Nerangi pagyvenusi pardavėja gana abejingai nužvelgė jo elegantišką asmenybę, bet kai pamatė duryse inspektoriaus figūrą su mėlyna uniforma, tarsi prablaivėjo,
— 0,— pasakė ji,— jei jūs dėl to ryšulio, tai aš jau jį išsiunčiau.
— Ryšulio?!—pakartojo Valantenas , Atėjo eilė ir jam nustebti,
— Turiu galvoje ryšulį, kurį paliko džentelmenas, tas dvasininkas,
— Dėl Dievo meilės,— pasakė Valantenas, net pasilenkdamas į priekį iš smalsumo,— dėl Dievo meilės, tiksliai pasakykite, kas atsitiko,
— Na,— kiek abejodama ėmė pasakoti moteris,— prieš kokį pusvalandį atėjo du dvasininkai, nusipirko mėtinukų, pašnekučiavo ir nuėjo Hito kryptimi, Bet po minutėlės vienas įbėga į parduotuvę ir klausia: „Ar nepalikau ryšulio?" Aš ir šen, ir ten ieškojau— niekur neradau, Tada jis sako: „Nieko tokio, Jei atsirastų, prašau išsiųsti šiuo adresu", Paliko adresą ir šilingą už vargą, Ir ką jūs manot, nors buvau visur ieškojusi, bet kai jis išėjo, suradau ryšulį, susuktą į rudą popierių, Taigi ir išsiunčiau jį į tą vietą, kur jis parašė, Dabar nebeprisimenu adreso, kažkur Vest-minsteryje, Dabar pamaniau: ryšulys, matyt, toks svarbus, kad net policija jo atėjo,
— Taip ir yra,— trumpai atsakė Valantenas.— Ar Hamsted Hitas toli nuo čia?
— Eikite tiesiai,— atsakė moteris.— Po penkiolikos minučių atsidursite ten,
Valantenas išpuolė iš parduotuvės ir nuskuodė, Kiti du detektyvai nenoriai risnojo iš paskos, Gatvė, kuria jie bėgo, buvo tokia siaura ir apgaubta namų šešėlių, jog netikėtai atsidūrę atvirame lauke su beribiu dangum, jie apstulbo, kad vakaras tebėra šviesus ir vaiskus. Apvalus melsvai žalias dangaus kupolas lyg auksas švytėjo ' tarp juoduojančių medžių ir tamsių violetinių tolių. Danguje lyg krištoliukai ryškėjo viena kita žvaigždė. Visa, kas buvo likę iš dienos šviesos, auksu žėrėjo Hamstedo pakraštyje ir toje populiarioje lomoje, vadinamoje Sveikatos Slėniu. Poilsiautojai, vaikštinėjantys po šį rajoną, dar nebuvo visai išsiskirstę: ant suolų sėdėjo kelios susiglaudusios porelės. Tai šen, tai ten tolumoje suspigdavo besisupančios mergaitės. Dangaus didybė gilėdama ir tamsėdama dar labiau išryškino žmogaus menkumą, ir, iš atšlaitės žvelgdamas i slėnį, Valantenas pamatė tai, ko ieškojo.
Tarp tolumoje juoduojančių, tarpais atsiskiriančių porų viena buvo ypač juoda, ir visą laiką kartu — dvi figūros dvasininkų drabužiais. Nors abu atrodė maži kaip vabalai, Valantenas pastebėjo, kad vienas, jų daug mažesnis už kitą. Nors aukštasis buvo palinkęs ir stengėsi nekristi į akis, aiškiai matei, kad jis gerokai virš šešių pėdų ūgio. Valantenas sukando dantis ir nuėjo i priekį, nekantriai sukdamas lazdą. Kai atstumas sumažėjo ir dvi juodos figūros buvo aiškiai matyti kaip per didelį mikroskopą, staiga jis suvokė dar kažką, kas jį apstulbino ir ko jis vis dėlto kažkaip tikėjosi — kad ir kas buvo tas aukštasis kunigas, mažąjį Valantenas pažino.
Tai buvo jo pakeleivis iš Harvičio traukinio, kresnasis Esekso dvasininkas, kuriam jis buvo pataręs geriau saugoti ryšulėlius, suvyniotus i rudą popierių.
Kol kas viskas ganėtinai gerai sutapo ir protingai derinosi. Valantenas pasiteiravęs tą rytą sužinojo, kad kažkoks tėvas Braunas iš Esekso veža į Londoną sidabrinį kryžių su safyrais, didelės vertės relikviją, norėdamas parodyti ją kongrese kai kuriems užsienio svečiams dvasininkams. Tai, be abejonės, ir buvo „sidabrinis daiktas su mėlynais akmenėliais", o tėvas Braunas, be abejonės, buvo tas mažasis nevėkšla iš traukinio. Nėra ko stebėtis, kad tai, ką sužinojo Valantenas, Flambo taip pat žinojo. Flambo sužinodavo viską. Nenuostabu, kad Flambo, suuodęs apie kryžių su safyrais, pabandys jį pavogti — tai pats natūraliausias dalykas iš visų galimų. Ir žinoma, nėra nieko stebėtino, kad Flambo lengvai apmaus tokią kvailą avelę kaip tas dvasininkas su lietsargiu ir ryšulėliais. Jis iš tų žmonių, kurį bet kas už virvelės nuvestų į Siaurės ašigalį; nieko nuostabaus, kad toks aktorius kaip Flambo, persirengęs dvasininku, galėjo atvilioti jį į Hamsted Hitą. Taigi nusikaltimas atrodė pakankamai aiškus, detektyvas gailėjosi dvasininko dėl jo bejėgiškumo Ir beveik niekino Flambo, kad tas nusileido iki tokios menkutės aukos. Bet pergalvojęs viską, kas įvyko prieš tai, viską, kas atvedė jį iki pergalės, Valantenas ėmė sukti galvą, ieškodamas bent mažiausios prasmės ir ryšio. Ką bendra turi sidabrinio kryžiaus pagrobimas iš Esekso dvasininko su sriubos šliukštelėjimu ant sienos? Vadinti riešutus mandarinais, pirmiau sumokėti už langą, o paskui jį iškulti —kas visa tai sieja? Pagaliau jis priėjo kelio galą, bet tarsi praleido vidurį. Kai Valantenui nepasisekdavo (taip būdavo retai), jis vis tiek surasdavo siūlą, nors nusikaltėlio ir ne-pagaudavo. Dabar jis sučiupo nusikaltėlį, bet vis dar negalėjo surasti siūlo.
Dvi figūros, kurias jie sekė, slinko didžiule žalia kalvos atšlaite kaip juodos musės. Matyt, abu buvo tiek įsišnekėję, kad nesuvokė, kur eina. Bet jie ėjo tiesiai į pačias atkampiausias parko aukštumas. Persekiotojai turėjo pasilenkę sėlinti, slapstytis už medžių ir netgi šliaužti per tankią žolę. Taip „medžiotojams" pavyko priartėti visai arti prie „aukų" — buvo net girdėti jų balsai, bet žodžių negalėjai suprasti, išskyrus žodį „protas", dažnai kartojamą aukšto ir beveik vaikiško balso. Staiga stati nuokalnė ir susiraizgiusi tankmė visiškai paslėpė abi figūras, kurias jie sekė. Gal dešimt kankinančių minučių jie klaidžiojo, pametę pėdsaką, kol galop apėjo apvalią kaip kupolas kalvą, už kurios atsivėrė puikus ir ramus reginys. Po medžiu šioje įspūdingoje, bet nuošalioje vietoje stovėjo senas, aplūžęs medinis suolas. Abu kunigai sėdėjo ant jo ir šnekučiavosi. Virš tamsėjančio horizonto dar tebežėrėjo spalvinga žaluma ir auksas, bet dangaus skliautas pamažu keitė spalvą iš žalios į mėlyną, o žvaigždės žėrėjo ryškiai kaip masyvūs brangakmeniai.
Be garso mostelėjęs savo pagalbininkams, Valantenas nusėlino prie didelio šakoto medžio, ir ten stovėdamas pagaliau liš-girdo keistą kunigų pokalbį.
Valandėlę pasiklausius, jį apėmė abejonės. O gal jis atsitempė du anglų policininkus į tuos nakties tyrlaukius tuščiai, be jokio reikalo? Mat abu kunigai šnekėjosi kaip tik taip kaip jiems pridera — dievobaimingai, neskubėdami, apie didžiausias teologijos mįsles. Mažasis Esekso kunigas kalbėjo paprasčiau, atsukęs savo apvalų veidą į ryškėjančias žvaigždes; antrasis — nuleidęs galvą tarsi būtų net nevertas pažvelgti į jas. Tokį nekaltą religinį pokalbį galėjai nugirsti bet kuriame baitame italų vienuolyne ar juodoje ispanų katedroje.
Pirmiausiai jis nugirdo tėvo Brauno sentencijos pabaigą, kuri skambėjo taip:
2- Tėvas Praunsa 17
— ...tai, ką jie iš tikrųjų turėjo galvoje viduramžiais, kai kalbėjo apie dangaus nesugriaunamumą.
Aukštesnysis ūgiu kunigas linktelėjo nuleistą galvą ir tarė:
— O, taip, šiuolaikiniai ateistai apeliuoja į protą. Tačiau kas, žiūrėdamas į tas pasaulių begalybes, nepajus, kad ten, virš mūsų, gali būti nuostabių visatų, kur protas visiškai neprotingas?
— Ne,— atsakė mažasis.— Protas visuomet protingas, netgi paskutiniame pragaro prieangyje, kur viskas prarasta... Aš žinau, kad žmonės kaltina bažnyčią proto nuvertinimu, bet yra kaip tik atvirkščiai. Bažnyčia vienintelė žemėje paverčia protą iš tiesų aukščiausia vertybe. Bažnyčia vienintelė žemėje patvirtina, kad pats Dievas įkūnija protą.