KNYGA, PRADANGINANTI ŽMONES
Profesorius Oupenšo. visada niršdavo ir garsiai reikšdavo pasipiktinimą, jei kas nors .pavadindavo jį spiritualistu arba, priskirdavo prie tikinčių spiritualizmu. Tačiau jo sprogmenų .užtaisai ne menkiau griaudėdavo ir tada, kai kas nors pareikšdavo manąs, jog jis netiki spiritualizmu. Jis /didžiavosi tuo, kad _paskyrė visą gyvenimą tirti antgamtiniams reiškiniams; ne mažiau didžiavosi ir tuo, kad nė karto neišsidavė, ar pats jais tiki,, ar ne. Labiau už viską profesorius mėgdavo sėdėti tarp spiritualizmo entuziastų ir pasakoti pritrenkiančias istorijas, kaip demaskavo vieną mediumą po kito ir atskleidė vieną apgavystę po kitos. Jis iš tikrųjų turėjo detektyvo talentą ir nuojautą, jei tik kas nors sukeldavo jam įtarimą, o mediumai visada atrodydavo jam itin įtartini. Jis ypač mėgdavo pasakoti, kaip prirėmė prie sienos apgaviką, persirenginėjusį čia moterimi, čia žilaplaukiu seniu, čia tamsiai šokoladinio gymio braminu. Po tokių kalbų spiritua-listai jausdavosi nejaukiai, tartum patys būtų ketinę šitaip daryti, tačiau prieštarauti nedrįsdavo, nes nė vienas spiritualistas neneigia, jog pasitaiko mediumų apsišaukėlių. Tiesa, iš sklandžių profesoriaus pasakojimų piršdavosi išvada, jog visi mediumai — apgavikai.,
Bet vargas tam naiviam ir patikliam .materialistui (o materialistai— gana naivi' ir patikli žmonijos dalis), kuris, patikėjęs tais pasakojimais, drįstų iškelti tezę, jog dvasių apsireiškimai nesuderinami su gamtos dėsniais, jog tai tėra suplėkę prietarai, ir apskritai spiritizmas — niekai ar, jeigu norite, tauškalai. Profesorius būtų staigiai atsukęs į jį savo mokslines baterijas ir nušlavęs vargšą skeptiką nuo žemės paviršiaus jam negirdėtų, bet neginčijamų faktų ir nepaaiškinamų fenomenų kanonada. Profesorius būtų triuškinęs jį datų ir detalių karteče, nepavykusių mokslo bandymų išsiaiškinti reiškinius salvėmis. Profesorius būtų išklojęs jam viską, išskyrus vieną dalyką: ar jis pats, Džonas Oliveris Oupenšo, tiki antgamtiškais reiškiniais, ar ne. Nė vienas spiritualistas ir nė vienas materialistas negalėtų pasigirti šitai išsiaiškinęs.
Profesorius Oupenšo, prakaulus vyriškis šviesiais liūto karčiais ir hipnotizuojančiomis žydromis akimis, šnekučiavosi su tė'vu Braunu ant viešbučio laiptų. Bičiuliai buvo čia pernakvoję ir ką tik papusryčiavę. Vakar profesorius iki vėlumos užtruko viename savo didžiųjų eksperimentų ir grįžo visai suirzęs; dar ir šįryt jis nebuvo atvėsęs po kovos, nes kaip visada grūmėsi vienas ir prieš abi puses.
— Ne ne ant jūsų aš nepykstu,— juokėsi profesorius.— Jūs vis tiek šituo nepatikėsite, net jeigu pateikčiau nenuginčijamų faktų. Bet visi tie žmoneliai vienas per kitą klausinėja., ką aš stengiuosi įrodyti, ir niekaip nesusivokia, jog aš mokslininkas. O mokslininkas nieko nesistengia įrodyti, jis stengiasi surasti tai, kas savaime būtų įrodymas.
— Bet dar nerado,— tarė tėvas Braunas.
Profesorius susiraukė.
— Na šį tą aš jau aptikau,— palūkėjęs tarė jis,— ir mano išvados ine tokios neigiamos kaip daugeliui atrodo. Tačiau pastebiu, kad besidomintieji antgamtiškais reiškiniais visą laiką nuklysta į šalį, į teatrališkumą, efektų ieškojimą: švytinčią ekto-plazmą, trimitų garsus, ano pasaulio balsus ir taip toliau; žodžiu, viską nori įsprausti į seną modelį su melodramomis ir api-plėkusiais istoriniais romanais apie giminės vaiduoklį. Jeigu jie pasiraustų ne istoriniuose romanuose o istorijoje, manau, tikrai ką nors surastų. Tik ne vaiduoklius.
— Galų gale— tarė tėvas Braunas,— vaiduoklių buvimas grindžiamas jų pasirodymais..
Išsiblaškęs ir klaidžiojantis profesoriaus žvilgsnis staiga susikaupė, susikoncentravo, sakytum būtų įsistatęs į akį stiprų monoklį. Sitaip jis įsistebeilydavo į įtartiną mediumą. Ne, jam nė į galvą nešovė įtarti dvasininką — tiesiog nustebino tai, jog bičiulis pagalvojo visai tą patį, ką ir jis.
— Pasirodymais! — sumurmėjo jis.— Dievaži, keista, kad jūs tai dabar pasakėte. Kuo daugiau sužinau, tuo labiau įsitikinu, jog antgamtiškų reiškinių šalininkai pralaimi, laukdami ko nors pasirodant. Sit jeigu jie pasidomėtų dingimais.
— Taip,— tarė tėvas Braunas,— juk chrestomatinėse legendose ne itin daug pasakojama apie garsiųjų dvasių pasirodymus. na, tokius, kaip Titanijos iššaukimas arba Oberono 54 pasirodymas mėnesienoje. Kur kas daugiau legendų apie dingusius žmones, kuriuos pasigrobdavo fėjos. Jūs ■ turite galvoje Kilmenę 55 arba Tomą Eiliuotoją 56?
— Aš turiu gafvoje eilinius mūsų dienų ižmones, apie kuriuos skaitome laikraščiuose,— atsakė Oupenšo.— Stebėkitės, stebėki-tės, bet aš domiuosi žmonių dingimais, ir jau senokai. Atvirai kalbant,, manau, kad daugelį dvasių pasirodymų galima išaiškinti kaip apgaulę. O dingimo, aš nebegaliu paaiškinti, nors jis irgi susijęs su psichika. Laikraščiai nuolat rašo apie žmones, dingusius be pėdsakų... jeigu jūs žinotumėte detales, kaip jas žinau aš... Ką tik gavau dar vieną patvirtinimą: be galo įdomų seno misionieriaus, gaTbingo apsamanojusio kelmo laišką. Jis šįryt ketina apsilankyti mano kabinete. Gal sutiktumėte papietauti su .manimi, papasakočiau rezultatus, savaime aiškų, konfidencialiai.
— Ačiū, būtų malonu,— kukliai padėkojo, tėvas Braunas,— jei tiktai fėjos mepasigrobs manęs i. to laiko.
Jie išsiskyrė, ir Oupenšo pasuko už kampo, į netoliese esančią savo kontorą. Jis nuomojo šią nedidelę patalpą beveik vien tam, kad galėtų leisti nedidelį žurnalą, kuriame spausdino be galo sausus ir agnostiškus straipsnius apie spiritizmą bei psichologiją. Jis samdė tik vieną- sekretorių, kuris sėdėjo prie stalo pirmajame kambaryje, rankiodamas duomenis ir faktus būsimiems rašiniams. Profesorius stabtelėjęs paklausė, ar neskambino misteris Pringlis. Sekretorius nepakeldamas akių atsakė neigiamai ir toliau dėliojo,skaičius. Profesorius pasuko į savo kabinetą.
— Beje, Beridžai,— tarė jis neatsisukdamas,— jei pasirodytų misteris Pringlis, siųskite tiesiai pas mane. Pats dirbkite,, nesitrukdykite, būtų gerai, kad suspėtume paruošti duomenis iki vakaro. Jeigu užtrukčiau, rytą padėkite juos man ant stalo.