Jis nuėjo į kabinetą, vis dar sukdamas galvą dėl problemos, kuo priminė Pringlio pavardė, o gal, teisingiau, suformulavo ir apibrėžė jo mintyse. Net santūriausias agnostikas vis dėlto yra žmogus, tad gaJimas daiktas, misionieriaus laiškas pasirodė jam
54 V. Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapno“ veikėjai.
65 Skotų poeto Džeimso Hogo. (1770—1835) poemos „Karalienės pabudimas" herojė. ■
56 Tomas iš Erselduno, pusiau legendinis XIII a. škotų poetas. Pasak legendos, jį pamilo ir nusiviliojo elfų karalienė.
galįs paremti jo pa,ties dar tik besiformuojančią hipotezę. Jis atsisėdo į didelį ir patogų krėslą priešais graviūrą, vaizduojančią Montenį ir dar kartą perskaitė didžiai gerbiamo Luko Pringlio laiškelį,, prašantį paskirti jam šiek tiek laiko šįryt. Turbūt niekas geriau už profesorių Oupenšo nežinojo maniakų laiškų ypatybių: perkrovimo detalėmis, suveltos rašysenos, ištęstumo ir pasikartojimų. Lukas Pringlis nė iš tolo nebuvo panašus į juos. Trumpai ir aiškiai jis mašinėle aprašė kelis keistus žmonių dingimo atvejus; jo nuomone, tai esanti profesoriaus sritis, kadangi profesorius tyrinėja antgamtinius reiškinius. Visa tai padarė profesoriui malonų įspūdį, taip pat malonu, nors kiek ir netik., buvo ir tai, kad, pakėlęs akis, jis išvydo priešais save patį misionierių Luką Pringlį.
— Jūsų sekretorius pasakė, kad eičiau tiesiai į kabinetą,— atsiprašė misteris Pringlis, plačiai ir nuoširdžiai šypsodamasis. Dalis tos šypsenos slypėjo rusvų su žilomis sruogomis žandenų ir barzdos brūzgynuose. Taip kartais suvešėja plaukai baltiesiems, gyvenantiems džiunglėse, bet akys virš riestos nosies anaiptol neatrodė nei sulaukėjusios, nei keistos. Oupenšo akimirką nukreipė į atvykėlį sukoncentruotus skeptiško nepatiklumo prožektorius ar padidinamuosius stiklus. Sitaip jis buvo pratęs įsižiūrėti į daugelį žmonių, tirdamas, ar jie ne apgavikai ir ne maniakai. Sį kartą profesorius pajuto neįprastą pasitikėjimą tuo žmogumi. Šitokią barzdą galėjo užsiauginti ir maniakas, bet akys. akys, spinduliuojančios atvirumą ir linksmumą—ne, nei tikrų apgavikų, nei tikrų bepročių akys tokios nebūna. Žmogus su tokiomis akimis gali būti miesčionis, skeptiškas pašaipūnas, lengvabūdiškai, bet nuoširdžiai niekinantis dvasias ir vaiduoklius; antra vertus, joks profesionalus šarlatanas nesiryš taip nesirūpinti išvaizda. Lankytojas vilkėjo, apšiurusiu apsiaustu, užsagstytu iki pat smakro, tiktai sumaigyta plačiakraštė skrybėlė tepriminė jo luomą. Tolimuose pasaulio, užkampiuose misionieriai ne visada rengiasi kaip dvasiškiai..
— Profesoriau, turbūt pagalvosite, kad jus vėl norima apgauti,— tarė misteris Pringlis sakytum džiaugdamasis.— Tikiuosi, jog neįžeisiu jūsų juokaudamas. Visai natūralu, kad nepasitikite manimi. Vis dėlto noriu papasakoti savo- istoriją nutuokiančiam žmogui, nes tai gryna tiesa. Rimtai kalbant, ji tiek pat tragiška kiek teisinga.. Na, nesileidžiant j ilgas šnekas, aš dirbau Nja misijoje Vakarų Afrikoje, miškų glūdumoje. Vienintelis baltasis buvo. apygardos viršininkas, kapitonas Velsas, tad mudu ir bendraudavome. Ne todėl, kad jam. 'būtų rūpėjusi misija—jis
25. Tėvas Bra imas buvo, jei leisite pasakyti, gana riboto mąstymo, soldafonas kvadratine galva ir kvadratiniais pečiais, pratęs veikti, bet nepratę? galvoti, tuo labiau kuo- nors patikėti. Dėl to viskas atrodo dar keisčiau.. Vieną dieną jis sugrįžo po trumpos išvykos į savo palapinę miške ir papasakojo patyręs tokį stulbinantį nuotykį" kad nebežinąs nė ką galvoti. Jis atsinešė parudavusią oda įrištą knygą ir padėjo ant stalo greta revolverio ir senovinio arabiško kalavijo, kurį laikė turbūt kaip suvenyrą. Jis papasakojo, jog toji knyga priklausiusi žmogui, atplaukusiam valtimi į ten, iš kur jis dabar sugrįžo. Anas žmogus tvirtinęs, jog nieku gyvu negalima atversti tos knygos ar pažvelgti, kas jos viduje. Jei kas išdrįstų tai padaryti, tai H nujotų velnias, jis dingtų be žinios arba' būtų ištiktas kokios kitos baisybės. Velsas pasakė, jog tai niekai, išvadino jį prietaringu bailiu. Tada anas žmogus įsikarščiavęs atvertė knygą, išsyk paleido ją iš rankų, žengė prie valties krašto...
385
— Luktelkit,— nutraukė jį profesorius, kažką žymėdamasis bloknote.— Prieš pasakodamas toliau, pasakykite: ar tas žmogus pasakė Velsui,, iš. kur gavo, knygą, kam jinai anksčiau priklausė?
— Taip,— atsakė Pringlis, visiškai rimtai.— Jeigu neklystu, jis pasakė, jog gabena ją misteriui Hankiui, keliautojui po Rytų kTaštus, šiuo metu esančiam Anglijoje, kuriam ji priklausanti ir kuris perspėjo jį apie pavojų. Na, Hankis — protingas žmogus, be to,, gana nepatiklus ir ironiškas, dėl to darosi dar keisčiau. Bet Velso pasakojime viskas daug paprasčiau. Žmogus, kuris buvo atvertęs knygą, žengė per valties kraštą ir dingo.
Profesorius patylėjęs paklausė:
— Ar jūs tuo tikite?'
— Žinoma,— atsakė Pringlis.— Tikiu dėl dviejų priežasčių. Pirma, Velsas absoliučiai be vaizduotės. tačiau jis pasakė vieną smulkmeną, kurią pastebėtų tik didžiai nuovokus žmogus. Nelaimingasis žengė per valties kraštą, kai nepūtė nė menkiausias vėjelis. Ir neištėškė nė vieno purslo.
Profesorius vėl įsigilino į savo užrašus.
— O antra priežastis?
— Mano. antra priežastis,— atsakė' misionierius Lukas Pringlis,— tai, ką mačiau savo- akimis.
K.urį laiką vėl buvo tylu, paskui jis išsamiai pasakojo toliau. Pringlio kalboje nebuvo nė kvapo to nekantravimo, kuris būdingas maniakams ir fanatikams, žūt būt besistengiantiems įtikinti pašnekovą.
— Taigi kaip sakiau, Velsas padėjo knygą ant stalo greta kalavijo. Aš stovėjau palapinės angoje (vienintelėje), atsukęs nugarą pašnekovui, ir žiūrėjau į mišką. O jis stovėjo prie stalo, niršo ir keiksnojo visą tą istoriją—atseit, dvidešimtame amžiuje gėda bijoti atversti knygą, ir kodėl,, velniai rautų, jam šito nepadarius. Instinktyviai pajutau kažką negera, ir pasakiau, kad geriau šito nedarytų. Verčiau grąžintų knygą daktarui Hankiui. Bet jis vis 'negailėjo nurimti, vis klausinėjo: „Tai kas čia blogo?"—,,Kas blogo? — nebeištvėriau aš.— O kas atsitiko jūsų pažįstamam valtyje?" Jis tylėjo. Dievaži, pamaniau, kad neturi ką atsakyti, na, o aš, mėgaudamasis savo pranašumu, neatlyžau: „Tai kokia, .galų gale, jūsų versija? Kas iš tikrųjų atsitiko valtyje?" O jis vis tylėjo. Atsisukau ir pamačiau, kad jo nėra. Palapinė buvo tuščia. Knyga gulėjo. ant stalo atskleista, bet viršeliais aukštyn, sakytum, Velsas būtų ją apvertęs. Kalavijas gulėjo ant žemės, arčiau priešingos sienos, o palapinės brezente žiojėjo plyšys, pro kurį mirguliavo tamsus miškas. Ašpriėjau, žvilgtelėjau į Jauką, 'ir man pasirodė; nors negalėčiau to tvirtinti, kad susipynę aukšti augalai ir pažemėje vešinti žolė lyg ir aplaužyti, lyg ir apmindyti, bent jau per kelias pėdas nuo palapinės. Nuo tos dienos aš nebemačiau kapitono Velso, ir nieko apie ji negirdėjau.
Suvyniojau. knygą į popierių, bijodamas net pažvelgti į ją, ir pargabenau į Angliją. Iš pradžių ketinau sugrąžinti ją daktarui Hankiui. Paskui jūsų žurnale perskaičiau hipotezę apie šitokius reiškinius, nusprendžiau užsukti ir viską papasakoti. Esu girdėjęs', kad jūs objektyvus ir plataus akiračio mokslininkas.
Profesorius Oupenšo padėjo plunksnakotį ir įdėmiai pažvelgė į vyriškį, sėdintį kitoje stalo, pusėje. Šitame ilgame žvilgsnyje jis koncentravo visą, patirtį, sukauptą bendraujant su visokio plauko avantiūristais, taip pat su ekscentriškais ir retų charakterio atmainų dorais žmonėmis. Kitu atveju jis iškart būtų sveiku protu nusprendęs, kad visa tai — grynas melas. Jis ir dabar buvo linkęs manyti, kad tai grynas malas. Tačiau jam trukdė pasakotojas; jeigu šitokie žmonės meluoja, jie meluoja kitoniškai. Skirtingai nuo daugumos šarlatanų ir apsišaukėlių Pringlis nesistengė išoriškai atrodyti padorus, tiesiog priešingai: jis atrodė padorus, nors išorė tarsi prieštaravo tam. O gal jis normalus, tik nepavojingai kvaištelėjęs? Bet ir vėl simptomai ne tokie. Jis net ganėtinai abejingas šitai istorijai, kaip žmogus, nelinkęs kitam piršti savo kvailystės, net jeigu tai kvailystė.