Aivenas, konfidencialusis tarnas su randu ir ūsais, iššoko iš namo kaip patrankos sviedinys ir pasileido tekinas per pievą pas Valanteną kaip šuo pas savo šeimininką. Jo tamsiai raudonas veidas buvo pagyvėjęs nuo šios naminės detektyvinės istorijos įkarščio.' Jis tiesiog su. nemaloniu uolumu paprašė, kad šeimininkas jam leistų apžiūrėti palaikus.
— Apžiūrėk , jei nori, Aivenai,— tarė Valantenas.— Tik neužtruk. Reikia įnešti lavoną į namą.
Aivenas pakėlė numirėlio galvą ir beveik išmetė ją.
— Hm,— dusdamas ištarė jis.— Tai... ne, ne, negali būti. Ar pažįstate šį žmogų , sere?
— Ne,— atsakė Valantenas abejingai.— Verčiau eikime vidun,
Jie įnešė lavoną į namą ir paguldė ant sofos kabinete, o
paskui visi nuėjo į svetainę.
Detektyvas ramiai, net kiek neryžtingai atsisėdo prie stalo, bet jo akys buvo geležinės teisėjo akys teismo metu. Jis greitai kažką užsirašė ant popieriaus lapo priešais save, paskui trumpai paklausė:
— Ar visi susirinkę?
— Nėra misterio Breino,— pasakė dairydamasi hercogienė iš Mont Sent Maiklo.
— Nėra ir misterio Nilo O'Brajeno,— tarė lordas Galovėjus kimiu, nemaloniu balsu.— Aš mačiau tą džentelmeną, einantį per sodą, kai lavonas dar tebebuvo šiltas.
— Aivenai, nueik ir atvesk vadą O'Brajeną ir misterį Brei-ną,— paliepė detektyvas.— Misteris Breinas, kiek žinau, bebaigiąs rūkyti cigarą valgomajame; vadas O'Brajenas, man rodos, vaikšto oranžerijoje, nors tikrai nežinau,
Ištikimasis tarnas išnyko iš kambario, ir niekam nespėjus nė pajudėti ar prabilti, Valantenas kareiviškai skubiai kalbėjo toliau:
— Kiekvienas čia esantis žino, kad numirėlis buvo rastas sode nukirsta galva, Daktare Saimenai, jūs jį apžiūrėjote, Ar manote, kad šitaip nukirsti galvą reikėjo didelės jėgos? Galbūt tiktai labai aštraus peilio?
— Sakyčiau, kad su peiliu tai padaryti visiškai neįmanoma,— atsakė daktaras.
— Ar galite įsivaizduoti,— klausinėjo Valantenas,— įrankį, su kuriuo tai galėjo būti padaryta?
— Šiuolaikinėmis galimybėmis—iš tiesų neįsivaizduoju,— pasakė daktaras, skausmingai suraukęs antakius.— Nukirsti galvą nelengva net bjauriai, o čia buvo nukirsta lygiai, Tai galėjo būti padaryta ilgakočiu kovos, senovišku budelio kirviu arba senu dvirankiu kardu.
■— Bet, Dieve mano! — sušuko hercogienė beveik isteriškai.— Cia niekur nėra jokių dvirankių kardų ar ilgakočių kirvių.
Valantenas teberašė kažką popieriuje priešais save.
— Sakykite,— paklausė jis skubiai teberašydamas,— ar tai galėjo būti padaryta ilgu prancūzišku kavalerijos kardu?
Pasigirdo silpnas beldimas į duris, kuris dėl kažkokios nesuprantamos priežasties visiems sustingdė kraują gyslose kaip „Makbete". Tos slogios tylos metu Saimenas spėjo pasakyti:
— Kardu? Taip, manau, kad taip.
— Ačiū,—pasakė Valantenas.— Įeik, Aivenai.
Patikimasis Aivenas atidarė duris ir įleido pro jas vadą Nilą O'Brajeną, kurį jis buvo radęs vėl pamažu žingsniuojantį per sodą, •
Karininkas airis sutrikęs ir išdidus stovėjo ant slenksčio.
— Ko jūs norite iš manęs? — sušuko jis.
— Prašau sėstis,— tarė Valantenas maloniu, lygiu balsu.— Aha, jūs be k'ardo? Kur jis?
— Aš palikau jį ant stalo bibliotekoje,— atsakė O’Brajenas nuo susijaudinimo stiprėjančiu airišku akcentu.— Jis trukdė...
— Aivenai,— paliepė Valantenas,— nueik ir atnešk vado kardą iš bibliotekos.
Paskui, kai tarnas išėjo, pridūrė:
— Lordas Galovėjus sako, kad matė jus išeinantį iš sodo prieš pat surandant lavoną. Ką jūs veikėte sode?
Vadas atsainiai klestelėja į kėdę.
— 0,— sušuko jis švaria airių kalba.— Žavėjausi mėnuliu. Bendravau su gamta.
Stojo slogi tyla, ir kurį laiką niekas jos nepertraukė. Pagaliau vėl pasigirdo silpnas ir kraupus beldimas. Pasirodė Aivenas, nešinas tuščiomis plieninėmis makštimis.
— Viskas, ką radau,— pasakė jis.
— Padėk ant stalo,— tarė Valantenas, nepakeldamas galvos.
Kambaryje stojo mirtina tyla, panaši į tą, kuri supa kaltinamųjų suole sėdintį pasmerktą žudiką. Hercogienė jau seniai liovėsi šūkčiojusi. Sukilusi lordo Galovėjaus neapykanta gavo satisfakciją ir netgi dingo. Balsas, kuris pasigirdo, buvo visai netikėtas.
— Manau, kad galiu jums pasakyti,— sušuko ledi Margaretė aiškiu virpančiu balsu, kuriuo drąsi moteris šneka viešai.— Galiu jums pasakyti, ką misteris O’Brajenas veikė sode, nes jis linkęs tylėti. Jis man piršosi. Aš atsisakiau. Dėl šeimyninių aplinkybių negalėjau jam duoti nieko, išskyrus pagarbą. Dėl to jis truputėlį supyko. Mano pagarba, atrodo, jam nelabai rūpėjo. Kažin,— pridūrė ji blausiai šyptelėjusi,— ar dabar ji apskritai jį domins. Aš jam siūlau ją dabar. Galiu bet kur prisiekti, kad jis tikrai nepadarė tokio dalyko.
Lordas Galovėjus atsargiai prisigretino prie dukters ir ėmė gana garsiai tildyti ją, nors įsivaizdavo, kad kalba pusbalsiu:
— Patylėk, Megi,— griausmingai „šnibždėjo" jis.— Kodėl tu gini tą vyrą? Kur jo kardas? Kur jo prakeiktas kavalerijos...
Jis nutilo, susidūręs su ypatingu dukters žvilgsniu, nukreiptu į jį. Jis kaip magnetas prikaustė visą grupę.
— Senas kvaily,— žemu balsu be apsimestinės pagarbos tėvui rėžė ji.— Ką bandai įrodyti? Sakau tau,. kad šis žmogus su manim elgėsi padoriai. O jeigu ir ne, tai vis tiek buvo su manim. Jei jis nužudė žmogų sode, kas tas žmogus, kuris tai matė? Argi tu taip nekenti Nilo, kad statai savo paties dukrą...
Ledi Galovėj sukliko. Kiekvienas sėdėjo, prisimindamas visas nelemtas tragedijas, įvykusias tarp įsimylėjėlių. Išdidus, išbalęs skotės aristokratės veidas ir jos meilužio, airio nuotykių ieškotojo jiems atrodė tarsi seni portretai tamsiame name. Ilgos tylos metu jų mintyse iškilo istorinės nužudytų vyrų ir meilužių asmenybės.
Sią slogią tylą nutraukė nekaltas balsas:
— Ar cigaras buvo labai ilgas?
Minties pasikeitimas buvo toks staigus, kad jie turėjo apsidairyti, kad įsitikintų, kas prabilo.
— Turiu galvoje,— pasakė mažasis tėvas Braunas iš kambario kampo,— turiu galvoje tą cigarą, kurį misteris Breinas bebaigiąs rūkyti. Ar nebus tik jis lazdos ilgumo?
Kai Valantenas pakėlė galvą, jo veide atsispindėjo ir susierzinimas, ir pritarimas, nors pastaba buvo lyg tarp kitko.
— Visai teisingai,— griežtai sutiko jis.— Aivenai, eik ir tuojau pat atvesk čia misterį Breiną.
Kai tik patikėtinis išnyko už durų, Valantenas rimtai kreipėsi į merginą:
— Ledi Margarete,— tarė jis,— esu tikras, kad mes visi jaučiame padėką jums ir susižavėjimą jūsų veiksmais. Jūs kilniai pasielgėte, paaiškindama vado elgesį. Bet vis dėlto yra spraga. Lordas Galovėjus, kiek suprantu, sutiko jus, einančią iš kabineto į svetainę, o vadą, vaikščiojantį sode, rado tik po keleto minučių.
— Jūs turite prisiminti,— atsakė Margaretė su lengva ironijos gaidele balse,— jog ką tik jam buvau atsakiusi, tad vargu galima buvo tikėtis, kad mes grįšime susikibę už parankių. Juk jis vis dėlto džentelmenas , dar kiek užtruko — ir buvo apkaltintas žmogžudyste.
' — Per tas kelias minutes,— pasakė Valantenas oriai,— jis iš tiesų galėjo...
Vėl pasibeldęs Aivenas kyštelėjo savo randuotą veidą.
— Atleiskite sere,— pasakė jis,— bet misterio Breino nėra.