— Zinoma',— atsakė tėvas Braunas.— Aš tai supratau iš pirmo žvilgsnio. Bet vėliau pasitikrinau.
Rok as kiek p agalvojęs tarė:
— Gal kartais ir jūsų tiesa. .Bet kaip jums .galėjo kilti tokia mintis, prieštaraujanti akivaizdiems faktams?
Tėva's Braunas išsyk sutriko: susmuko kėdėje ir beprasmiškai įsispoksojo į įtuš tum ą. Pagalia u apvalus ir naivokas jo veidas nušvito nedrąsia šypsena,
— Matote,— prabilo jis,— esmė ta. jog aš ne romantikas.
— Velniai žino, kas jūs per paukštis,— šiurkščiai atšovė Rokas.
— O jūs — romantikas, —- užjaučiamai tarė tėvas Braunas.— Stai , pavyzdžiui, sutinkate poetiškos išvaizdos vyriškį ir nusprendžiate , kad Jis poetas. ,O ,ar jūs žinote,. .kaip atrodo. daugelis poetų? Kiek nesusipratimų sukėlė vienas atsitiktinis sutapimas devyniolikto amžiaus pradžioje , .kai gyveno trys gražuoliai aristokratai ir poetai: Baironas , Gėtė ir Selis! /Patikėkite manim , gan dažnai vyriškis gali parašyti: „Grožis palytėjo mane ugningomis lūpomis" ar kažką panašaus, 'kaip kad: eiliuoja, tasai storulis, anaiptol negarsėdamas grožiu. Be to, ar įsivaizduojate, kokio amžiaus paprastai būna žmogus, kai jo šlovė .pavergia pasaulį? Votsas nutapė Svinberną su vešlių plaukų aureOJle, bet Svinber-nas nupliko gerokai prieš tai, kai daugelis jo gerbėjų Amerikoje al!" Australijoje pirmą kartą išgirdo apie joi hiacintines garbanas. Toks pat buvo- ir D'Anuncijas. Tiesą sakant,, Romaneso profilis ir dabar patrauklus; jei įdėmiau įsižiūrėsite, jis atrodo intelektualus vyriškis, toks jis ir yra. Visa nelaimė, kad jis, kaip ir daugelis intelektualių žmonių, yra kvailas. Jis paskendęs egoizme ir rūpesčiuose \dėl savo virškinimo. Ambicinga amerikietė, maniusi, jog pabėgimas su poetu prilygs skrydžiui į Olimpą, lydimai devynių mūzų, įsitikino, jog drauge praleistos dienos jai per akis. Taigi tuo. metu, kai pasirodė vyras ir įsiveržė į viešbutį, ji džiaugsmingai sugrįžo pas jį.
— Bet jos vyras? — stebėjosi Rokas.— Vis dar negaliu jo- suprasti.
— Na, jūs per daug prisiskaitęs šiuolaikinių erotinių romanų, — tarė tėvas Braunas ir nuleido 'blakstienas,. išVydęs piktą pašnekovo žvilgsnį.— Zinau, kad tos jvlisos istorijos prasideda tuo, jog pasakiška gražuolė išteka už seno krieno biržos maklerio. Bet .kodėl? Situo atžvilgiu, kaip ir daugeliu kitų, šiuolaikiniai romanai absoliučiai nešiuolaikiškli. Netvirtinu, kad šito apskritai nepasitaiko, bet šito beveik nebebūna šiandieną— nebent dėl pačios herojės, kaitės. Šiandien merginos teka už tų, kurie joms patinka, tuo labiau lišlepintos merginos, tokios .kaip Hipatija. Už ko gi jos išteka? Graži ir turtinga mergina — tokia kaip ji — apsupta gerbėjų pulką Tad kurį ji pasirinks? Šimtas pr. vieną, kad ji .ištekės labai anksti ir pasirinks patį gražiausią iš tų, kuriuos susitinka šokiuose arba' teniso korte. Patikėkite, ir eiliniai verslininkai kartais būna gražūs. Pasirodė jaunas dievas (pavarde Poteris), ir jai visiškai nesvarbu, kas jis: makleris ar plėšikas. Tačiau turint galvoje jos aplinką, manau, sutiksite, jog kur kas daugiau šansų jam būti makleriu; visai įmanoma, kad jo pavardė Poteris. Matote, jūs toks nepataisomas romantikas, kad visą istoriją pagrindėte idėja, jog vyriškis, atrodantis kaip jaunas dievas, negali būti Poteris. Patikėkite. kartais pavardės padalinamos žmonėms ne visai dėsningai.31
— Stai kaip,— patylėjęs tarė pašnekovas.— O kas, jūsų manymu, dėjosi vėliau?
Tėvas Braunas staiga pašoko nuo kėdės, ant 'kurios sėdėjo; striukos jo figūros šešėlis nutįso par sieną, per lubas, ūmai pasivaideno, lyg būtų pasikeitę daiktų mastai kambaryje.
— Taip,— sumurmėjo jis,— štai čia ir slypi blogis, velnio kurstomas .blogis. Kur kas grėsmingesnis negu senieji indėnų- demonai, tūnantys šiose džiunglėse. Jūs pamanėte, kad aš teisinu šituos padykusius Lotynų Amerikos gyventojus. Tai štai, nors ir labai keista,— jis pažvelgė pro akinius i pašnekovą pelėdos akimis,— nors ir labai keista, jūs iš dalies teisus. Jūs sakote: šalin romantiką. O aš sakau: palikime grynąją romantiką, tuo labiau kad jos pasitaiko taip re'tai, neminint pirmųjų gaivališkų jaunystės dienų. Aš sakau — atmeskite „intelektualias draugystes", atmeskite „platoniškas sąjungas", atmeskite „aukščiausią savęs suvokimo dėsnį" ir panašius niekus, tada aš pasiruošęs imtis normalios profesinės rizikos. Atmeskite meilę, jeigu ji ne meilė,. (o tik puikybė ir tuštybė, reklama ir noras išgarsėti; tada pabandysime pakovoti tprieš tikrąją meilę, jeigu •šito reikės, taip pat ir prieš meilę, kuri tėra. geismas ir ištvirkimas. Dvasininkai žino, jog jaunuolius apima aistros, taip pat kaip daktarai žino, jog jie serga tymais. Bet lfiipatijai Poter jau bus sukakę keturiasdešimt, ir mažasis poetas rūpi jai ne ką daugiau už kokį nors leid'ėj^ arba reklamos agentą. 'Cia dr glūdi esmė — jis kūrė jai populiarumą. Galutinai ją išpaikino jūsų laikraščiai, gyvenimas lyg rampos šviesoje, nepasotinamas troškimas matyti savo pavardę, linksniuojamą antraštėse, net ir skandalingoje istorijoje, kad tik ji veiktų psichiką ir stulbintų. Noras /prilygti Zorž Sand, visiems laikams susijusiai su Alfredu de Mfuse. l(ai jos jaunatvišką romantika pasibaigė, ją užvaldė brandžiam amžiui būdinga nuodėmė: intelektualinė garbėtroška. Apie jos intelektą, nėra. ko nė kalbėti, bet juk intelektas ir nebūtinas, norint pagarsėti kaip intelektualui.
— Matn regis, ji gana galvota, na, tam. tikru atžvilgiu,— susimąstęs pastebėjo Rokas.
— Taip, tam tikru atžvilgiu,— sutiko tėvas Braunas.— Vieninteliu atžvilgiu. Praktišku atžvilgiu, neturinčiu nieko bendro su šitais dykinėjančiais dago. Jūs burnojate dėl kino žvaigždžių ir sakote, kad nepakenčiate romantikos. Nejaugi manote, kad kino žvaigždę, tekančią penktą kartą, ,išvedė iš (kelio, romantika? Tokie žmonės labai praktiški., kur kas praktiškesni negu jūs. Jūs sakotės gerbiąs paprastą rimtą verslininką. Ga,l manote, kad. Rudelis Romanesas — ne verslininkas? Nejau nesuprantate, ,kad ir jis nė kiek ne 'prasčiau už ją numatė reklamines galimybes, teikiamas savo paskutinio triukšmingo romano su garsia1 gražuole?
Jis taip pat puikiai suprato, ka'd jo pozicijos čia visai silpnos, todėl ir kuitėsi, ir papirkinėjo tarnus užrakinti duris. Bet aš noriu pasakyti tik tai,, kas man atrodo svarbiausia: skan.dalų 'būtų .kur kas mažiau, Jeigu žmonės neidealizuotų nuodėmės ir nesistengtų pagarsėti kaip nusidėjėliai. Galbūt šitie vargšai meksikiečiai kartais gyvenai kaip gyvuliai ar, teisingiau, nusideda .kaip žmonės, 'bet jie nors nedaro to, dėl tariamų idealų. Reikėtų gerbti juos vien dėl to.
Jis vėl atsisėdo, tarp pat staigiai kaip ‘ir buvo pašokęs, ir lyg atsiprašydamas nusijuokė.
— Tai štai, misteri Rokai,— tarė jis,— išpažinau jums visą teisybę, tą .kraupią istoriją, kaip padėjau romantikams pabėgti. O jūs darykite su ja' ką norite.
— Tokiu atveju,— atsakė Rokas stodamasis,— eisiu į savo kambarį ir šiek tiek perdirbsiu rašinį. Bet visų pirma turiu paskambinti į redakciją ir pasakyti, jiems, kad. apsimelavau iki ausų.
Praslinko ne daugiau kaip pusvalandis tarp pirmo Roko skambučio, kai jis pranešą, 'jog dvasininkas padėjo poetui pabėgti s.u dama, ir antro, kai jis pranešė, jog dvasininkas sutrukdė poetui tą padaryti.. Bet per tą trumpą laiko tarpą gimė, išbujojo ir pasklido po 'pasaulį gandas ,-apie skandalingą įvykį su tėvu Braunu. Teisybė ir šiais laikais pusvalandžiu atsilieka nuo šmeižto, ir niekas nežino, kada. ir kur jinai jĮ pasivys. Dėl laikraštininkų plepumo ir priešų uolumo pirmoji versija pasklido po miestą prieš jai pasirodant laikraščiuose. Rokas nedelsdamas pateikė pataisas ir paneigimus antrame straipsnyje, papasakojo, kaip viskas baigėsi, bet jokiu būdu negalima tvirtinti, kad šitai visai panaikino pirmąją versiją. Stebėtinai daug žmonių sakėsi perskaitę pirmąjį straipsnį ir neskaitę antrojo. Vėl ir vėl, bet kuriame pasaulio (kampelyje, tarytum 'liepsna, plykstelėjusi iš pajuodavusių pelenų, atgimdavo. „Skandalingas įvykis su tėvu ,B.ra'unu, arba kunigas išardo Poterių šeimą“. Nepailstantys tėvo Brauno šalininkai .budėjo ir nuolat siuntinėjo paneigimus, demaskavimus bei protesto laiškus. Kartais laikraščiai išspausdinda’vo tuos laiškus, kartais ne. Bet kas galėjo' žinoti, kiek'liko žmonių, girdėjusių tą istoriją, bet negirdėjusių paneigimo. Pasitaikydavo net ištisų kva'rtalų, kurių žmonės visi aliai vieno- buvo įsitikinę, jog Meksikos skandalas — toks pat neginčijamai tikras įvykis kaip Parako (sąmokslas 32 • Kai kas nors apšviesdavo šituos paprastus žmones, bematant paaiškėdavo, kad senoji versija vėl atgimė kokioje nors išsilavinusių žmonių grupelėje, iš kurių niekados nesitikėtum tokios lengvati-kystės. Taip pasaulyje ir vaikosi vienas kitą du tėvai Braunai: vienas —begėdiškas nusikaltėlis, sprunkantis nuo atpildo, kitas — kankinys, palūžęs nuo šmeižto ir apgaubtas reabilitavimo aureolės. Nei vienas, nei kitas nepanašus į tikrąjį tėvą Braunl!t, .kuris anaiptol nepalūžęs, kaukšėdamas į grindinį išsipūtusiu skėčiu, žingsniuoja per gyvenimą ir yra patenkintas dauguma žmonių jame, o į pasaulį žiūri kaip į kelionės draugą, bet ne kaip į teisėją.
32
Nepavykęs katalikų pasikėsinimas į karalių Jokūbą Pirmąjį Stiuartą 1605 m. lapkričio 5 dieną.