Anita su vaidmeniu susitvarkė geriau negu patenkinamai, ir tada jau Zoja Riter galėjo manyti, kad jos gyvenimas pavyko. Maža to, kad ji pati padarė karjerą kine, tai dar ir vyras — visuotinam pavydui, ir dukra — tikram motinos džiaugsmui.
Tačiau labai greitai jai teko savo įsitikinimus patikrinti. Kaltas buvo linksmas ir žavus techninės priežiūros stoties meistras, kuris taisė Zojos „Pobiedą". Kuo gi jis buvo nepaprastas, iš pradžių Zoja net nesuprato. Na, vaikinas, kokiais penkeriais metais už pačią Zoją jaunesnis, na, išraiškingos akys, na, balti dantys, na, užkrečiantis juokas ir linksma šypsena. Na, ir kas? Argi tai galėjo nusverti visus privalumus, kuriuos turėjo Stanislavas Otovičius? Žinoma, negalėjo. O tai, kad šalia Grišos Kabalkino Zoją apima kažkokie anksčiau nepatirti pojūčiai — lyg sunkumas kojose, lyg lengvumas galvoje — tai juk gryni niekai, tai šiaip... Kas tas „šiaip", ji negalėjo sugalvoti, nes iš tikrųjų nieko panašaus dar nebuvo patyrusi.
Vis dėlto po pažinties su Grigorijum Zoja staiga ėmė nepaprastai aštriai jausti, kaip sunku būti žmona ne kieno nors, o paties Riterio. Ji ir anksčiau buvo pastebėjusi, kad jos išsilavinimas neatitinka jos vyro ir jo draugų išsilavinimo lygio, todėl stengėsi daugiau tylėti ir neišsišokti, kad nelepteltų ko nors, dėl ko Stanislavui Otovičiui tektų jos gėdytis. Vyras nuolat leisdavo jai suprasti, kad jos įpročiai provincialūs, o skonis plebėjiškas, ir Zoja šventai su ta kritika sutiko, klausėsi vyro išsižiojusi, rengėsi tik taip, kaip jam patiko, ir darė tik tai, ką jis liepė. Būtinybė atitikti „patį Riterį" pavirto kasdieniu sunkiu darbu, tačiau Zoja laikė tai neišvengiamu elementu to gražaus gyvenimo, kuriam, kaip pati manė, ji yra sukurta, ir nemurmėdama keitė apdarus ir sekė kiekvieną savo žodį, klausydama vyro nurodymų.
Ir staiga paaiškėjo, kad galima valandų valandas plepėti įvairiomis temomis, nebijant atrodyti kvaila ir neišsilavinusia, galima dėvėti palaidines su raukinukais, kurios jai taip patinka, o Riteriui kelia pasibjaurėjimą, ir klausytis, kad ji puošniai atrodo, kad ji pati žavingiausia, pati gražiausia, kad su ja lengva ir džiugu.
Zojai prireikė kelių mėnesių, kol ji suprato, kas dedasi. Tiesa jai atsiskleidė tada, kai ji sužinojo, kad yra nėščia. Žinoma, ne nuo vyro. Apie jokį abortą negalėjo būti nė kalbos, ji buvo laiminga, ji norėjo to vaiko. Ji daugiau nenorėjo spindėti šalia aukštuomenės vyro, o norėjo tik vieno: ištekėti už Grišos Kabalkino, virti jam barščius, skalbti kojines ir marškinius, pagimdyti vaiką ir jį auklėti. Zoja suprato, kad likimo valia pateko ne į savo vėžes ir gyvena ne savo gyvenimą, kad kinas ir bohema, aukštuomenės gyvenimas ir intrigos — kitiems, o jos pašaukimas — būti žmona ir motina. Be to, būtent Grigorijaus Kabalkino, o ne kieno nors kito žmona ir būtent jo, o ne kieno nors kito vaiko motina.
Stanislavo Otovičiaus kilmė ir auklėjimas leido išsisukti be grandiozinio skandalo. Zoja greitai susirinko daiktus ir kartu su Anita persikraustė pas Grišą į vieno kambario butą chruščioviniame name. Po mėnesio buvo įregistruotos skyrybos, dar po mėnesio sušoktos vestuvės, Zoja pakeitė pavardę ir iš Riter tapo Kabalkina, o netrukus gimė Liubaša.
Po gimdymo Zoja labai sustorėjo, bet visiškai nesistengė susigrąžinti buvusios figūros. Porą kartų ją kvietė bandomiesiems filmavimams, bet vietoj grakščios gražuolės pamatę beformę masę net nebandė slėpti nusivylimo. Labai greitai apie ją kaip aktorę visi užmiršo, bet nei Zojos, nei jos naujojo vyro tai nejaudino. Griša vertėsi atsarginėmis dalimis ir labai gerai uždirbdavo, o pati Zoja, išbuvusi skirtą dekretinių atostogų laiką, įsitaisė pionierių namuose dramos ratelio vadove. Stanislavas Otovičius tvarkingai mokėjo solidžius alimentus Anitai išlaikyti, kol jai sukako aštuoniolika. Vienu žodžiu, šeima tikrai neskurdo.
Tiesa, Anita taip ir neįstengė pamilti linksmo ir žavaus Gri-šos, nors to ir nerodė, buvo mandagi ir paklusni mergaitė. Mokyklą baigė aukso medaliu, lengvai įstojo į inžinerinį fizikos institutą, anksti ištekėjo (pasekė motinos pėdomis) ir nuo šeimos atsiskyrė. Dvidešimt penkerių metų tapo mokslų kandidate3, dvidešimt devynerių — daktare4, ir Zoja didžiavosi savo nepaprasta, tokia protinga ir talentinga dukra. O kad jos retai matosi — ką gi, Anita turi savo gyvenimą, savo mokslą, savo draugus. O ir charakteris jos toks... šaltokas. Metalinis charakteris. Jei jis būtų kitoks, argi Anita būtų sugebėjus nuo pat vaikystės tiek daug ir atkakliai mokytis ir bendrojo lavinimo mokykloje, ir muzikos, ir vienais penketais5, ir be to dar — šokiai ir ispanų kalba, ir dar kažkokie rateliai.
O jaunesnioji dukra Liubaša charakteriu atsigimė į Zoją ir Grigorijų — šilta, sava, mylinti. Mokykloje mokėsi bet kaip, jokių papildomų žinių įgyti nesistengė, tačiau visada ją supo draugai, kuriuos būtinai vesdavosi namo, pažindindavo su tėvais ir vaišindavo mamos pyragais. Baigusi mokyklą įstojo į kažkokį neprestižinį institutą (į prestižinį su jos žiniomis net bandyti būtų buvę kvaila), mokėsi buhalterės specialybės, o 1990 metais, gavusi diplomą, padedama tuometinio savo kavalieriaus, įsitaisė privačioje įmonėje. Ir, didelei Zojos nuostabai, gaudavo gerą atlyginimą, apie kokį ankstesniais laikais buhalteriai net nesvajojo.
Toliau viskas vyko tokiu greičiu, kokiu keitėsi ekonominė situacija. Per privatizaciją Grigorijui Kabalkinui pavyko tapti techninės priežiūros stoties savininku, o Liubaša, įvaldžiusi buhalterines gudrybes ir įgavusi patyrimo, greitai kopė į kalną ir pasiekė stambios firmos finansų direktorės kėdę. Tiesa, taip ir neištekėjo, tačiau pagimdė du vaikus nuo vyrų, kuriuos mylėjo, o tai, Zojos Petrovnos nuomone, svarbiau už viską. Griša uždirbo pakankamai, kad nusipirktų naują didelį butą, ir jie atsivežė iš provincijos senus Zojos Petrovnos tėvus, kurie be kitų pagalbos jau sunkiai išsiversdavo.
Vienu žodžiu, savo gyvenimą Zoja Petrovna Kabalkina laikė pavykusiu ir laimingu, ir net Anita pastaraisiais metais lyg priartėjo prie šeimos, dažnai juos lankė, o skambindavo tai apskritai kasdien. Ir su Griša gražiai bendravo, ir su Liubaša draugavo. Vyresniajai dukrai jau keturiasdešimt penkeri. Tokio amžiaus žmogus jau išmintingas ir supranta, kad nieko brangesnio už meilę ir šiltus santykius pasaulyje nėra. Matyt, ir Anita tai suprato.
Pirma kaip paprastai atbėgo Liubaša su vaikais, penkerių ir trejų metų berniukais. Išbučiavo tėvus ir nuėjo sveikinti senelės su devyniasdešimtmečiu. Paskui ją, laikydama už rankų anūkus, pas motiną atėjo ir Zoja. Bobulė Praskovja sėdėjo krėsle išsipuošusi ir švytinti, raukšlėti skruostai paraudo, žibėjo tarp raukšlių pasislėpusios akys, ji su malonumu apžiūrinėjo Liubašos dovanas: gražų megztinį, kailines šlepetes ir didelę krūvą meilės romanų ir detektyvų. Zoja Petrovna paskubomis pavartė porą trejetą knygų — šriftas stambus, šaunuolė mergaitė, žino, kokios dovanos bobulei tinka. Praskovja — prisiekusi skaitytoja, tik regėjimas jau nebe tas, smulkų šriftą jai skaityti sunku.
— O Niuta kada ateis? — paklausė Praskovja, sodindama ant kelių jaunesnįjį proanūkį.
— Greitai, mama, greitai. Nesijaudink, — atsakė Zoja, — ateis tavo Niuta.
— Ir vėl viena? — toliau tardė motina.
— Greičiausiai.
— Viešpatie, ko gi ji niekaip neišteka! Vaikelį pagimdytų, štai kaip Liubaša, o dabar taip senmergė ir mirs.