Tačiau gražioji dama klydo, retsykiais pasitaikydavo suklysti ir jai. Eigeris Rokas nustojo buvęs Eigeriu Roku iš „Mineapolio Meteoro". Šią akimirką jis buvo tiktai Eigeris Rokas, tarsi jūros banga jo krūtinę užplūdo galingas ir tyras impulsas, neturintis nieko bendro su reporterišku akiplėšiškumu. .Riteriškumas bei amerikiečiams įgimtas jautrumas grožiui ūmai sukėlė poreikį pasielgti didžiai dorovingai — irgi 'amerikiečių tautinis bruožas — ir suteikė jam- Jėgų herojinei scenai — ištarti taurų kaltinimą. Jis prisiminė kitą įHipatiją, žavingą neoplatoniku prisiminė, kaip jaunystėje jaudindavosi, vis iš naujo skaitydamas Kingslio 50 romano epizodą, kur jaunutis vienuolis apkaltina heroję paleistuvyste /ir stabmeldyste. Jis ,įsmeigė į ją plieninį žvilgsnį ir \tarė:
— Jei jūs neprieštarautumėte, ponia, norėčiau pakalbėti su jumis be liudininkų.
— Prašom,— atsakė ji, apžvelgdama holą spinduliuojančiomis akimis,— jei jums atrodo, kad čia esame be liudininkų.
Rokas taip pat apsidairė, ,bet nepamatė hole beveik jokių. gyvybės požymių., tik apelsinmedžius. Tiesa, dar pūpsojo didelis juodas grybas — kokio nors vietinio kunigo «plati skrybėlė. Jis apatiškai rūkė vietinį juodą cigarą ir atrodė nedaug 'gyvesnis už
J) King si is, Carlsas (1819—1875)—anglų rašytojas, profesorius.
kokį augalą. Nužvelgęs šiurkščius, neišraiškingus jo veido bruožus, Rokas pastebėjo valstietišką prastuoliškumą — iš to sluoksnio dažniausiai būna kilę dvasininkai romanų ir ypač Lotynų Amerikos šalyse. Siek tiek pritildęs balsą, jis nusijuokė:
— Nemanau, kad tas meksikiečių, padrė- suprastų mūsų kalbą.— tarė jis,—Kur jau šitiems išglebusiems tinginiams mokytis kalbų, jei vos apverčia liežuvį savąja. Netvirtinu, kad jis meksikietis, gali 'būti dievai žino kas — metisas, o gal mulatas. Bet galėčiau lažintis., kad ne amerikietis. Tarp mūsų dvasininkų nepasitaiko šitokių prasčiokų.
— Tiesą sakant,— prabilo prasčiokas, išsiėmęs iš dantų juodą cigarą,— esu anglas, pavarde Braunas. Jums leidus pasišalinsiu, jei norite kalbėtis be liudininkų. ,
— Jeigu jūs anglas,— užsipHeskęs tarė Rokas,— tai priva-lėtumėte jausti natūralų šiauriečio pasipiktinimą tuo, kas čia dedasi. Turbūt užteks, jei pareikšiu, jog aplinkui slankioja labai pavojingas žmogus, aukšto ūgio vyriškis su apsiaustu., panašus į išprotėjusius poetus senuose portretuose.
— Na, čia' tai nieko baisaus,— ramiai tarė dvasininkas,— tokius apsiaustus čia dėvi daugelis, nes vos tik saulei nusileidus, išsyk atšąla.,.
Rokas niūriai ir įtariai dėbtelėjo į jį, tartum įžvelgęs ketinimą, užstoti plačiakraštes skrybėles, panašias į grybus, ir mėnulio šviesą...
— Svarbu ne tiktai apsiaustas,— burbtelėjo 'jis,— kad ir kaip keistai ijis jį vilkėjo. Visa- to žmogaus išvaizda teatriška, net jo prakeiktas gražumas teatriškas. Jums leidus, ponia, aš katege-riškai patarčiau neturėti nieko bendro su juo, jeigu kartais-eta pasirodytų. Jūsų vyras jau įsakė viešbučio personalui neleisti jo... -
Hipatija pašoko ir kažkokiu nebūdingu jai judesiu užsidengė veidą, . suleisdama' pirštus į plaukus. .Atrodą, kad ,visą kūną purto rauda, bet kai ji nuleido1 rankas, paaiškėjo, jog tai nesulaik01as kvatojimas.
— Oi, numarinsit mane juokais,— teištarė ji. ir kiek įkabindama puolė pro duris, nors ;iai buvo jai visiškai nebūdinga.
— Šitoks juokas labiau panašus į isteriją,— sutrikęs tarė Rokas ir kebliai pasijutęs kreipėsi į mažąjį dvasininką: — Aš manau, kad jeigu jūs anglas, tai tikrai turėtumėte palaikyti mane prieš tuos dago. Zinia, aš ne iš tų, kurie liaupsina anglosaksus, bet juk egzistuoja istorijos mokslas. Visiškai akivaizdu, kad civilizaciją Amerikai atnešė Anglija.
— Bet slopindami savo puikybę,— tarė tėvas Braunas,— .turėtumėte pripažinti ir tai, kad Anglijai civilizaciją atnešė dago.
Roką vėl apėmė nemalonus jausmas, kad pašnekovas išsisukinėja, kažkaip 'miglotai pritaria priešingoms pažiūroms, ir atžariai atsakė nesuprantąs, apie įką kalbama.
— Na, buvo toks vienas dago, tiksliau italas, vardu Julijus Cezaris,— tarė tėvas Braunas,— paskui jį subadė peiliais per muštynes. ‘Pats žinote, kaip tie dago mėgsta mojuoti peiliais. Tiesa, buvo dar kitas, vardu Augustinas 51, jis ėmė skleisti krikščionybę mažoje mūsų salelėj, Be šitų dviejų dago ,e kažin kiek tos civilizacijos teturėtume šiandien.
— Na, visa tai senovės istorija,— suirzęs atsakė žurnalistas,-aš kur kas labiau domiuosi naujų laikų istorija. Ir matau, kad šitie niekšai skleidžia mūsų šalyje pagonybę ir baigia išnaikinti krikščionybę kiek jos belikę. Kartu ir sveiko proto likučius. Nusistovėję papročiai, tvirti socialiniai principai, mūsų tėvų ir senelių fermerių iš kartos į kartą •perduodama pasaulio samprata —visa tai pavirto karšta' putra, užkulta sensacijomis ir melodramomis apie kino žvaigždžių skyrybas beveik kas mėnesį. Kvailos mergiščios dabar mano, jog santuoka- — tai tiktai sąlyga ištuokai.
— Jūs sakote visiškai teisingai,— pritarė tėvas Braunas.— Cia absoliučiai su jumis sutinku. Tačiau nebūkite per griežtas. Galbūt pietiečiai sunkiau atsispiria- šitai silpnybei. Nepamirškite, kad šiauriečiai -turi kitokių silpnybių. Galbūt aplinka čia nuteikia žmones taip romantiškai...
Išgirdus šitą žodį, Eigerio Roko krūtinėje vėl sukunkuliavo pasipiktinimas.
— Neapkenčiu romantikos,—tarė jis, trinktelėjęs kumščiu į staliuką.— Jau keturis dešimtmečius triuškinu tuos šėtono sukurstytus kliedesius visuose laikraščiuose, kuriuose tiktai teko dirbti. Kai tiktai koks nors perėjūnas pabėga su bufetininke, tuojau pat prasideda romantiškas tralialiavimas; o štai dabar mūsų pasididžiavimą,, Hipatiją Hard, padorių tėvų dukterį, bandoma įtraukti į romantiškai nešvankų skyrybų skandalą, apie kurį bus ištri-mituota' visam pasauliui -vos ne kaip apie karalių vedybas. Tas pakvaišęs poetas Romanesas persekioja ją. Būkite tikras, jog pigių sensacijų mėgėjų prožektoriaus spindulys nuolat seks jam iš paskos, tarsi jis būtų vienas iš tų. kurie filmuose tituluojami Didžiausiais Įsimylėjėliais. Mačiau Romanesą lauke, jo veidas kaip tų ekrano suvedžiotojų, dėl kurių alpsta minia. Bet aš ginu padorumą ir sveiką protą, ginu vargšą Poterį, paprastą, sąžiningą biržos maklerį iš Pitsburgo, turintį teisę į jaukų namų židinį. Ir jis pats kaunasi dėl to. Savo- ausimis girdėjau, kaip jis prirėmė viešbučio personalą, reikalaudamas, kad nė iš tolo neprileistų :to niekšo. Ir teisingai padarė. Viešbučio tarnautojai, atrodo, užkietėję ir sukti, bet man regis, jis įvarė jiems baimės.
— Esu linkęs pritarti jūsų nuomonei dėl viešbučio administratoriaus ir jo tarnautojų,— pasakė tėvas Braunas.—- Bet jie ne pagrindas daryti išvadoms apie.visus meksikiečius. Be to, manau, jog •džentelmenas, apie kurį jūs kalbate, ne tiktai įvarė jiems baimės, bet ir dosniai pažėrė dolerių, kad patrauktų į savo pusę. Mačiau, kaip jie rakino duris ir karštai kuždėjosi. :Beje, jūsų tiesmukas ir nuoširdus bičiulis pinigų, atrodo, nestokoja.
— Neabejoju, kad jo reikalai klesti,— atsakė Rokas.— Galėtų būti sumanaus verslininko pavyzdžiu. Bet ką jūs tuo norėjote pasakyti?
— Maniau, kad mano žodžiai sukels jums kitokią mintį,— tarė tėvas Braunas ir, mandagiai bei pagarbiai atsisveikinęs, išėjo.