— Misteri Pringli,— griežtai tarė profesorius tarytum advokatas, klastingu klausimu priverčiantis liudytoją pašokti iš vietos.— O kur ta jūsų knyga dabar?
Sypsena vėl nuskaidrino barzdotą veidą, surimtėjll.sį pasakojimo metu.
— Palikau už durų,— atsakė misteris Pringlis.— Tai yra, gretimame kambaryje. Zinia, tai rizikinga, bet iš dviejų, blogybių pasirinkau mažesnę..
— Kaip tai? —-surašė antakius profesorius.— Tai kodėl iš karto neatnešėte jos čia?
— Todėl,— atsakė misionierius,— kad buvau tikras, jog, vos tiktai išvydęs ją, panOTėsite atversti dar neišklausęs mano pasakojimo. Norėjau, kad gerai pagalvotumėt, ar verta ją liesti — po to, kai viską išgirsite.
Patylėjęs jis pridūrė:
— Ten buvo tik jūsų sekretorius. Jis atrodė flegmatiškas, neprarandantis pusiausvyros ir visiškai pasinėręs į kažkokius apskaičiavimus.
Profesorius nuoširdžiai nusikvatojo.
— Ak tas Bebidžas!—sušuko jis,.— Magiška jūsų knyga patikimose rankose, galiu užtikrinti. Jis pavarde Beridžas, bet aš dažnai pravardžiuoju jį Bebidžu 33, nes jis tikra skaičiavimo mašina. Iš visos žmonių giminės—jei laikysime jį tos giminės atstovu — jam mažiausiai gali parūpti išvynioti svetimą paketą. Na, tai eime atsinešti jos; teks rimtai pagalvoti, ką su ta knyga daryti. Pasakysiu jums atvirai,— jis vėl įdėmiai pažvelgė į pašnekovą,— aš dar nežinau, ar verta ją čia pat atversti, ar geriau siųsti daktaru; Hankiui.
Abu patraukė į prieškambarį. Tarpduryje misteris . Pringlis aiktelėjo ir puolė prie sekretoriaus sta,lo. Stalas buvo savo vietoje. tik sekretoriaus nebebuvo. Ant stalo, tarp vyniojamojo popieriaus skiaučių, gulėjo parudavusi nuo senumo knyga odiniais viršeliais. Užversta knyga. kažkodėl kėlė įspūdį, lyg būtų ką tik sklaidyta. Plačiame įlange į gatvę, prie kurio stovėjo stalas,, švietė didžiulė aštriabriaunė skylė, sakytum per jj būtų šaute iššautas žmogus. Ir jokių kitokių misterio Beridžo pėdsakų.
Abu sustingo lyg statulos, pirmas iš lėto atitoko profesorius. Jis lėtai pasisuko į misionierių ir ištiesė jam ranką; atrodė dar labiau panašus į teisėją negu paprastai,.
— Atleiskite man, misteri Pringli,— tarė jis.— Atleiskite už sąmoningas ir nesąmoningas mintis. Neįmanoma jaustis mokslininku,, nuneigiant šitokį faktą.
— Manyčiau,— dvejodamas prabilo Pringlis,— jog derėtų kai ką patikslinti. Ar nepaskambintumėte jam į namus? Gal kartais bus parėjęs.
— Net nežinau, ar turi telefoną,— palingavo galvą profesorius.— Berods, gyvena kažkur Hamstede. Tikiuosi, jog kas nors paskambins čia, jeigu bičiuliai ar giminaičiai jo pasigestų.
— Ar galėtume nusakyti jo išvaizdą, jeigu paklaustų policija?— paklausė Pringlis.
— Policija! — krūptelėjo profesorius.— Išvaizda... Žinote, jis nlčniekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebent didžiuliais akiniais. Eilinis glotniai nusiskutęs jaunas vyriškis, bet policija.,.. Tai ką gi mums daryti su ta kvaila istorija?
— Aš jau žinau, ką man daryti,— tvirtai tarė misionierius Pringlis.— Įteiksiu šitą knygą tam keistam misteriui Hankiui į rankas ir paklausiu Ji, kas čia per velniava. Berods gyvena netoliese, tad aš netrukus grįšiu ir papasakosiu jums, ką jis sakė.
— Labai gerai,— teišstenėjo profesorius ir žnektelėjo j fotelį, lyg atsipūsdamas, ka. kitas prisiima atsakomybę. Skubūs nediduko misionieriaus žingsniai toldami nuaidėjo gatve, o profesorius vis dar sėdėjo lyg transo būsenoje, beprasmiškai spoksodamas priešais save.
Kai šaligatviu atkaukšėjo tie patys skubūs žingsniai ir tarpduryje vėl išdygo misionierius, jis tebesėdėjo tame pačiame fotelyje ta' patčia poza. Profesorius iš karto pastebėjo, kad jis be knygos.
— Hankis,— rimtai pasakė PringlHs,— paprašė palikti ja\n knygą valandai. kad galėtų. susidaryti nuomonę. Jis kviečia ateiti mus abu, ir tada pasakys, ką su ja darytį. Jis pabrėžė, jog pageidautų, kad jūs, profesoriau, sutiktumėte palydėti mane.
Oupenšo tebespoksodamas priešais save, ūmai pratrūko:
— Kas per velnias tas daktaras Hankis?
— Atrodo, tarsi iš tikro laikytumėt jį velniu,— nusišypsojo Pringlis.— Kai kas gal taip ir mano apie jį. Jis autoritetas jus dominall!Čioje sferoje, bet susikūrė reputaciją Indijoje, kur studijavo tenykštę magiją, ir panašius dalykus.Gal todėl jis ne itin žinomas čia. Tai perkaręs, geltonas, šlubas velnias ir, matyt, aikštingas. Kiek supratau, čia', Londone, jis oficialiai praktikuojantis ir gerbiamas gydytojas, neteko girdėti ką nors 'blogai apie jį atsiliepiant. Bloga nebent tai, kad jis, ko gero, vienintelis žmogus, šį tą žinantis apie visą tą beprotišką istoriją.
Profesorius Oupenšo sunkiai atsikėlė ir priėjo- prie telefono. Jis paskambino tėvui Braunui ir pasiūlė pakeisti pietus vakariene, kad. turėtų pakankamai laiko aplankyt i daktarą anglą iš Indijos. Paskui vėl klestelėjo j fotelį, užsidegė cigarą ir pasinėrė j nesuvokiamas savo mintis,
Tėvas Braunas atėjo j restoraną, kur buvo sutarta vakarieniauti, ir lūkuriavo vestibiulyje tarp veidrodžių bei palmių. Jis žinojo apie Oupenšo popietinį pasimatymą ir, kai veidrodžiai bei palmės ėmė skęsti prieblandoje, tėvas Braunas pagalvojo, kad bičiulis bus užtrukęs dėl nenumatytų aplinkybių. Jis net suabejojo, ar profesorius apskritai beateis, bet kai bičiulis pasirodė, pakako vieno žvilgsnio įsitikinti, jog atsitiko dar baisiau, negu Oupenšo buvo numatęs. Profesoriaus akys buvo paklaikusios ir net plaukai atrodė paklaikę, kai jiedu su misteriu Pringliu galų gale pargrįžo iš Londono šiaurinio pakraščio, kur tarp gyvenamųjų kvartalų šen bei ten tebeplytėjo viržiais apaugusios dykvietės ir pievelių lopai. Apsiniaukusią pavakarę viskas atrodė dar niūriau. Vis dėlto jie surado ieškomą namą, stovintį šiek tiek atokiau nuo kitų. Tai patvirtino varinė lentelė, kurioje buvo išgraviruota: ,,„Dr. I. Hankis, medicinos daktaras, Karališkosios mokslo draugijos narys“. Tačiau jie nebeužtiko Dž. I. Hankio, medicinos daktaro. ir Karališkosios mokslo draugijos nario. Jie užtiko tik tai,, ką buvo pasufleravusi niūri nuojauta: kuklioje svetainėje ant stalo pūpsojo prakeiktas foliantas, sakytum kažkas ką tik jį skaitė. Užpakalinės durys buvo atlapos ir stačiu sodo taku kilo neryškūs pėdsakai, net sunku patikėti, kad šlubas žmogus būtų juo užbėgęs, bet vis dėlto bėgta šlubio, nes vienos kojos atspaudas buvo- specialaus protezinio. bato.. Toliau ėjo tiktai šlubosios kojos atspaudai (lyg daktaras būtų šokavęs ja viena), paskui ir jie nutrūko. Daugiau nebebuvo ką sužinoti apie daktarą Dž. L. Hankį,,tik tai, kadi jis nusprendė, ką daryti su knyga. Jis nepakluso draudimui, ir lemtis a.tkeršijo jam.
Vos tiktai jiedu įėjo j restorano, vestibiulį po. palmėmis, Pringlis iš karto p a dėjo knygą ant stalelio, sakytum, ji būtų deginusi jam pirštus. Dvasininkas susidomėjęs pažvelgė j ją; viršelyje tebuvo- išspaustas dvieilis:
Kas i tą knygą p a žiūrėjo,
Tą siaubo sparnas palytėjo.
Žemiau tą patį perspėjimą jis perskaitė graikiškai, lotyniškai ir prancūziškai.
Pringlis ir Oupenšo norėjo ko nors išgerti, abu vis dar negalėjo atsigauti po. išgyvento sukrėtimo. Oupenšo pašaukė kelnerį, kuris atnešė ant padėklo kokteilių.
33
B e b i dž a s, Carlsas (1792—1871)—žymus anglų matematikas, skaičiavimo mašinos išradėjas.