— Tikiuosi, jūs pavakarieniausite su mumis,— kreipėsi profesorius į misionierių, bet šis mandagiai atsisakė.
— Jums leidus,— tarė jis,— ketinu užsiimti šita knyga ir norėčiau kurį laiką pabūti vienas. Gal galėčiau valandėlę pasėdėti jūsų kabinete?
— Mielai prašau, bet juk jis užrakintas,— lyg ir nustebo Oupenšo.
— Jūs pamiršote skylę lange.— Misionierius Lukas Pringlis nusišypsojo jiems dar plačiau negu paprastai ir dingo tamsoje.
— Vis dėlto keistokas žmogus,— tarė profesorius, suraukęs kaktą.
Jis atsisuko ir nustebo, pamatęs, kad tėvas Braunas šnekasi su kelneriu, kuris atnešė kokteilius, ir šnekasi apie grynai asmeninius dalykus — apie to kelnerio kūdikį, kuriam nebegresia pavojus. Vis dar stebėdamasis, profesorius paklausė, iš. kur Braunas pažįsta tą žmogų, ir šis trumpai atsakė:
— Na, kartą per du tris mėnesius čia. pietauju, retkarčiais mudu pasišnekame.
Profesorius pietaudavo čia penkis kartus per savaitę, bet jam nė į galvą nebūtų atėję kalbinti kelnerį. Jo mintis nutraukė šei-žus skambutis , ir tuoj pat jis buvo pakviestas prie- telefono. Iš ragelio pasigirdo Pringlio balsas , gal kiek duslokas, turbūt jam trukdė barzdos ir žandenų brūzgynai. Bet žodžių prasmė abejonių nekėlė,. '
— Profesoriau,— bylojo balsas,— aš nebegaliu atsispirti, noriu atversti tą knygą. Kalbu iš jūsų kabineto, o. knyga guli priešais mane. Dėl viso pikto norėčiau su jumis atsisveikinti: Ne, mane atkalbinėti beprasmiška. Jūs vis tiek nebespėtumėte. Stai aš atverčiu knygą. Aš....
Oupenšo pasivaideno, kad girdi kažkokį vibruojantį, šiurpinantį, bet beveik begarsį smūgį; jis šaukė Pringlj, bet niekas nebeatsiliepė. Jis padėjo ragelį ir, vėl atgavęs didingą akademišką orumą (gal greičiau nevilties orumą), sugrįžęs ramiai atsisėdo prie stalo. Nesikarščiuodamas — lyg aiškintų, kaip sužlugo koks nors niekingas triukas spiritizmo seanse — jis papasakojo dvasininkui siaubingą istoriją, nepraleisdamas nė menkiausios smulkmenos.
— Sitaip neįsivaizduojamu būdu dingo jau penki žmonės,— kalbėjo jis.— Kiekvienas atvejis stulbinantis, bet užvis labiausiai negaliu suprasti, kas gi atsitiko mano sekretoriui. Beridžui. Jis buvo didžiausias tylenis pasaulyje, ir dėl to tas atvejis atrodo man pats nesuprantamiausias.
— Taigi,— pritarė tėvas Braunas,— išties nesuprantama, kodėl Beridžas taip padarė. Juk jis nepaprastai sąžiningas. Tiesiog smagu žiūrėti, kaip jis stengdavosi atriOti darbą nuo savo asmeninių pramogų. Juk turbūt niekas nė nenumanė, koks jis pokštininkas namie...
— Beridžas?1 — šūktelėjo profesorius..— Ką jūs sakote? Nejaugi jį pažinojate?
— Na, kaip čia pasakius,— abejingai atsakė tėvas Braunas,— ne daugiau kaip šitą kelnerį. Man dažnokai tekdavo luktelėti jo kabinete, kol jūs atvyksite, tad savaime suprantama, pasišnekėdavau su Beridžu. Buvo įdomus žmogus. Pamenu, kartą prisipažino, jog norėtų kolekcionuoti beverčius daiktus, na maždaug taip, kaip kolekcionieriai rankioja visokį šlamštą, laikydami jį vertingu. Turbūt žinote tą seną pasakojimą apie moterį, rinkusią nereikalingus daiktus..
— Prisipažįstu, ne visai supratau,— tarė Oupenšo,.— Net jeigu mano sekretorius buvo pokštininkas (kaip gyvas nebūčiau tuo patikėjęs):, tai anaiptol nepaaiškina, kas atsitiko jam ir kas atsitiko kitiems..
— Kokiems kitiems? — paklausė dvasininkas.
Profesorius įsmeigė žvilgsnį į jį ir ištarė pabrėžtinai aiškiai, sakytum vaikui:
— Mielas tėve Braunai, juk dingo penki žmonės.
— Mielas profesoriau Oupenšo, nedingo nė vienas žmogus.
Tėvas Braunas taip pat žiūrėjo nenuleisdamas akių ir pabrėžtinai aiškiai tarė žodžius, ir vis tiek profesorius nieko nesuprato. Jam prašant, dvasininkas pakartojo dar kartą:
— Aš .pasakiau: nedingo nė vienas žmogus.
Akimirką patylėjęs, jis pridūrė:
— Man regis, sunkiausia įtikinti žmogų, kad 0+0 + 0 = 0. Žmonės paliki keisčiausiais dalykais, jei tiktai jie pasikartoja. Stai kodėl Makbetas patikėjo, trijų laumių pranašystėms, nors pirmoji pasakė tai, ką jis ir pats žinojo, o trečioji tai, kas priklausė tiktai nuo jo paties. Bet jūsų atveju vidurinioji grandis — pati silpniausia.
— Apie ką jūs čia kalbate?
— Jūs pats nematėte dingstant žmogaus. Jūs nematėte, kaip dingo- .žmogus iš valties. Nematėte, kaip dingo žmogus iš pakapinės. Visa tai žinote iš misterio Pringlio pasakojimo, kurio dabar nenagrinėsiu,.. Bet pripažinkite: juk niekada nebūtumėte juo patikėjęs, jeigu nebūtų dingęs jūsų sekretorius. Visai kaip Makbetas: jis niekada nebūtų patikėjęs, kad taps karaliumi, jeigu ■nebūtų išsipildžiusi pranašystė, kad taps Kodoro tanu.
— Gal ir jūsų tiesa,— tarė profesorius, palingavęs galvą.— Bet kai jis dingo, aš supratau, jog Pringlis nemeluoja. Jūs sakote, kad aiš ničnieko nemačiau. Bet aš mačiau — juk sekretorius dingo. Beridžas pradingo.
— Beridžas nepradingo,— tarė tėvas Braunas.— Priešingai.
— Kaip tai priešingai, po šimts velnių?
— Norėjau pasakyti,— paaiškino tėvas Braunas,— kad jis .niekur nedingo. Jis atsirado.
Oupenšo įsispoksojo į bičiulį, sėdintį kitoje stalo pusėje, tačiau jo akių išraiška pasikeitė; šitaip būdavo, kai jis susikaupdavo, stengdamasis pažvelgti į problemą kitu kampu. Dvasininkas kalbėjo toliau:
— Jis pasirodė jūsų kabinete, prisiklijavęs suveltą rudą barzdą, iki pat smakro užsisagstęs aptrintą apsiaustą ir prisistatė esąs misionierius Lukas Pringlis.. Jūs niekada nekreipdavote dėmesio j savo sekretorių, todėl neatpažinote jo taip primityviai persirengusio.
— Nejaugi...— pradėjo profesorius.
— Ar būtumėt galėjęs nusakyti jo išvaizdą policijoje? — paklausė tėvas Braunas.— Ne, nebūtumėt , Jūs težinojote, kad jis glotniai nusiskutęs ir nešioja tamsius akinius, tad paprasčiausiai nusiėmęs akinius, jis geriau užsimaskavo, negu ką nors užsidė-damas. Jūs niekada nematėte nei jo akių, nei jo sielos. Jo akys geros, link&smos. Jis padėjo į vietą šitą absurdišką knygą, pasiruošė visą butaforiją, paskui ramiai išmušė langą, prisiklijavo barzdą, apsivilko apsiaustą ir įžengė į jūsų kabinetą , Jis žinojo. kad niekada, nesate rimčiau pažvelgęs į jį.
— Bet kodėl jis man iškrėtė tokį patrakusį pokštą? — paklausė Oupenšo.
— Turbūt todėl , kad jūs niekada nepažvelgdavote į jį,— tarė tėvas Braunas; jo kumštis susigniaužė, tarsi norėtų trinktelt* į stalą, jeigu galėtų leisti sau šitokį dalyką.— Jūs praminėte Ji skaičiavimo mašina, nes tiktai apskaičiavimų jums iš jo ir tereikėjo. Jūs nepastebėjote net to, ką būtų pastebėjęs pašalietis, laukiantis jūsų ir paplepėjęs su juo penketą minučių: kad jis protingas, kad mėgsta išdaigas, kad turi savo nuomonę ir apie jus, ir apie jūsų teorijas , ir apie jūsų sugebėjimus „kiaurai permatyti" žmones. Nejau nesuprantate, kaip jam norėjosi įrodyti, jog jus nesugebate „kiaurai permatyti“ net savo sekretoriaus? Jis buvo kupinas absurdiškų idėjų. Pavyzdžiui, rinkti nereikalingus daiktus. Neatsitiktinai paklausiau, ar esate skaitęs apsakymą apie moterį, nusipirkusią du labiausiai nereikalingus daiktus: seną varinę daktaro iškabą ir medinę koją? Iš jų sumanus sekretorius ir sukūrė jžymųjį daktarą- Hankį. Nė /kiek ne sunkiau buvo sukurti kapitoną Velsą. Apgyvendino juos -savo bute...
— Jūs manote, kad' ta vieta už Hamstedo, kur mudu lankėmės,— paties Beridžo butas? — paklausė Oupenšo.
— O argi žinote, koks jo butas? Koks jo adresas? — atrėmė dvasininkas.— Nepagalvokite, jog noriu suniekinti jus arba jūsų darbą. Esate nenuilstantis tiesos ieškotojas ir gerai žinote, kad tai didžiai gerbiu. Suteikęs savo protą, jūs demaskavote daug apgavikų. Bet nesidairykite tik apgavikų. Nors retkarciais pažvelkite į dorus žmones — nai, kad ir į šitą kelnerį.