Jis nekantriai išėjo iš svetainės, kaip kad buvo išėjęs iš valgomojo, ir dar kartą nužingsniavo koridoriumi. Jo sąmonėje subrendo atkakli mintis — apsaugoti dukterį nuo nevykėlio airio-al-žyriečio. Eidamas į užpakalinę namo pusę, kur buvo Valanteno kabinetas, jis nustebo, sutikęs savo dukterį — ji prabėgo pro šalį išbalusiu, paniekos kupinu veidu, ir tai buvo antroji mįslė. Jei ji buvo su O'Brajenu, tai kurgi tada O’Brajenas? Jeigu ji nebuvo su O’Brajenu, kur tada buvo? Apimtas senatviško ir ūmaus įtarumo, jis apgraibomis slinko per tamsią užpakalinę rūmų dalį, kol galų gale surado tarnų duris į sodą.
Riesto rytietiško kardo formos mėnulis jau buvo suardęs ir išsklaidęs visus audros debesis. Sidabrę.spalvė šviesa švietė visuose keturiuose sodo kampuose. Aukštas mėlynai apsirengęs vyras žingsniavo per pievą kabineto durų link. Mėnulio šviesos visai pakako atpažinti, kad tai vadas O'Brajenas.
Jis išnyko name pro aukštas stiklines duris. Lordą Galovėjų apėmė neaprašoma nuotaika; ir pikta, ir neaiški. Mėlynai sidabriškas sodas, panašus į sceną teatre, sakytum tyčiojosi iš jo su tironišku švelnumu. Grakšti airio eisena jį įsiutino, tarsi jis būtų ne tėvas, o konkurentas; mėnesiena vedė iš proto. It kokiais burtais jis buvo įviliotas į trubadūrų šalį, Vato 3 pasakų šalį, ir, norėdamas sugriauti šitą meilės kvailystę, išsiaiškinti, jis guviai žengė priešui įkandin. Netrukus jis suklupo, užkliuvęs už kažkokio. medžio ar akmens žolėje. Žvilgtelėjo žemyn iš pradžių sunerimęs, o vėliau — susidomėjęs. Po akimirkos mėnulis ir aukštos tuopos išvydo neįprastą reginį: pagyvenęs anglų diplomatas šoko kaip . įgeltas ir nubėgo rėkdamas visa gerkle. Prie stiklinių kabineto durų prigludo išbalęs daktaro Saimeno veidas, jo spindintys akiniai ir suraukti antakiai. Jis išgirdo pirmuosius aiškius didiko žodžius. Lordas Galovėjus šaukė:
— Lavonas žolėje! Krauju pasruvęs lavonas!
O'Brajenas tikriausiai išsikraustė iš proto.
— Reikia tuoj pat pasakyti Valantenui,--'- tarė daktaras, kai lordas Galovėjus užsikirsdamas papasakojo viską, ką išdrįsęs apžiūrėti.— Laimė, jis čia pat.
Dar jam bekalbant didysis detektyvas įėjo į kabinetą, sudomintas riksmo.
Buvo įdomu žiūrėti, kaip tipiškai jis pasikeitė; atėjo susirūpinęs kaip šeimininkas ir. džentelmenas, manydamas, kad kuris nors svečias ar tarnas susirgo. Kai jam pranešė apie kruviną
faktą, iš oraus džentelmeno jis tučtuojau pavirto sumaniu ir dalykišku, nes, kad ir kaip siaubinga ir netikėta, tai buvo jo reikalas.
— Keista, džentelmenai,— tarė ji s, kai visi išskubėjo į sodą.— Esu tyręs žmogžudystes įvairiausiose pasaulio vietose, o dabar še tau — viena iš jų ima ir įvyksta mano paties kieme. Bet kurgi ta vieta?
Jie ėjo per pievą ne taip jau lengvai, nes nuo upės buvo pradėjusi kilti lengva migla. Bet, vedami sukrėsto Galovėjaus, jie surado lavoną , gulintį aukštoje žolėje — numirėlio būta labai aukšto ir plačiapečio. Jis gulėjo veidu žemyn, taigi jie tematė, kad jo platūs pečiai skendi juodame drabužyje ir kad jo didelė galva nuplikusi, tik kuokštas rusvų plaukų prilipęs prie kaukolės kaip šlapi jūros dumbliai. Skaisčiai raudonas kraujas. sruvo iš po jo veido.
— Žinote,— pasakė Saimenas neįprasta intonacija,— jis ne iš mūsų.
— Apžiūrėkite jį, daktare,— gana griežtai paliepė Valantenas.— Gal jis dar gyvas.
Daktaras pasilenkė.
— Jis dar ne visai atšalęs, bet, deja, tikriausiai miręs,— atsakė jis.— Gal padėsit man jį pakelti?
Jie atsargiai kilstelėjo lavoną per colį nuo žemės, ir visos abejonės dėl jo mirties išsisklaidė iš karto ir kraupiai: nukrito galva. Ji buvo visiškai atskirta nuo kūno. Tas, kas perpjovė jam gerklę, buvo nukirtęs ir galvą. Netgi Valantenas buvo sukrėstas.
— Jis veikiausiai buvo stiprus kaip gorila,— sumurmėjo Va-lantenas.
Nors daktaras Saimenas buvo įpratęs skrosti lavonus, jis pakėlė lavono galvą krūpčiodamas. Kaklas buvo nukirstas palei žandikaulį, o veidas iš esmės nesužeistas; didžiulis, pageltęs, sukritęs ir kartu ištinęs, vanagiška nosim ir smulkiais vokais—piktas romėnų imperatoriaus veidas, gal kiek panašus į kinų imperatoriaus. Visi susirinkusieji žiūrėjo į jį , apimti nežinios. Lavone nieko daugiau negalima buvo pastebėti, išskyrus tai, kad, pakėlus kūną , jie pamatė baltą krakmolytų marškinių spindesį, sudarkytą raudonu krauju. Daktaras Saimenas sakė tiesą: žmogus ne iš jų pobūvio. Bet, galimas daiktas, jis bandė įsijungti į jį, nes buvo apsirengęs tokiai progai.
Valantenas visomis keturiomis kuo profesionaliausiai apžiūrėjo' žolę ir žemę kokiu dvidešimties jardų spinduliu aplink lavoną. Jam padėjo daktaras, žinoma, ne taip kvalifikuotai, ir anglų lordas, jau visai saviveikliškai. Šliaužiodami beveik nieko neaptiko — tik kelias šakeles, sulaužytas ar labai smulkiai sukapotas. Valantenas pakėlė jas, greitai apžiūrėjo ir numetė.
— Sakelės,— oriai pasakė jis,— ir absoliučiai nepažįstamas žmogus su nukirsta galva. Tai viskas, kas yra šioje pievoje.
Tvyrojo beveik šiurpą kelianti tyla, kol ją šaižiai nutraukė Galovėjus:
— Kas ten? Kas štai ten prie sodo sienos?
Maža figūrėlė keistai didele galva linguodama artėjo jų link per mėnulio apšviestą rūką. Iš pradžių ji atrodė kaip pasakų būtybė, bet paaiškėjo, kad tai mažasis nekaltas kunigas, kurį jie buvo palikę svetainėje.
— Klausykit,— ramiai tarė jis.— Zinot, į šį sodą nėra vartų.
Valantenas kažkaip piktai suraukė juodus antakius, išvydęs
dvasininką. Bet jis buvo pernelyg teisingas, kad neigtų, jog pastaba svarbi.
— Jūsų tiesa,— pasakė jis.— Prieš išsiaiškinant, kaip jis buvo nužudytas, turime sužinoti, kaip čia pateko. O dabar paklausykit manęs, džentelmenai. Jei tai gali būti padaryta be žalos mano padėčiai ir tarnybinėms pareigoms, mes visi sutiksime, kari t::'m tikri įžymūs vardai galėtų nebūti siejami su šiuo nusikaltimu. Yra damų, džentelmenai, ir yra užsienio ambasadorius. Jei mes turėsime pavadinti tai nusikaltimu, tada jis ir turi būti tiriamas iki galo kaip nusikaltimas. Bet iki to aš galiu veikti savo nuožiūra. Esu poiicijos viršininkas, tiek visiems žinomas, kad galiu būti konfidencialus. O dangau, aš pirma išteisinsiu visus savo svečius. prieš pakviesdamas savo žmones ieškoti dar ko nors. Džentelmenai, duokit garbės žodį, kad nė vienas iš jūsų neišeisit iš šių namų iki rytojaus vidurdienio; miegamieji yra visiems. Saimenai, manau, jūs žinote, kur rasti mano tarną Aiveną: jis priekiniame hole. Juo galima pasikliauti. Pasakykite jam, kad vietoj savęs paliktų kitą, o pats tegu tučtuojau ateina pas mane. Lorde Ga-lovėjau, jūs, be abejonės, geriausiai tiksite pranešti damoms, kas atsitiko, ir nuslopinti panikai. Jos taip pat turi pasilikti. Tėvas Braunas ir aš pabūsime prie lavono.
Valantene prabudo kapitono dvasia, ir jam bematant visi pakluso. Daktaras Saimenas nuėjo į arsenalą ir surado Aiveną — visiems žinomo detektyvo privatų detektyvą. Galovėjus nuėjo į svetainę ir gana taktiškai pranešė siaubingą nauj ieną, tad kol jie visi ten susirinko, damos jau buvo išgąsdintos ir nuramintos. Tuo tarpu gerasis kunigas ir gerasis ateistas mėnesienoje nejudėdami stovėjo prie lavono galvos ir prie kojų kaip simbolinės dviejų mirties filosofų statulos.