TRIJŲ NE DĖSNIS
ALEKSANDRA
MARININA
TRIJŲ NE DĖSNIS
tema
Pro šalį kažkodėl nesustodamos vis žengė ir žengė kojos. Pirmiausia skystu spalio purvu skubiai pračiulpsėjo dailūs lakuoti bateliai nusklembtais kulneliais ir ilgomis siauromis klouniškomis nosimis, nešdami savo šeimininkę jaukių naminių rūpesčių link. Paskui solidžiai ir negirdimai pražingsniavo keturios gauruotos letenos, labai išdidžiai paskui save tempdamos porą nudėvėtų purvinų batų, kurie tolimoje praeityje vadinosi moteriškais demisezoniniais aulinukais. Dar viena letenų ketveriukė — tik šį kartą mažos, juodai baltos, klaikiai miaukdamos pralėkė priešinga kryptimi, matyt, gelbėjosi nuo didelių ir gauruotų. Buvo ir kitokių kojų, avinčių batais ir pusbačiais, sportbačiais ir aulinukais. Mūvinčių kelnėmis, džinsais, pėdkelnėmis. Vienos keliavo toli, kitos — visiškai arti. Bet niekas iš jų nesustodavo. Niekas kažkodėl nenorėjo dvyliktą valandą nakties, lediniam lietui dulkiant, stovėti kieme ir įdėmiai dairytis po purvyną tarp metalinių garažų dėžučių. Visi norėjo namo, arčiau šilumos, valgio ir televizinių džiaugsmų likučių. Bet ir tų „visų" buvo nedaug, pagrindinė komunalinio masyvo Maskvos centre gyventojų dalis seniai jau buvo namie.
Nužudytos moters kūnas gulėjo ant šlapios, apaugusios apgailėtinais skurdžios žolės kuokštais žemės beviltiškai vienišas, niekieno nepastebėtas ir niekam nereikalingas. O tik prieš dvi valandas tai buvo gyva moteris, linksma, sąmojinga, mylima draugų ir daugybės žmonių, kuriems ji padėdavo. Kažkodėl taip atsitiko, kad būtent šiandien niekas nesusirūpino ir nepuolė jos ieškoti, neskambino aliarmo varpais ir nesukėlė ant kojų milicijos. Nors nieko neįprasto čia nebuvo, juk ta moteris gyveno viena ir niekas jos namie nelaukė. O jei kas atkakliai ir skambino jos namų telefonu, tai visai nesistebėjo, kad ji nekelia ragelio. Darbo metu ji niekada į
telefono skambučius neatsakinėdavo. Dirbo ji dažniausiai namie, o ypatingais atvejais — ir vėlai vakare, ir net naktimis.
Tiesa, pastaruosius du mėnesius jos bute gyveno jaunas vaikinas, kažkelintos eilės jos sūnėnas. Bet ir jis nelaukė ir neieškojo savo giminaitės, jam buvo tas pats. Jis buvo girtas.
— Penktadienį jus išleisim, — niūriai užbaigė kalbą palatos gydytojas.
— O paskui ką? — kvailai paklausė Nastia Kamenskaja. — Iškart į darbą?
— Negalit sulaukti? — pirmą kartą per visą laiką jo veide pasirodė kažkas panašaus į šypsnį.
— Kad ne, aš ne ta prasme... — Nastia sutriko, nerasdama reikalingų žodžių. — Tiesiog koją labai skauda. Ir vaikščioti į darbą su lazda nepatogu, o vežioti manęs nėra kam.
— Niekas į darbą jūsų ir neleis. Mažiausiai mėnesio reikia reabilitacijai. Vaikščiosit pamažėle, vis didindama krūvį. Dar ir masažas, fizioterapija, tai jau savaime. Prieš išleidžiant, aš jums išrašysiu visas procedūras.
Ji pajuto palengvėjimą ir gėdą tuo pat metu. Kaip gerai, kad dar visą mėnesį galima neiti į darbą! Ir kokia gėda, kaip bjauru, kad ji tuo džiaugiasi.
Tačiau perspektyva būti greitai išrašytai kėlė Nastiai beveik neišsprendžiamą problemą. Tiesą pasakius, ta problema egzistavo jau tris savaites, bet kol Nastia gulėjo ligoninėje, apie ją galima buvo negalvoti. Reikalas tas, kad prieš tris savaites Maskvon visiškai netikėtai atsibeldė giminaičiai iš mažo provincijos miestelio — vyras, žmona ir du vaikai. Vyresniam dvylikamečiui vaikui skubiai reikėjo sudėtingos operacijos, kurią galėjo sėkmingai atlikti tik sostinės klinikoje. Pamišę iš baimės ir nevilties tėvai čiupo sergantį sūnų, o kartu ir penkiametę dukrą, kurios neturėjo su kuo palikti, ir išskubėjo į Maskvą, tikėdamiesi Nastios tėvų svetingumo. Bet kaip tyčia Nastios motina ir patėvis dar vasarą pradėjo kažkokį ypač sudėtingą remontą, ketindami dviejų kambarių butą paversti į trijų kambarių. Meistrai prisiekinėjo ir dievagojosi, kad per du mėnesius susitvarkys, ir patiklūs šeimininkai lengva širdim persikėlė pas draugus, kurie mielai užleido jiems savo butą mieste, nes patys visą vasarą gyveno vasarnamyje. Tačiau atėjo rugsėjis, paskui spalis, o remontas vis tęsėsi. Ir jei Nastios tėvams ir jų draugams tokia situacija atrodė tik laikinas nepatogumas, tai su sergančiu vaiku atvažiavusiems giminaičiams padėtis buvo tolygi katastrofai. Mokėti už viešbutį jie neįstengė. Neverta ir aiškinti, kad jie apsigyveno Nastios vieno kambario bute, o jos vyras Aleksejus laikinai grįžo pas savo tėvus į Žukovskį. Tai atsitiko tada, kai pati Nastia su sulaužyta koja jau drybsojo ligoninėje.
Ir štai dabar reikia grįžti... Kur? į mažulytį butuką, kur ir be jos nėr kur apsisukti? Važiuoti pas Liošą į Žukovskį ir užsikarti ant galvos seniems jo tėvams, kuriems ir patiems reikalinga globa? Ji juk vos paeina, po arbatinį šaukštelį per valandą, ir tai su lazda. Be to, kaip ji nukaktų iš Žukovskio poliklinikon į masažą ir procedūras, kuriomis ją prigąsdino gydytojas? Iš namų ir atgal galima važiuoti taksi, brangu, žinoma, bet jeigu ne kasdien, jų biudžetas atlaikytų. O kaip gabentis iš užmiesčio?
Iš tikrųjų Nastia Kamenskaja nemanė, kad problema pasidarys tokia didelė. Kai giminaičiai apsigyveno jos bute, ji buvo tikra, kad išėjus iš ligoninės gyvens su vyru būtent Zukovskyje, ir važinėjimo elektriniais traukiniais perspektyva jos nė kiek negąsdino. Tiesiog ji nesitikėjo, kad išrašyta iš ligoninės beveik nepaeis. Ji manė, kad tegul ir su lazda, tegul negreitai, bet ji galės judėti be ypatingų sunkumų. Pasirodo — ne, sulaužyta koja atkakliai nenorėjo sveikti. Ją skaudėjo taip smarkiai, taip pasiutusiai ir beprotiškai, kad gydytojai tik stebėjosi. Ir kuo tik Nastios negydė, ko tik ligoninės chirurgai nesigriebė, — užsispyrusi koja nepasidavė. Buvo netgi patarta kreiptis į kokius nors žiniuonis ar liaudies medicinos daktarus, gal jie padės. Tiesa, tuos patarimus dalijo ne gydytojai, o prijaučiantieji ligoniai ir jų giminaičiai. Vienas per kitą jie pasakojo apie neįtikėtinus išgijimus, užkalbėjimus, „blogos akies" pašalinimą ir kitus stebuklus, pačiai Nastiai keliančius stabilų nepasitikėjimą ir priešiškumą. Nastia, kitados baigusi fizikos-matematikos mokyklą ir juridinį universiteto fakultetą ir daugiau kaip penkiolika metų išdirbusi kriminalinėje paieškoje, gavo kietą ateistinį auklėjimą ir tikėjo tik tradicine medicina, ir tai ne besąlygiškai, nes suprato, kad ir medicina gali toli gražu ne viską.
Taip, reikia kažką daryti... Kilusiai problemai išspręsti buvo tik du būdai: arba ieškoti vietos gyventi kur nors Maskvoje, pageidautina kuo arčiau poliklinikos, arba ieškoti, kaip kuo greičiau sumažinti nepakenčiamą, o einant — didėjantį skausmą, kad galėtum savarankiškai judėti ir, beje, gyventi su Lioša Žukovskyje. Apie buto nuomą negali būti nė kalbos, tokių išlaidų jie nepakeltų. Šiuo metu jų šeimos finansinė padėtis sunki. Be to, kas gi išnuomos butą vienam mėnesiui? Užsimuši beieškodamas. O ją išrašo jau penktadienį, tai yra po trijų dienų.
Žinoma, Nastia buvo protinga ir suprato, kad neišsprendžiamų problemų nėra, yra tik nemalonūs sprendimai. Galima gyventi viename kambaryje su sergančio berniuko tėvais ir jo penkiamete sesute. Galima pasiskolinti pinigų ir važinėti iš Žukovskio ir atgal taksi visą mėnesį ar tiek, kiek bus reikalinga, kol koja „ateis į protą" ir bus įmanoma daugmaž normaliai vaikščioti. Galima bandyti vis dėlto rasti butą, kurį išnuomotų trumpam laikui. Suprantama, kad tai būtų brangu, bet vėlgi pinigų galima pasiskolinti, nors Nastiai tai nepatinka ir prieštarauja jos taisyklėms. Vienu žodžiu, problemą galima buvo išspręsti, reikėjo tik išsirinkti, kas mažiausiai nemalonu.
Paskendusi tokiuose apmąstymuose, ji ir praleido laiką nuo rytinės vizitacijos iki penktos valandos vakaro, kai ėmė rinktis lankytojai. Pati ji nieko šiandien nelaukė, Lioša buvo vakar ir dabar pasirodys tik ketvirtadienį, jam sudėtinga kasdien kapstytis iš savo pamaskvio, o ir darbo jis turi per akis. Mama ketino ateiti trečiadienį, tai yra rytoj. Nebent kas nors užsuktų iš darbo, bet vargu bau, laisvo laiko sekliai turi nedaug, o ji juk ne mirties patale ir jaučiasi beveik puikiai. Tik štai negali vaikščioti.