— O kur dabar Beridžas?—paklausė profesorius, ilgokai patylėjęs.
— Nė kiek neabejoju,— tarė tėvas Braunas,— kad sėdi prie savo darbo stalo. Tiesą sakant, jis sugrįžo Į jūsų laukiamąjį tą pačią akimirką, kai misionierius Lukas Pringlis atsivertė baisiąją knygą ir ištirpo vakuume.
Ir vėl ilgam Įsiviešpatavo tyla. Paskui profesorius Oupenšo nusijuokė; šitaip juokiasi didis žmogus, pakankamai didis, kad nebijotų pasirodyti- mažas. Omai jis tarė:
— Aš to nusipelniau. Iš tikrųjų nepastebėdavau net savo artimiausių pagalbininkų. Bet pripažinkite — ta atsitiktinumų serija buvo .gana. grėsminga. Argi jūsų paties nė akimirką nesukaustė siaubas, .žiūrint j tą kraupią knygą?
— Ak štai kas,— tarė tėvas Braunas.— Aš atverčiau ją, kai tik pamačiau. Visi jos puslapiai tušti. Juk žinote, aš nesu prietaringas.
SU TĖVU BRAUNU TARP PASLAPČIŲ
„Žurnalistas ir rašytojas, kuris buvo išgarsėjęs kaip kritikas, polemistas ir retoriškas poetas, populiarus savo gaivališku individualumu ir figūros apkūnumu, gimė 1874 metų gegužės 29 dieną“,— šitaip prasideda Gilbertui Kitui Cestertonui. skirtas straipsnis Britų enciklopedijoje. Maždaug prieš šimtą metų jis įstojo į Sleido dailės mokyklą prie Londono universiteto. „Tapybos mokykla,— rašė jis „Autobiografijoje“, išleistoje 1936 metais, keli mėnesiai prieš mirtį,— tai vieta, kur du ar trys įnirtingai pluša, o visi kiti tinginiauja taip, kad net sunku įsivaizduoti. Maža to, tie, kurie pluša, ne kvailesni už kitus,— šito aš nesakyčiau,— bet ribotesni, nes jų protas nukreiptas tiktai į meistriškumo techniką11. Cestertonas netapo tapytoju, užtat paliko per šimtą knygų: šešis romanus, vienuolika apsakymų rinkinių, poezijos, dramaturgijos, monografijų, literatūros, viduramžių istorijos, filosofijos, religijos tyrinėjimų. Nuo 1905 metų vos ne iki mirties dienos jis kas trečiadienį rašydavo esė Illustrated London News numeriui, be to, penkiolika metų leido savo savaitraštį G. K's Weekly. Už monografiją apie Dikensą jo vardo draugija padovanojo Cestertonui didžiojo romanisto darbo krėslą.
Iš savo jaunystės dievaičių Stivensono ir Vitmeno Cestertonas paveldėjo polinkį romantikai, bet užuot ieškojęs jos tolimose jūrose ir egzotiškose šalyse, suromantino kasdienybę. Todėl jis taip mėgo detektyvo žanrą, kuris „nesutinka laikyti šiandienos proziška, o kasdieniškumo — banalumu11. Detektyvui, pasak jo, geriau tinkąs apsakymas, o ne romanas: herojų psichologija ir filosofija paprastai atskleidžiama paskutiniame skyriuje, „kur kas geriau, kad pirmas skyrius būtų ir paskutinis". 1904-tais metais nuvykęs j provincijos miestelį skaityti paskaitos apie nusikalstamumą, jis susipažino ir visam gyvenimui susidraugavo su kunigu Džonu O'Konoru, nustebinusiu Cestertoną nusikaltėlių psichologijos supratimu ir nešablonišku mąstymu. Tada ir kilo idėja parašyti „komediją, kur dvasininkas atrodo neišmanėlis, o iš tikrųjų žino apie nusikaltimus daugiau už pačius nusikaltėlius11. Sita „komedija“ užsitęsė ketvirtį amžiaus, tapdama 49 apsakymais, sudėtais į penkis rinkinius („Tėvo Brauno naivumas11, 1911; „Tėvo Brauno išmintingumas", 1914; „Tėvo Brauno nepatiklumas11, 1926; „Tėvo Brauno paslaptis“, 1927 ir „Skandalingas įvykis su tėvu Braunu“, 1935).
Savo kūrybos principus Cestertonas išdėstė esė „Kaip rašomas detektyvinis apsakymas“. Norėtume išvardinti bent tris pirmuosius.
„Pirmas ir pamatinis principas: detektyvinio apsakymo, kaip, beje, ir bet kokio kitokio apsakymo, tikslas yra ne tamsa, o šviesa ( ... ) Kulminacija — ne tiek susprogęs burbulas, kiek brėkštelėjusi aušra, tuo ryškesnė, kuo tamsesnė naktis.
Antras labai svarbus principas: detektyvinio kūrinio esmė — paprastumas, o ne painumas. Paslaptis gali atrodyti paini, bet iš tikrųjų ji turi būti paprasta.
Iš šito išplaukia trečias principas: įvykis arba personažas, esąs paslapties raktas, turi būti centrinis įvykis ir ženkli asmenybė. Nusikaltėlis turi būti pirmame plane ir kartu visiškai nekristi į akis“.
Tūlas skaitytojas gal būtų linkęs lyginti tėvą Brauną su dviem dešimtmečiais vyresniu A. Konan Doilio Serloku Holmsu. Zinia, skiriasi ne tiktai jų išvaizda, gyvenimo būdas, bet ir nusikaltimo tyrimo metodai. Nors abu herojai itin pastabūs, nepražiopsantys nei detalės, nei žodžio niuanso, Serlokas Holmsas aktyviai stengiasisutrukdyti nusikaltimui įvykti arba persekioja jį įvykdžiusį asmenį. Tėvas Braunas žūtbūtinai nesigrumia su nusikaltėliu ant bedugnės krašto, jis net nebando išmušti iš jo rankos ginklo. Tėvas Braunas įmena paslaptį tartum pats sau, ir kitiems atskleidžia nusikaltimo mechanizmą, demitologizuoja jį, tiktai jų prašomas. Pats nusikaltimas jam (drauge ir autoriui) — tai visų pirma moralės normų sulaužymas. Braunas aiškiai suformuluoja savo moralinius principus ir tvirtai jų laikosi. Prisiminkime kad ir „Strėlės iš dangaus“ pabaigą, kai „visuomenės grietinėlė“ be atodairos smerkia žudiką iš gatvės ir ieško pateisinimo žudikui milijonieriui. Tėvas Braunas visur stovi socialinio teisingumo, gėrio ir gyvenimo džiaugsmo pusėje.
Cestertonas rašė apie Serloką Holmsą: „Iš sugalvoto literatūrinio personažo jis virto gyva legenda, tai įrodo plačiai pasklidusi, neblėstanti literatūrinio herojaus šlovė, neleidžianti suabejoti jo nemirtingumu". Sitaip turbūt galėtume atsisveikinti ir su tėvu Braunu, šio rinkinio puslapiuose drauge įminę nemaža paslapčių.
OSVALDAS ALEKSA
369
TURINYS
Iš rinkinio „TEVO- BRAUNO NAIVUMAS"