Rokas itin įdėmiai stebėjo Poterius vakarieniaujant ir šiek tiek praturtino savo įspūdžių bagažą, bet tai nieprieštaravo jo tvirtam. įsitikinimui, jog Poterių šeimos ramybei kaupiasi grėsmė. Pats Poteris pasirodė esąs .vertas didesnio dėmesio; ;iš pradžių žurnalistas buvo palaikęs jj pilku ir nuobodžiu, bet dabar su pasitenkinimu pamatė subtilesnių bruožų, derančių jam kaip bręstančios tragedijos :herojui arba aukai. ‘Poterio veidas iš tiesų buvo mąslus ir inteligentiškas, nors susirūpinęs ir protarpiais irzlokas. Rokas pamanė, jog šis žmogus taisosi po ligos: bespalviai jo- plaukai buvo- retoki, bet poilgiai, tarytum kurį jlaiką neprižiūrėti, gana keistos formos barzda taip pat atrodė apleista. Vakarieniaujant jis gal porą kartų kandžiai ir pagiežingai pašiepė žmoną, o šiaip daugiausia1 domėjosi tabletėmis ir kitokiais virškinimą gerinančiais preparatais. Tačiau daugiausia nerimo, jam, be abejonės, kėtė pavojus, gresiantis iš išorės. Zmona, nors ir taikstėsi prie jo. užgaidų lyg tikra Kantrioji Grizelda, vis dėlto irgi nuolat dairėsi Į duris ir langines, lyg bijodama, bet lyg ir laukdama' įsiveržimo. Po ano keisto isterijos priepuolio Rokas turėjo ganėtinai pagrindo būgštauti, ar tiktai toji baimė ne apsimestinė.
Nepaprastas įvykis atsitiko vėlai naktį. Neabejodamas, kaKI. visi jau sumigę, Rokas buvo beeinąs j savo, numerį, bet nustebo, išvydęs tėvą Brauną, kuris sėdėjo užsiglaudęs už apelsinmedžio ir lyg niekur nieko skaitė knygą. Jie trumpai palinkėjo vienas kitam labos nakties, ir žurnalistui jau pastačius koją ant laiptų pakopos, lauko durys staiga šoktelėjo ant vyrių, sutratėjo, susiūbavo nuo smūgių iš anapus; griausmingas balsas, peršaukdamas daužymą, niršiai reikalavo įleisti. Žurnalistas kažkodėl nusprendė, jog užpuolikas daužo smailia lazda, panašia į aipenštokus. Jis pro turėklus pažvelgė į tamsų pirmojo- aukšto holą ir pamatė, kaip šmižinėja tarnai, tikrindami durų sklendes, bet neatšaudami jų. Rokas neskubėdamas užkopė j savo kambarį ir sėdo rašyti straipsnio. Įniršis liejosi per kraštus.
Jis aprašė viešbučio apsiaustį, jo pigų pretenzingumą, blogio užnuodytą atmosferą, dvasininko gudravimus, šiurpą keliantį balsą lauke, tarytum apie namus slampinėtų staugiantis vilkas. Omai jis išgirdo naują garsą ir krūptelėjęs atsitiesė. Tai buvo du kartus pakartotas pratisas švilpimas, kuris Rokui pasirodė itin užgaulus, nes buvo panašus ir į sąmokslininko signalą, 'ir į paukščio meilės giesmę. Pasidarė visai tyku, Rokas suklusęs sustingo, bet ūmai pašoko, išgirdęs jau kitokį garsą. Kažinkoks daiktas prašlamėjo oru ir garsiai barkštelėjo; Rokas neabejojo, jog kažkas metė tą- daiktą į langą. Pirštų galais jis nutipeno laiptais žemyn į holą, kuris dabar skendėjo tamsoje ir buvo tuščias. Berveik tuščias, nes mažasis dvasininkas tebetSėdėjo- po apelsinmedžiu ir prie stalinės lempos tebeg.kaitė knygą.
— Matyt, esate ,pratęs ilgai vakaroti,— šiurkščiai tarė Rokas.
— Visiškas pasileidimas,— plačiai šypsodamasis, pakėlė akis tėvas Braunas,— skaityti „Palūkanų ekonomiką" po vidurnakčio.
— Visos durys užrakintos,— .konstatavo Rokas.
■— Kuo stipriausiai,— pritarė dvasininkas.— Barzdotasis jūsų bičiulis, man regis, ėmėsi visų įmanomų priemonių apsisaugoti. Beje, jis šiek tiek sunerimęs, vakarieniaujant buvo prastai nusiteikęs.
— Tai nesunku paaiškinti,— burbtelėjo ,Rokas,— jeigu laukinėje šalyje laukiniai bando sugriauti žmogui šeimos židinį. .
— O gal būtų geriau,— tarė tėvas Braunas,— jeigu žmogus, užuot gynęs tą židinį iš išorės, stengtųsi sustiprinti' ji iš vidaus?
— Na. aš jau prisiklausiau jūsų kazuistinių gudrybių,— tarė Rokas.— Gal jis ir per šiurkščiai elgėsi su žmona, bet juk teisybė jo pusėje. Tiesą sakant, jūs man atrodote mįslingas. Manau, jog žflnote kur kas daugiau, negu sakote. Kas per velniava dedasi šitame pragaro filiale? Kodėl jūs budite kiaurą naktį, laukdamas kažko atsitinkant?
— Matote,— atvirai prisipažino tėvas Braunas,— aš manau, kad kai kam galbūt prireiks mano .miegamojo.
— Prireiks? Kam gi?
— Matote, misis Poter prireikė atskiro kambario,— naiviai ir paprastai paaiškino tėvas Braunas,— tad aš ir užleidau jai savąjį, nes ten galima atidaryti langą. Galite apsilankyti ten,, jei jus tai domina.
— Pirmiau apsilankysiu kai kur kitur,— iškošė Rokas, grieždamas dantimis.— Galite ir toli a u krėsti savo beždžioniškus pokštus ispaniškame beždžionių cinke, bet aš dar nenutraukiau ryšių su civilizuotu pasauliu.
Jis puolė į telefono būdelę, paskambino į savo .redakciją ir išklojo visą tiesą apie nedorą kunigą. padedantį nedor am poetu i. Paskui užbėgo laiptais į viršų, įpuolė į dvasininko kambarį, kuriame šis buvo palikęs degančią žvakę, ir išvydo, kad langai atviri iki galo.
Jis dar suspėjo pamatyti, kaip nuo palangės nuslydo primityvios virvinės kopėčios; apačioje pievelėje stovintis džentelmenas juokdamasis vyniojo jas. ■ Besijuokiantis džentelmenas buvo aukštas ir tamsiaplaukis, greta1 stovėjo šviesiaplaukė dama ir taip pat juokėsi. Sį kartą misteris Rokas negalėjo guostis net tuo, kad jos juokas isteriškas. Jis buvo s i aubingai 'natūralus ir vis ska mbėjo toldamas, kol ji, sprukdama su savo trubadūru vingiuotais parko takeliais, pradingo tamsioje. tankmėje.
Eigeris Rokas atsisuko į dvasininką, jo veidas buvo rūstus kaip Paskutiniojo teismo dieną.
— Ką gi, tai sužinos vis a, A merika,— tarė jis.— Trumpai tariant, j,ūs .padėjote j ai pabėgti su tuo garbanotu me ilužiu.
— Taip,— pnisipažino tėvas Braunas,— aš padėjau jai pabėgti su tuo ga rbanotu me ilužiu.
— Jūs vadinate save Jėzaus Kristaus tarnu! — sušuko Rokas.— Ir drįstate girtis nusikaltimu!
— Man jau keletą kartų yra tekę jsipainioti į nusikaltimus,— prisipažino dvasininkas.— Visa laimė, šį kartą išvengta nusikaltimo. Tai paprasta šeimyninė idilija, kuri pasibaigs intymiu pokalbiu prie židinio.
— Baigėsi virvinėmis kopėčiomis, o turėjo pasibaigti virve ant kaklo,— tarė Rokas.— Juk ji ištekėjusi moteris.
— Na taip.,— sutiko tėvas Braunas.
— O argi j i neturėtų būti su savo vyru? — spaudė jį Rokas.
— Ji ir yra su savo vyru,— atsakė tėvas Brauna s.
Pašnekovas net duso iš pykčio.
— Jūs melagis! — sušuko jis. — Vargšas storulis tebeknarkia lovoje.
— Matyt , jūs neblogai informuotas apie jo asmeninĮ gyvenimą,—— už.tj aučiamai tarė Mvas Braunas.— Ko -gero, galėtumėt e parašyti Barzdoto Vyriškio gyvenimo: istoriją. Vienintelis dalykas, kurio taip ir neišsiaiškinote — jo pavardė.
— Nekalbėkite niekų,,—- atšovė Rokas.— Jo pavardė įrašyta svečių knygoje.
— Taigi,— rimtai linktelėjo dvasininkas,— didžiulėmis raidėmis: Rudelis Romanesas. Hipa;tija Poter , sutarusi su" juo čia susitikti, drąsiai pasirašė šiek tiek žemiau, nes ketino, drauge pabėgti, o jos vyras pasirašė dar žemiau, 'kai susekė juodu čia. esančius. Protestuodamas. Tada Romanesas (kaip ir visi populiarūs žmoniją niekinantys mizantropaį, pinigus samstantys puodais), papirko šito viešbučio nenaudėlius užramstyti visas duris ir n eįl eisti teisėto vyro. O aš , kaip teisingai p astebėj o te., padėjau jam patekti į vidų.
Kai žmogus iš girsta ką nors tokio , kas apverčia' pasaulį aukštyn kojomis,— kad uodega vizgina šunį , kad žuvis sugavo žvejį , kad ,Zemė sukasi aplink Mėnulį—— turi praeiti šiek tiek laiko, kol jis įstengia ibent rimtai paklausti, ar tai tiesa. Jo protas vis dar spiriasi , kad tai prieštarauja akivaizdžiai tiesai. Galų gale' Rokas išstenėjo:
— Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad tas žemo ūgio. žmogus — romantiškasis Rudelis, apie kurį šitiek esame skaitę, o ,anas garbanius— misteris Poteris iš Pitsburgo?