Iki sekmadienio vakaro Nastia laikėsi iš paskutiniųjų. Paniškos baimės priepuoliai kildavo dėl bet kokios priežasties — pradedant nepažįstamais garsais ir baigiant nepažįstamais kvapais. Ji, visą gyvenimą pragyvenusi mieste, net neįtarė, kad būstas daugiabučiame name ir atskiras užmiesčio namas aidi ir kvepia visiškai skirtingai, ji nebuvo tam pasirengusi, visur kur jai vaidenosi gresiančio pavojaus ženklai. Ji krūpčiojo, išpilta šalto prakaito, lazda krito jai iš rankų, nesuvaldomai daužėsi širdis. Ji nebuvo pratusi prie erdvės, prie to, kad pro langą matosi beribis pilkas dangus ir bedugnis niūrus miškas. Ta begalybė ir bedugnė slėgė ją kaip nepakeliama našta.
Bet Čistiakovui nereikėjo to žinoti. Jam iš tikrųjų toli važiuoti, ir Nastia nenorėjo, kad jis kasdien važinėtų pas ją nakvoti, o iš ryto keltųsi vos auštant, kiekvieną kartą praleisdamas prie vairo po penkias šešias valandas. Visa tai be reikalo. Nuo jų buto „Ščiolkovskaja" kelias į darbą atimdavo iš Aleksejaus kur kas mažiau laiko, nei nuo čia, iš Bolotnikų, ir kai jie gyveno Maskvoje, kasdienės Čistiakovo kelionės j darbą, institute Žukovskyje, buvo mažesnė problema, nei būtų dabar, jeigu jis nuspręstų gyventi kartu su žmona Diužino vasarnamyje. Nastiai buvo gaila vyro, ir nė už ką pasaulyje ji neprisipažintų, kad nenori šitame vasarnamyje gyventi viena. Ji apskritai nenori čia gyventi. Deja, kol kas daugiau nėra kur.
Šeštadienį ir sekmadienį Aleksejus, nepaisydamas Nastios verkšlenimų, privertė ją išeiti pasivaikščioti bent penkiolika minučių. Abu kartus ji grįžo į namus nusilpusi ir suprakaitavusi iš skausmo.
— Aš negaliu taip ilgai vaikščioti, — skundėsi ji, — jeigu reikia didinti treniruočių krūvius, tai tegul tai bus penki kartai po tris minutes. Tris minutes aš dar galiu iškęsti.
— Asia, daktaras sakė vaikščioti penkiolika minučių be pertraukos ir kasdien po kelias minutes daugiau. Kitaip tu nepa-sveiksi.
Jai norėjosi rėkti, nusviesti lazdą kur nors toliau, atsigulti į lovą ir niekada daugiau nesikelti. Jai norėjosi apsiverkti iš skausmo ir begalinės baimės. Bet negalima. Kol Lioša čia, reikia valdytis.
Sekmadienio vakare jie atsisveikino iki kito penktadienio. Nastia drąsinosi ir įtikinėjo save, kad jai čia patinka, ir ji su malonumu pagyvens viena pati ramybėje ir tyloje. Čistiakovas žiūrėjo į ją įtariai ir kartojo, kad jei tik išgirs jos balse kažką ne taip, tuoj pat atvažiuos, ir teprasmenga tas jo darbas.
Štai jis išėjo, durys užsidarė. Štai suurzgė variklis, užsidegė žibintai. Štai ir garsas, ir šviesa pradėjo tolti.
Ir tada Nastia davė sau valią. Ji raudojo garsiai, beviltiškai, springdama ir dusdama, snargliuodamasi ir kosėdama. Ji daužė beldė lazda grindis, trankė kumščiais minkštą lovą, ji atsidavė svaigiai isterijai, nė nemėgindama susilaikyti ir nusiraminti.
O paskui netikėtai užmigo.
Zoja Petrovna Kabalkina jautėsi esanti absoliučiai laiminga moteris. Kad yra laiminga, ji suprato daugiau kaip prieš tris dešimtis metų, ir tas jausmas nė vieną dieną jos neapleido. Ji dievino savo vyrą ir tvirtai žinojo, kad jis irgi ją myli tokia pat stipria ir beribe meile. Jie išaugino nuostabią dukterį Liubą, geraširdę, linksmą, nenusimenančią, padovanojusią jiems du žavius anūkėlius. Tiesa, buvo metas, kai vyresnioji Zojos Petrovnos duktė Anita nuo jos nutolo, lyg ir atsiskyrė nuo šeimos, bet ir šitas plyšys dabar jau buvo seniai užžėlęs. Anita laikui bėgant tapo išmintingesnė ir pakantesnė, susidraugavo su Liubaša, ir dabar nebūna savaitės, kad ji neaplankytų Zojos Petrovnos, jos vyro ir savo senelio su senele — senų Zojos tėvų, kurie, ačiū Dievui, vis dar gyvi ir pakankamai žvalūs, nepaisant jau pagarbaus amžiaus: senelei Praskovjai kaip tik šiandien sukanka devyniasdešimt, o seneliui Piotrui tai visi devyniasdešimt treji suėję.
Pirmą kartą Zoja Petrovna ištekėjo devyniolikos metų. Tuo metu ji buvo kinematografijos instituto studentė, kuriai pasisekė kristi į akį kino režisieriui, ieškojusiam savo naujajam filmui jaunos aktorės. Zoja buvo pasakiškai graži ir pakankamai talentinga, bandymai praėjo sėkmingai, ir ji nusifilmavimo pagrindiniame vaidmenyje įžymaus režisieriaus filme. Šlovė užgriuvo jos gražią galvelę tarsi galingas Niagaros krioklys ir su tokiomis pat galingomis pasekmėmis. Jos nuotraukas spausdino visuose laikraščiuose ir ant žurnalų viršelių, ją atpažindavo praeiviai gatvėje, ją supo minios gerbėjų, prašančių autografo. Ir, žinoma, jai tuoj pat susiformavo tvirtas įsitikinimas, kad nuo šiol jai lemtas nepaprastas gyvenimas, kupinas švenčių ir malonumų.
Šią schemą puikiausiai atitiko garsus dailininkas, du kartus Stalino premijos laureatas Stanislavas Otovičius Riteris, su kuriuo Zoja susipažino per priėmimą Kremliuje dešimtųjų pergalės Didžiajame tėvynės kare metinių proga. Riteris buvo septyniolika metų vyresnis, be to, vedęs, bet tai jiems nesutrukdė. Su pirmąja žmona jis išsiskyrė per rekordiškai trumpą laiką, paskui oficialiai pasipiršo jaunajai kino žvaigždei, kuri tuo metu jau buvo nusifilmavusi dar viename filme, ne mažiau ryškiame ir garsiame kaip pirmasis.
Stanislavas Otovičius buvo kilęs iš tų pačių vokiečių, kurie atsikėlė į Rusiją dar Petro Didžiojo laikais. Seniai jau Riteriai buvo virtę tikrais rusais, nors vokiečių kalbos mokėjimas persiduodavo iš kartos j kartą ir šeimoje buvo laikomas privalomu. Zojos akyse įžymųjį dailininką supo užsienio aureolė, ir tai teikė jam ypatingo patrauklumo kartu su ne tokiais jau nereikšmingais faktoriais, kaip šlovė, milžiniškas butas dangoraižyje, automobilis ir vila. Dangoraižiuose tais laikais gyveno tik „patys patys", o ir privatūs automobiliai pasitaikydavo ne per dažniausiai. Beje, Riteris buvo stotingas ir elegantiškas vyras, mokėjo gražiai asistuoti ir supažindino savo jauną mylimąją su pačiais įžymiausiais šalies žmonėmis — rašytojais, muzikantais, dailininkais, garsiais mokslininkais.
Vienu žodžiu, Zoja nė sekundės neabejojo tuo, kad tinkamesnio vyro jai tiesiog negali būti.
Žinoma, Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio metu garsi jauna aktorė Zoja Riter aktyviai dalyvavo daugybėje visokių akcijų. Viename iš koncertų ji susipažino su studente iš Ispanijos, liepsningo kovotojo su Franko režimu dukra Chuanita Gerera. Chuanita gan padoriai kalbėjo rusiškai, ir merginos greitai susidraugavo. Sužinojusi, kad Zoja ketvirtą mėnesį nėščia, Chuanita džiugiai pareiškė:
— Mes su tavimi dabar seserys, todėl susitarkim, kad aš būsiu tavo vaiko krikšto mama.
— Bet juk vaikas gims, kai tavęs Maskvoje nebus, — paprieštaravo Zoja. — Be to, pas mus krikštyti negalima, už tai gali išmesti iš komjaunimo.
— Taip? — ispanė susimąstė, paskui ryžtingai krestelėjo galva. — Na, ir kas? Tegul tai bus mūsų paslaptis. Mes dabar sugalvosim vardus berniukui ir mergaitei, ir tu man prižadėsi, kad pavadinsi vaiką būtent taip, kaip mes dabar sugalvosim. O aš visada melsiuos už savo krikštavaikį.
Taip ir susitarė. Vardus rinko ilgai ir kruopščiai, abiem norėjosi, kad Zojos mažiuko vardas kažkaip sietųsi su krikštamote ispane. Berniuką nutarė pavadinti Ivanu, kadangi atrodė, jog Ivanas analogiškas Chuanui, o mergaitei išrinko Anitos vardą.
Gimė mergaitė. Dar būdama vos šešerių, sužinojusi savo vardo kilmės istoriją, ji tiesiog susirgo Ispanija. Iki dešimties metų
Anita perskaitė galybę knygų, kuriose buvo bent viena pastraipa, skirta tos šalies istorijai ar kultūrai. Ji išprašė motinos rasti šokių mokytoją, kuris išmokytų ją šokti flamenką. Ji mokėsi muzikos mokyklos gitaros klasėje ir tris kartus per savaitę lankė ispanų kalbos pamokas.
Šokių mokytojas dėstė teatro institute, ir kai kažkokiam filmui prireikė paauglės mergaitės, šokančios flamenką, visiškai natūraliai prisiminė Anitos Riter vardas. Graži, ne pagal metus protinga, ne tik šokanti, bet ir grojanti gitara (vadinasi, galima filmuoti ne tik stambius veido, bet ir bendrus planus, kur matyti rankos) mergaitė filmo kūrėjams buvo tikras atradimas. Jai net buvo perrašytas scenarijus, kad vietoj mažulyčio trisdešimties sekundžių epizodo išeitų kokių penkių minučių vaidmuo su žodžiais.