagonys džiūgavo. Sentimentalieji rašeivos leido sau romantiškai nuliūsti, kažkam labiau užsigrūdinusiam netgi užteko ryžto pacituoti Modės Miuler eilėraščio eilutes, kad iš visų tariamų ir rašomų žodžių liūdniausiai skamba „o tai galėjo būti... “ Q misteris Eigeris P. Rokas, šventai ir nuoširdžiai nekentęs sentimentų, pareiškė šituo atveju visiškai pritariąs Bretui Hartui, perfrazavusiam eilėraštį: „Liūdniau negu liūdniausia tai, ką matome kas dieną vykstant. Belieka atsidusti: taip būti neturėjo".