— Mama, Anita juk jau buvo ištekėjus, ar užmiršai? — nusijuokė Zoja.
— Būti tai buvo, tik jei vaikų nėra, tai ir ne santuoka tai visai, o tik išdykavimas, kūniški džiaugsmai. Oi, gaila man mergaitės, nepavykus kažkokia ji jums išėjo.
— Na, ką tu, bobule, — Liubaša karštai stojo ginti sesers, — na, kokia gi Anita nepavykus? Protinga, graži, mokslų daktarė. Ir nedrįsk jos gailėtis, jai viskas gerai. Žinai, kaip dabar sako? Čiki čiki.
— Čiki čiki? — įtariai pakartojo senė paskui anūkę ir kreivai šyptelėjo. — Na, gerai, jeigu taip.
Ir tuoj pat atsiduso:
— Vis tiek gaila jos. Kad ir protinga, ir mokslų daktarė, o bobiškos laimės neturi. Diedo jai gero reikia.
— Turi ji, bobule, tą diedą, ko tu taip jaudiniesi!
— Oi, Liubka, argi tai diedas? Peštukas pasišiaušęs ir daugiau nieko.
Suskambo durų skambutis. Zoja Petrovna puolė į koridorių ir tuoj pat grįžo į kambarį.
— Anita ateina. Mama, maldauju, nepradėk jai girdint šitų kalbų. Juk žinai, kad ji pyksta.
— O ko jai ant manęs pykti? — pagrįstai paprieštaravo Pra-skovja. — Aš juk tiesą sakau, nieko neišsigalvoju. Senmergė ir yra.
— Mama!
Bet Zoja Petrovna nesuspėjo laiku nutildyti. Vyras greitai atidarė duris, ir įėjusi Anita išgirdo pokalbio pabaigą.
— Kas čia ta senmergė? Vėl aš? — dar nuo slenksčio linksmai paklausė ji. — Sveika, mamuliuk. Sveiki, dėde Griša. Vėl senelė užsuko savo plokštelę?
— Oi, nekreipk tu į tai dėmesio, — sukruto Zoja Petrovna, imdama iš dukros didelį ryšulį su dovanomis jubiliatei. — Mala, pati nežino ką.
Anita pakabino ant kabyklos brangų elegantišką paltą, pasitaisė prieš veidrodį šukuoseną, kuri ir taip buvo ideali — lygi, nė vieno išsipašiusio plaukelio su dideliu kuodu ant pakaušio. Tokią šukuoseną ji nešiojo nuo penkiolikos metų ir nė karto nekeitė.
— Kaip aš atrodau, mamuliuk?
— Puikiai, — nusišypsojo Zoja Petrovna. — Tu kasmet jaunesnė. Kaip tau tai pavyksta?
Anita tylomis gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
— Gamtos paslaptys, matyt. Na, kur mūsų jubiliejininkė? Einu pasveikinsiu. Kartu išklausysiu porciją dejonių dėl mano nenusisekusio gyvenimo. Gerai jau, mamuliuk, — nusijuokė Anita, pastebėjusi, kaip iškart paniuro Zoja Petrovna, — nesijaudink, aš ant senelės nepykstu. Ji įsivaizduoja savaip, aš savaip. Juk artimi žmonės, dėl to nesusipyksim, tiesa? Kad ir ką ji kalbėtų, ji vis tiek mano senelė, tai yra tavo mama, ir jei ji nebūtų pagimdžiusi tavęs, tai nebūtų ir manęs, todėl aš visada liksiu jai dėkinga, nors ir ką išdarinėtų.
Zoja Petrovna palydėjo akimis einančią į tėvų kambarį vyresniąją dukrą ir vėl mintyse padėkojo likimui už tai, kad Anita tapo tokia išmintinga ir gera.
Po pusvalandžio visa šeimyna sėdėjo už gausiai nukrauto stalo. Zoja Petrona budriai sekė, kad visų lėkštės būtų kupinos ir puse ausies klausėsi dukterų pokalbio.
— Tu Valerkos seniai nematei? — paklausė Anitos Liuba.
— Apie dvi savaites turbūt. Jis buvo išvažiavęs į komandiruotę, neseniai grįžo. O ką?
— Aš vakar buvau jį sutikusi, — Liuba pritildė balsą. — Man pasirodė, kad jam kažkas ne taip. Tu nepastebėjai?
— Kad lyg ir ne. Jo žmonai tai aiškiai kažkas ne taip, o jam — viskas gerai.
— Ne, Anita, vakar jis buvo kažkoks keistas... įsitempęs. Kalbasi su manim, o pats apie kažką kita galvoja, nepataiko atsakyti.
— Vadinasi, darbe problemos, įprastas reikalas, — nerūpestingai atsakė Anita. — Nors...
— Kas? — sukluso Liuba, net šakutę padėjo.
— Ne, nieko, Liubaša. Nieko, — Anita globėjiškai paplekšnojo seserį per ranką. — Nesijaudink. Valerijus verslininkas, o tokiam bet kada gali atsirasti nemalonumų.
Zoja Petrovna tyliai džiaugėsi. Negana to, kad Anita grįžo į šeimą, negana to, kad susidraugavo su Liuba, ji dar ir su Valerijum bendrauja ir Liubą su juo supažindino. Stanislavas Otovičius buvo šokiruotas, kad jauna kino žvaigždė iškeitė jį į autoserviso meistrą, o ir keliais metais už ją pačią jaunesnį, ir vienintelis būdas tam šokui nuraminti, jo manymu, buvo naujos vedybos. Vedė jis, kaip ir pirmuosius du kartus, vos devyniolikos metų mergelę. Kažkada jis dar Zojai aiškino, kad devyniolika metų — magiškas amžius. Aštuoniolika — per arti nepilnametystės, o dvidešimt — tai jau dvidešimt, tai jau ne tas. Tik devyniolikmetė mergina turėjo šansų tapti Riterio žmona.
Stanislavas Otovičius vedė labai greitai, ir sūnus naujoje santuokoje gimė nepraėjus metams po Liubašos gimimo. Riteris niekada nebandė supažindinti Anitos su jos netikruoju broliu, jis apskritai lyg užmiršo, kad turi dukterį. Žinoma, Anitai buvo skaudu, bet ji sugebėjo įveikti savo vaikiškus jausmus ir tėvui mirus pa- 47
galiau susipažino su Valerijumi ir jo motina. O paskui ir Liubašą su jais supažindino, jie tapo geri draugai. Juk tai labai neteisinga, kad pasaulyje gyvena vieno kraujo žmonės ir vienas su kitu nesimato. Anita augo viena, į mažąją sesutę nekreipdama dėmesio, o ir neturėjo kada, vis mokėsi, buvo užsiėmusi, o kai apsigyveno pas vyrą, Liubaša tik ką pradėjo lankyti mokyklą. Tad galima laikyti, kad ir jaunesnioji mergaitė išaugo be sesers. Ir Valerijus visą gyvenimą buvo vienas. Užtat kaip gerai, kad dabar jie visi kartu — dvi seserys ir brolis! Ir tegul Liubaša su Valerijum ne giminės, vis tiek jie brolis ir sesuo, ir tikri draugai. Kokia Anita šaunuolė, kokia iš tikrųjų gudruolė!
Suzvimbė mobilusis telefonas prie Liubos džinsų diržo.
— Taip, klausau, — dalykiškai energingai atsiliepė ji į skambutį ir tuoj pat išraudo, susinervino.
— Tuoj, minutėlę, čia triukšminga, aš išeisiu į koridorių, — greitakalbe pasakė ji ir pradėjo spraustis tarp kėdžių durų link.
„Ir nė kiek čia ne triukšminga", — rinkdama nešvarias lėkštes, kad galėtų padengti saldų stalą, pagalvojo Zoja Petrovna. Pasižiūrėjusi į vyresniąją dukrą ir sugavusi jos pašaipų žvilgsnį, suprato, kad Anita galvoja maždaug tą patį. Kažkodėl Liuba nenorėjo visiems girdint kalbėti, nors savo kavalierių nuo šeimos niekada neslėpė ir savo santykių su jais rodyti nevengė. Ką tai galėtų reikšti?
Nešdama krūvelę lėkščių, Zoja Petrovna išėjo į koridorių ir pasuko į virtuvę. Liubos koridoriuje nebuvo, bet jos duslus balsas sklido iš vonios. Zoja Petrovna priėjo arčiau, sustojo, įsiklausė. Ir nė žodžio nesuprato. Duktė kalbėjo vokiškai. Zojai Petrovnai iš klausos vokiečių kalba buvo pažįstama, bet žinojo iš viso galbūt tik penkis žodžius, gal septynis. Tad nors ir labai stengėsi, pokalbio esmės suvokti neįstengė.
Statydama ant stalo puodelius arbatai ir kavai, ji vėl susidūrė akimis su Anita. Šįkart jose buvo ne pašaipa, o klausimas.
— įsivaizduoji, — patyliukais pranešė Zoja Petrovna, — ji ten užsidarė vonioje ir kalbasi vokiškai.
— Vokiškai? — nustebusi perklausė Anita. — Tu tikra?
— Na, žinoma. Neužmiršk, kas buvo tavo tėvas. Jau vokiečių kalbą tai aš kaip nors atskirsiu nuo visų kitų.
— Keista, — susimąsčiusi tarė Anita ir paniuro. — Labai keista.
Jie visada susitikdavo mažuose jaukiuose baruose, atsisėsdavo už staliuko kampe ir stengdavosi kalbėtis trumpai. Majoras Char-čenka visai nenorėjo, kad apie jo susitikimus su žurnalistu sužinotų plačioji visuomenė. Leidinys, kuriam atstovavo Piotras Maskajevas, vadinosi „Verslo žinios" ir buvo vienas iš turinčių didžiausią tiražą šalyje, o informacija, kurią Charčenka reguliariai „nuleisdavo" savo bičiuliui, tuoj pat pavirsdavo skandalingu žurnalistiniu tyrimu. Laikraščio tiražai garantavo leidėjams dideles pajamas, o tai savaime reiškė, kad už informaciją mokėjo nešykštėdami. Skurdi majoro Vladimiro Charčenkos alga buvo svariai papildoma iš leidyklos kišenės, ir tai leido jam gyventi jeigu ne prašmatniai, tai ir ne vargingai. Jis turėjo savus informacijos šaltinius, ir gautas iš jų žinias dalijo j tokias, kurias galima paversti kriminalinėmis bylomis, ir tokias, kurios teisėsaugai buvo silpnokos arba ir visai netiko, bet laikraštiniam skandalui — pats tas. Štai tas žinias jis ir atiduodavo, savaime suprantama, ne už dyką, Piotrui Maskajevui. Ir ne tik jam vienam — laikraščių juk daug...