— Taip. Ir kas tuose popieriuose? Kažkas ne taip?
— Ten... šita... trūksta lapelio... išplėštas...
— Iš kur išplėštas? Iš stalo kalendoriaus? — Selujanovas visomis išgalėmis stengėsi padėti neiškalbiam jaunuoliui.
— Na, taip, aš ir sakau.
Tiesą sakant, nieko panašaus apie kalendorių jis kol kas nepasakė, bet užtat sugebėjo jau gerai ištarti raiškią frazę:
— Kurios dienos lapelio trūksta?
— Štai... aš šita... atnešiau parodyti.
Tai sakydamas operatyvininkas kažkur iš užančio ištraukė kalendorių ir ištiesė viršininkui.
— O tardytojui tu skambinai? Pranešei?
— Tai jis, šita... Nenori... sakė, kad patys...
— Ką — patys? Vitia, ką tardytojas sakė? Kad mes patys skir-tumėm ekspertizę? Kad patys ją atliktumėm? Ar ką — patys?
— Aš šita... nežinau.
Panašu buvo, kad Vitia rimtai išsigando, nors Selujanovas atvirai juokavo, nes net ir pirmakursiui juristui aišku, kad ekspertizę skiria būtent tardytojai, ir tik jie, o jokiu būdu ne operatyvininkai, ir atlieka tą ekspertizę ekspertai, ir tikrai ne operatyvininkai. Bet Aničkovos žmogžudystės bylos tardytojas buvo akivaizdus tinginys ir prastas profesionalas, papildomo darbo sau neieškojo, visus popierius, rastus nužudytos moters bute, tuoj pat atidavė operatyvininkams, atseit tegul kapstosi, ir Kolia įtarė, kad šiuo atveju jis patarė sekliams patiems pabandyti pasižiūrėti, įstrižai krentant šviesai, ar negalima būtų atgaminti užrašus išplėštame lape pagal gretimuose lapuose paliktus pėdsakus. O jei negalima, tai ką padarysi, tada jau jis skirs ekspertizę. Kad tardytojas nerodė tarnybinio uolumo, galima buvo paaiškinti tuo, jog Aničkovos žmogžudystė buvo pati paprasčiausia ir ypatingo vadovybės dėmesio nesulaukė. Šiaip ar taip, dėl šito nusikaltimo jo netąsys kasdien su ataskaita apie tyrimo eigą, taigi galima per daug nesiardyti.
— Nagi, duok, pasižiūrėsim, ką mes čia turim, — tiesdamas ranką į kalendorių, taikiai tarė Selujanovas.
Paaiškėjo, kad buvo išplėštas rugsėjo penktos ir šeštos dienų, ketvirtadienio ir penktadienio lapelis. Jeigu amžinatilsį Galina Vasiljevna būtų gyvenusi kaip paprasta namų šeimininkė, tai sėkmės šansai galėjo būti labai dideli, juk kitame lapelyje — šeštadienis ir sekmadienis (po pusę puslapėlio dienai), ir labai galimas daiktas, lapelis būtų buvęs tuščias, tai rugsėjo penktosios užrašų pėdsakus beveik garantuotai galima būtų pamatyti net be ekspertizės. Deja, Aničkova planavo darbus ir laisvadieniais, ir šventadieniais, todėl be specialių prietaisų trūkstamų užrašų atstatyti neįmanoma.
— Vadinasi, taip, Vituk. Kalendorių tiesiog dabar vežk tardytojui. Bet! — čia Selujanovas įspėdamas pakėlė pirštą. — Prieš tai rask nesugadintą kseroksą1 ir padaryk visų dešimties dienų puslapių kopijas iki išplėšto lapuko ir dešimties po išplėšto. Supratai?
— Supratau, Nikolajau Aleksandravičiau.
— Nesupainiosi.
— Ne.
— Nieko neužmirši?
— Ne, aš šita... viską supratau...
Taip, supratai, žinoma, niekas neabejoja. Nieko sudėtingo. Sudėtingi dalykai prasidės paskui, kai laukdami ekspertų išvadų (gerai, jei porą savaičių, o gali būti ir mėnesį) operatyvininkai ieškos visų žmonių, su kuriais nukentėjusioji buvo susitikusi dešimt dienų prieš rugsėjo penktą, šeštą ir dešimt dienų po rugsėjo penktos, šeštos. Gali būti, kad ji kam nors sakė, ką buvo toms dienoms suplanavusi. Arba po to dalijosi įspūdžiais... Laiko praėjo daug, žmonių prisiminimai jau nelabai ryškūs, praskydę, datos maišosi, įvykiai pinasi. Ir pagaliau operatyvininkai greičiausiai nieko nelaimės, nes paaiškės, jog Galina Vasiljevna pati išplėšė tą nelaimingą lapelį, kad ką nors jame užsirašytų arba, sakysim, suvyniotų nuograužą, arba susuktų į tūtelę improvizuotai peleninei.
O, beje, kaip apskritai tai galėjo atsitikti? Kalendorius didelis, tokio rankinuke niekas nenešioja, jį laiko namie. Vadinasi, lapelį galėjo išplėšti arba pati Aničkova, arba jos sūnėnas chronius, arba kažkuris iš lankytojų. Aničkovos dabar jau nepaklausi, sūnėno be parengiamojo apdorojimo irgi nėra prasmės klausti — jei iš anksto nepasiruoši argumentų, jis viską neigs. O štai lankytojai...
Selujanovas griebė telefono ragelį, tikėdamasis, kad operatyvininkas Vitia dar pas tardytoją neišvažiavo. Jam pasisekė, Vitia dar buvo vietoje.
— Viktorai, padaryk visų puslapių kopijas. Ne dešimt dienų prieš ir po, o visų, supratai?
— Aha, — bosu atsakė ragelis.
Gerai, Vitia viską padarys, kaip reikia. O toliau? Liko įkalbėti Rokfeierį.
Ne, ne veltui Nastia nemėgo vasarnamių ir iškylų į gamtą. Jau po kelių valandų Diužino užmiesčio namelyje ją apėmė toks liūdesys, kad nors pasikark. Lietus, miškas už lango pilkai juodas, šlapias, liūdnas ir jokio žavesio akims, jokių raudonais ir auksiniais apdarais medžių, viską poetas melavo, apgaudinėjo, o gal rašė apie kitą rudens metą, apie rugsėjį.
Iš ryto viskas kažkaip greitai ir sėkmingai susitvarkė: iki dešimtos į ligoninę atvažiavo ne tik Pavelas Diužinas, bet ir Čistia-kovas, ir Jura Korotkovas. Visi kartu jie atvažiavo iki gyvenvietės romatišku ir daug žadančiu pavadinimu Bolotnikai2, iškrovė Nastią su lazda ir Čistiakovą su trimis krepšiais, viename iš jų buvo knygos, atrinktos pagal iš anksto sudarytą sąrašą, kitame — vaizdajuostės, trečiame — Nastios daiktai ir drabužiai. Namas pasirodė esąs erdvus, dviejų aukštų, su visais patogumais ir net atskira vonia svečiams. Jis niekuo nepriminė tų medinių namelių, kurie Nastios sąmonėje buvo susiję sąvoka „vasarnamis". Pavelas nuvažiavo į parduotuvę ir grįžo su jos savininku, norinčiu asmeniškai susipažinti su ponia Kamenskaja. Šeimininkas buvo linksmas ir galantiškas, paliko savo telefono numerį ir patikino Nastią, kad ji gali skambinti bet kuriuo metu, ir viskas jai bus per pusvalandį pristatyta. Paskui Nastią mašina nuvežė į vietinę gydymo įstaigą, invalidų vežimėliu nurideno iki vyriausojo gydytojo kabineto ir išsprendė visus klausimus, susijusius su procedūromis, kurios, be abejo, bus atliekamos namie.
Tada valgė skanius sumuštinius ir gėrė arbatą, daug juokavo, linksminosi. O paskui pradėjo skirstytis — buvo darbo diena, visiems reikėjo į tarnybą.
— Na, ką, motin, kelią aš dabar žinau, nuobodžiauti tau neteks, — žvaliai pareiškė Korotkovas, — lankysiuos, raportuosiu apie kriminalinę padėtį mieste.
— Aš irgi rodysiuos, — pažadėjo Pavelas. — Bet jeigu kas, tu tuoj pat skambink bet kuriuo atveju.
Čistiakovas išvažiavo paskutinis, praėjus gal dešimčiai minučių po Diužino ir Korotkovo.
— Asia, išsilaikysi iki vakaro? — jis su nerimu žiūrėjo į jos išblyškusį veidą. — Aš po darbo atvažiuosiu.
— Nereikia, Lioša. Tau važiuoti tektų apie dvi valandas.
— Svarbu, kur ir kokie kamščiai, — filosofiškai nesutiko vyras, — gali būti, kad ir visas tris. Penktadienio vakarą Kolcevaja užkišta, o per miestą irgi neprasibrausi. Bet aš vis tiek atvažiuosiu, nes tu niekada gyvenime viena tuščiame užmiesčio name nenakvojai. O jei pradėsi bijoti?
— Nepradėsiu.
Ji atkakliai pati prieš save vaidino didvyriškai ramią milicijos papulkininkę Kamenskają, nors iš tikrųjų ją vis labiau ir labiau ėmė panika. Kaip čia ilgu! Kaip baisu! Ji neišlaikys ir dviejų dienų, ne tik kad mėnesio!
— Aš atvažiuosiu, — ramiai, bet prieštarauti neleidžiančiu balsu baigė diskusiją Aleksejus. — Ryt šeštadienis, aš pabūsiu su tavimi iki sekmadienio vakaro, o tada spręsim. Bent jau dvi naktis miegosi, mano patikimai saugoma, paskui pažiūrėsim.