Bet misteris Rokas buvo tvirtai ir nuoširdžiai įsitikinęs, jog labai daug ko neturėjo būti. Jis griežtai ir negailestingai kritikavo visuomenės degradaciją „Mineapolio meteoro" puslapiuose ir apskritai buvo drąsus bei doras žmogus. Gal jis per daug užsimojo demaskuoti, bet tai buvo sveika reakcija. į žurnalistų bei liežuvautojų sentimentalius bandymus sujaukti gėrį su blogiu. Pirmiausiai jis pasipiktino pseudoromantikos aureole, apgaubusia „revolverio didvyrius" ir gangsterius. Tiesa, jis šiek tiek persistengė, kai, vis labiCĮu tūždamas, padarė išvadą, jog visi gangsteriai— dago 49, o visi dago — gangsteriai. Tačiau ši jo nuomonė, net jeigu kiek provinciali, vis dėlto gaiviai dvelktelejo tvankioje sentimentalių liaupsių atmosferoje, kai spaudos žmonės buvo linkę žmogžudį profesionalą paversti mados diktatoriumi, jei tiktai šis moka pavergiamai šypsotis ir nepriekaištingai vilki smokingą. Prasidedant šiam pasakojimui, įtūžis misterio Roko širdyje kunkuliavo kaip niekad, nes jis lyg tyčia a'tsidūrė tų dago šalyje, anapus Meksikos sienos. Taigi jis įnirtingai kopė į kalvą, ant kurios bolavo viešbutis, apsuptas dekoratyvinių palmių. Pasak nuogirdų, čia buvo apsistoję Poteriai, vadinasi, ir visas mįslingosios karalienės Hipatijos dvaras. Eigeris Rokas net ir iš pažiūros buvo- tipiškas puritonas, ir kur kas labiau panašus į septyniolikto šimtmečio puritoną negu geibų |ir mokytą jo- ainį dvidešimtajame. Jei kas nors būtų pakuždėjęs, kad senamadiška juoda skrybėlė, dėbčiojimas iš padilbų ir titnaginiai veido bruožai meta šešėlį . ant saulėtų palmių ir vynuogių šalies, jis būtų didžiai apsidžiaugęs. Jis iš tikro dėbčioja į dešinę ir į 'kairę, įtardamas visą pasaulį. Sitaip žiūrėdamas, misteris Rokas išvydo ant kalvagūbrio dvi figūras, ryškėjančias skaistaus subtropikų saulėlydžio fone. Jų pozos tą akimirką būtų sukėlusios įtarimą net ir ne tokiam įtariam žmogui.
Viena iš tų figūrų ypatingai traukė dėmesį. Ji stovėjo kaip tiktai toje vietoje, kur kelias verčiasi per kalvagūbrį, labai aiški dangaus fone virš slėnio, lyg būtų instinktyviai pasirinkusiir vietą, ir pozą. Su plačiu juodu Bairono stiliaus apsiaustu, atlošta galva, tamsaus ,gymio- grožiu ji buvo- stebėtinai panaši į didžiojo poeto profilį. Tokie pat garbanoti plaukai, tokios pat iškilios šnervės; net laikysena atrodė taip pat dvelkianti pasibjaurėjimu ir panieka'pasauliui. Vyriškis rankoje turėjo ilgą lazdą ar pagalį su smailiu antgaliu, kokias naudoja alpinistai, bet laikė tą daiktą tarsi ietį. Įspūdį stiprino be'Veik komiškas kontrastas su kito vyriškio, laikančio skėtį, figūra. Tas skėtis buvo naujas, dailiai suskleistas, visiškai nepanašus, tarkim, į tėvo Brauna skėtį. Jo savininkas — kresnas, apjkūnoka's,, barzdotas vyriškis—‘vilkėjo elegantišką šviesų kostiumą lyg koks atostogaujantis klerkas, tačiau prozišką skėtį buvo grėsmingai atstatęs į pašnekovą ir netgi mojavo- juo tertum puldamas. Aukštesnysis žmogus tarsi gindamasis irgi ženge į jį, bet ši scena ūmai virto, komedija: skėtis savaime išsiskleidė, beveik uždengdamas savininką, o aukštesnysis dabar panėšėja į riterį, smeigiantį ietį į didžiulį groteskinį skydą. Tačiau aukštesnysis nesmeigė ieties ir neaštrino konflikto; nekantriai nusisuko ir nužingsniavo keliu. Storulis pakėlęs kruopščiai suskleidė skėtį ir patraukė priešinga kryptimi viešbučio link. Rokas negirdėjo nė žodžio iš ginčo, sukėlusio tą trumpą ir gana absurdišką konfliktą, tačiau žengdamas keliu įkandin barzdoto dručkio. jis daug ką apmąstė. Romantiškas pirmojo vyriškio apsiaustas bei operinis grožis ir atkakli antrojo savigyna puikiausiai derinosi su ta istorija1, kurios tirti jis atvažiavo; misteris .Rokas neabejojo, kad. gali pasakyti dviejų -keistų figūrų pavardes: Romanesas ir Pateris.
Si nuojauta visiškai pasitvirtina, kai įėjęs į kolonomis papuoštą vestibiulį, jis išgirdo barzdočių pakeltu balsu ginčijantis, o gal įsakinėjant. Matyt, jis .kalbėjosi su administratoriumi ar kitu viešbučio personalo atstovu; Rokui pavyko nugirsti, jog jis perspėjo dėl kažkokio pašėlusio ir pavojingo subjekto, besišlaistančio netoliese:.
— O jeigu jis jau lankėsi viešbutyje,— kalbėjo dručkis, neklausydamas neaiškaus murmėjimo,— aš kategoriškai siūlyčiau nebeįsileisti jo nė per slenkstį. Šitokiais tipais turėtų domėtis jūsų policija'. Šiaip ar taip, aš pasistengsiu, kad jis neerzintų damų.
Rokas klausėsi tylėdamas ir vis labiau įtikėdamas savo spėjimu, paskui nuėjo per vestibiulį prie nišos, kurioje matė gulint viešbučio svečių knygą. Atsivertęs paskutinį puslapį, pamatė, kad „tipo“ jau lankytasi viešbuty. Rudelis Romanesas, toji romantiškai įžymybė, jau buvo, užsiregistravusi didžiulėmis ir įmantriomis raidėmis užsienietiška rašysena; gerokai žemiau kaligrafišku ir grynai amerikietišku braižu glaudėsi Hipatijos Poter ir Eliso T. Poterio pavardės.
Eigeris Rokas niūriai apsidairė ir viešbučio aplinkoje bei kukliame interjere pamatė tai, ko visada nekęsdavo. Gaclass="underline" jr neišmintinga piktintis apelsinais,, sirpstančiais ant šakų, net jeigu šitie medžiai liliputai auga vazonuose; tuo labiau piktintis apelsinais, pavaizduotais ant nušiurusių užuolaidų ar išblukusių apmušalų. Bet jam visi šitie raudoni . ir auksiniai skrituliai, dekoratyviai besikaitaliojantys su sidabriniais pusmėnuliais, tapo tarytum visos tos nepakenčiamas banalybės kvintesencija. Jo akims tai buvo sentimentalus minkštakūniškumas, iš esmės smerktinas šiuolaikinėje visuomenėje, ir su išankstiniu priešiškumu jis siejo tai su pietų kraštų šiluma bei ištižimu. Jį erzino net patamsėjusi drobė su nelabai įžiūrimu Vato piemenaičiu, grojančiu gitara, 'žydri kokliai su Kupidonu, apžergusiu delfiną. Sveikas protas būtų galėjęs pakuždėti jam, kad šitokių dalykų iki valiai Penktosios Aveniu vitrinose, bet čia tie daiktai atrodė tarsi viliojantys pagoniškų Viduržemio jūros sirenų balsai. Omai viskas aplinkui pasikeitė, kaip keičiasi nejudrus vaizdas veidrodyje, šmėkštelėjus pro šalį einančiai figūrai; misteris Rokas pajuto, kad patalpa 'pritvinko spengiančios įtampos. Jis nerangiai, tartum nenoromis atsisuko ir išsyk suprato, kad priešais jį stovi įžymioji Hipa'tija,, apie kurią tiek buvo girdėjęs ir skaitęs per daugelį metų.
Hipatija Poter, mergautinį pavarde Hard, buvo vienas tų žmonių, kuriems epitetas „spinduliuojantis" tinka pirmaprade, tiesiogine prasme. Laikraščių šlovinamoji jos individualybė trykšte tryško spinduliais. Ji bū,tų buvusi tokia pat graži,— kai kieno skoniui netgi dar patrauklesnė,— jei būtų buvusi kiek santūresnė, tačiau nuo vaikystės jai buvo įteigta, kad uždarumas — tai egoizmas. Ji (būtų galėjusi pasakyti, kad pasiaukojo tarnauti visuomenei, dar teisingiau būtų, pasakius, kad ji išreiškė save, tarnaudama visuomenei; šiaip ar taip, ji tarnavo nuoširdžiai. Todėl nepakartojamai spindinčios jos mėlynos akys varstė žaibais tartum mitinės Kupidono strėlės, žudančios iš tolo. Beje, tik dėl abstrakčios pergalės,, be jokio koketavimo. Šviesūs jos plaukai, sušukuoti kaip angelo nimbas, sakytum skleidė elektros išlydžius. O kai ji suvokė, jog priešais stovintis nepažįstamasis — misteris Eigeris Rokas iš „Mineapolio Meteoro", jos akyse įsijungė tolimosiO'S šviesos, siekiančios net Jungtinių. Valstijų horizontą.