Aristidas Valantenas buvo grynakraujis prancūzas, o prancūzų intelektas yra ypatingas ir išimtinis. Jis nebuvo „mąstanti mašina", nes šie žodžiai yra neprotinga moderniojo fatalizmo ir materializmo frazė. Mašina ir lieka mašina, nes ji negali mąstyti. Bet jis buvo mąstantis ir drauge tiesus žmogus. Visos jo nuostabios pergalės, kurios atrodė kaip burtai, buvo pasiektos, pasitelkus lėtą logiką, aiškią ir paprastą prancūzišką mintį. Prancūzai įaudrina pasaulį ne paradoksais, bet apibendrinimais. Jie tai daro iki šiol — nuo prancūzų revoliucijos. Bet kadangi Valantenas žinojo, kas yra protas, jis suprato ir proto ribas. Tik tas, kuris nieko nenusimano apie motorus, šneka apie jų naudojimą be benzino; tik žmogus, kuris visai nen\Įtuokia apie protą, samprotauja, nesilaikydamas nenuginčijamų principų. Dabar'- jis tokių principų neturėjo. Jis pamatė Flambo Harviče, ir šis, jei tik yra Londone, gali būti apsimetęs bet kuo, pradedant aukštu Vimbl-dono valkata ir baigiant aukštu džentelmenu, besilinksminančiu „Metropolio" viešbutyje. Tokioje akivaizdžioje nežinios būsenoje Valantenas turėjo savo požiūrį ir savus metodus.
Tokiais atvejais jis pasikliaudavo tuo, ko neįmanoma numatyti. Negalėdamas pasikliauti protu, jis šeltai ir rūpestingai veikdavo, prieštaraudamas proto balsui. UžŲot ėjęs į tas vietas, kur reikėtų nueiti,— į bankus, policijos nuovadas, pasimatymų vietas,— jis eidavo ten, kur nereikėtų eiti, belsdavosi į kiekvieną šiukšlėmis užverstą skersgatvį, darydamas lankstus, išvaikščiodavo kiekvieną aikštę. Siuos beprotiškus poelgius jis aiškino visai logiškai. Blogiausia, manė jis, jei turi raktą paslapčiai išaiškinti, o geriausia, jei visai neturi to rakto, nes bet koks keistumas, kritęs į akį persekiotojui, gali būti kritęs į akį ir persekiojamajam. Nuo ko nors reikia pradėti, ir geriau pradėti nuo to, kur ieškomasis galėjo sustoti. Tie laipteliai, vedantys į restoranėlį, pastato ramybė ir keistumas sužadino detektyvo retą romantinę vaizduotę ir paskatino pamėginti. Jis užlipo laipteliais ir, atsisėdęs prie lango, užsisakė puodelį juodos kavos.
Buvo jau vėlyvas rytas, o jis dar be pusryčių. Ant stalo tebebuvo menkų maisto likučių, kurie priminė, kad jis praalkęs. Užsisakęs be lukšto virtą kiaušinį, jis susimąstęs bėrė į kavą cukrų, visą laiką tebegalvodamas apie Flambo. Prisiminė, kaip Flambo pabėgti sykį padėjo gaisras, sykį nagų žirklutės, sykį išperkamasis laiškas, o kartą jis pabėgo, pasiūlęs žmonėms pasižiūrėti pro teleskopą į kometą, kuri gali sunaikinti pasaulį. Valantenas manė, kad jis, kaip detektyvas, yra ne kvailesnis už Flambo, ir tai buvo tiesa. Bet jis puikiai suprato savo nepatogią padėtį. „Nusikaltėlis yra kūrybingas menininkas, o detektyvas — tiktai kritikas",— tarė jis sau, rūgščiai šypsodamasis, lėtai pakėlė kavos puodelį prie lūpų ir tučtuojau pastatė atgal. Į kavą jis buvo įsibėręs druskos.
Jis žvilgtelėjo į indelį, iš kurio pylė baltus miltelius: tai tikrai buvo cukrinė, taip aiškiai skirta cukrui, kaip šampano butelis — šampanui. Įdomu, kodėl jame reikia laikyti druską? Jis apsidairė, ar yra normalių druskinių. Taip, stovi dar dvi artipilnės. Gal čia koks specialus prieskonių asortimentas druskinėse? Jis paragavo — jose buvo cukrus. Tada apsidairė po restoraną iš naujo susidomėjęs: galgi dar užtiks pėdsakų to išskirtinio skonio, kuris verčia cukrų pilti į druskines, o druską — į cukrines. Išskyrus keistą kažkokio tamsaus skysčio dėmę ant vienos baltu popierium apmuštos sienos, viskas atrodė švaru, šviesu ir įprasta. Jis paskambino, kviesdamas padavėją.
Kai tas apsiblaususiomis akimis ir susivėlęs darbuotojas atskubėjo, detektyvas (jis mokėjo vertinti' ir prastus pokštus) pasiūlė jam paragauti cukraus ir įsitikinti, ar jis dera prie aukštos viešbučio reputacijos. Padavėjas staiga nusižiovavo ir atsibudo.
— Ar jūs krečiat tokį rafinuotą pokštą savo klientams kas rytą? — pasiteiravo Valantenas.— Ar cukrų keisti . druska jums dar neįkyrėjo?
Kai padavėjas suprato ironiją, mikčiodamas užtikrino, kad jo įstaiga, be abejonės, neturėjo tokių ketinimų. Įvykusi tiesiog pati keisčiausia klaida. Jis paėmė cukrinę ir pažvelgė į ją. Pakėlė druskinę ir įsistebeilijo, jo veidas vis labiau ir labiau glumo. Galiausiai staigiai atsiprašęs nuskubėjo ir netrukus grįžo su savininku. Sis taip pat apžiūrėjo cukrinę, paskui druskinę ir taip pat atrodė išmuštas iš vėžių.
Staiga padavėjas ėmė springti žodžių lavina:
— As manau,— mikčiojo jis su įkarščiu,— as manau, cia bus tie du dvasininkai.
— Kokie du dvasininkai?
— Tie du,— pasakė padavėjas,— kurie. sliukstelėjo sultinį ant sienos.
' — Šliūkštelėjo sultinį ant sienos? — atkartojo Valantenas, manydamas, kad čia koks nors itališkas posakis.
— Taip, taip,— susijaudinęs pasakė padavėjas, rodydamas į tamsią dėmę ant apmušalų.— Sliukstelėjo stai ten ant sienos.
Valantenas abejodamas žvilgtelėjo į savininką, kuris aĮėjo į pagalbą — paaiškino smulkiau.
Taip sere,— pasakė jis.— Taip ir buvo, nors nemanau, kad
cukrus ir druska kuo nors dėti. Ankstyvą rytą, kai tik buvo atidarytos langinės, čia atėjo du dvasininkai ir užsisakė sultinio. Abu ramūs, padorūs žmonės. Vienas jų sumokėjo sąskaitą ir išėjo; kitas, kuris apskritai atrodė daug lėtesnis, užtruko truputėlį ilgrau, kol susirinko ryšulėlius. Bet pagaliau ir jis išėjo. Bet prieš pat išeidamas į gatvę, jis tyčia pakėlė savo puodelį, kurį buvo tik pusiau išgėręs, ir šliukštelėjo sultinį ant sienos. Aš buvau galiniame kambaryje, ten pat buvo ir padavėjas, taigi atskubėjęs radau subjaurotą sieną ir tuščią salę. Zala neypatinga, bet koks akiplėšiškumas! Pabandžiau pačiupti juos gatvėje, bet buvo per toli. Tik pastebėjau, kad jie pasuko už kampo į Karsters gatvę.
Detektyvas pašoko ant kojų, užsidėjo skrybėlę ir stvėrė lazdą. Jis jau buvo nusprendęs, kad privalo ieškoti kitų keistų ženklų. O šis ženklas buvo pakankamai keistas. Sumokėjęs sąskaitą ir trenkęs stiklinėmis durimis, jis spėriai pasuko už kampo ir nubėgo gatve.
Laimė, net tokiais karštligiškais momentais jo žvilgsnis būdavo šaltas ir aštrus. Einant pro parduotuvę, jo žvilgsnį užkliudė kažkas keista, ir jis grįžo atgal pasižiūrėti. Tai buvo populiari daržovių ir vaisių parduotuvė. Prekės buvo išdėstytos atvirame ore, o prie jų padėtos etiketės su pavadinimais ir kainomis. Dviejuose didžiausiuose skyriuose buvo dvi krūvos mandarinų ir riešutų. Ant riešutų krūvos gulėjo kartoninė etiketė, kurioje mėlyna kreida didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta: „Aukščiausios rūšies mandarinai, už pensą du“. Ant mandarinų buvo lygiai toks pat aiškus ir tikslus užrašas: „Puikiausi braziliški riešutai, keturi pensai už svarą“. Valantenas pasižiūrėjo į tas dvi etiketes ir prisiminė, kad su tokiu subtiliu humoru jau buvo susidūręs, ir visai neseniai. Jis nurodė šią klaidą raudonskruosčiui pardavėjui, • kuris niūriai žvalgėsi į vieną ir į kitą gatvės pusę. Pardavėjas nieko neatsakė, tik greitai sukeitė etiketes vietomis. Detektyvas, elegantiškai parimęs ant lazdos, toliau tyrinėjo parduotuvę. Galiausiai jis tarė:
— Maldauju atleisti, kad esu nekuklus, malonusis pone, bet norėčiau pateikti jums klausimą iš eksperimentinės psichologijos ir idėjų asociacijos.
Raudonskruostis krautuvininkas nužvelgė jį grasinančiu žvilgsniu, bet Valantenas, mosuodamas lazda, linksmai tarė: