— Įdomi istorija, — Maskajevo akys žibėjo, klausydamasis majoro jis jau įsivaizdavo pavadinimą ir net mintyse parašė dvi pirmas frazes. — Tik pagalvokit, tokie gerbiami žmonės, toks garsus fondas, reputacija be dėmelės — ir tokios nešvarios machinacijos. O ta fiktyvi firma, per kurią plaunami pinigai, kaip ji vadinasi?
— „Praktis Plius". Viskas būtų tylu ramu, jei nebūtų rūpesčių dėl firmos finansų. Bet ten yra neatitikimų, už kurių mes užkliuvo-me ir ištraukėme visą kamuolį. Žiūrėsi?
— O kaipgi! Čia peržiūrėti ar duosi išsinešti?
— Neškis, — nusišypsojo Charčenka, — tai kopijos, specialiai tau ir padariau. Ten teksto žymekliu pažymėtos eilutės, į kurias ir reikia atkreipti dėmesį, jose visa „druska".
— Ačiū, — Maskajevas paskutinį kartą gurkštelėjo kavos ir atstūmė puodelį į šalį.
Iš kabančio ant kėdės atkaltės odinio krepšio ištraukė pailgą baltą voką ir ištiesė jį majorui:
— Kaip paprastai.
— Ir tau ačiū.
Vokas akimirksniu pasislėpė vidinėje gerai pasiūto Charčen-kos švarko kišenėje. Reikalai baigti, dabar galima atsipalaiduoti ir paplepėti apie ką nors neutralaus. Neilgai, kokią dešimtį minučių, kol majoras baigs savo konjaką.
— Kaip šeimyninis gyvenimas? — pasidomėjo Maskaje-vas. — Teikia malonumą? Ar jau prasidėjo nusivylimai?
Jis žinojo, kad jo informatorius iš milicijos neseniai vedė, ir norėjo pasirodyti mandagus.
— Nusivylimų kol kas nėra, o malonumai... — Charčenka gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo. — Aš, Petia, jau ne berniukas, kokie jau čia malonumai galėtų mane nustebinti? Gal manai, kad aš su bobomis niekada negyvenau?
— Na, su bobomis — viena, o su žmona kas kita, — paprieštaravo žurnalistas, — vis dėlto skirtumas.
— Eik jau, — Charčenka numojo ranka, — jokio skirtumo, vienas ir tas pats.
— Kodėl tada vedei? Galėjai tiesiog taip gyventi. Ar ji tiesiog taip nenorėjo?
Vis dėlto jų draugystė buvo toli gražu ne tokia, kad galėtum svarstyti tokius intymius dalykus. Charčenka suprato, kad žurnalisto klausimai — ne daugiau, nei mandagus plepėjimas, privalomos pastangos sukurti šiltų santykių regimybę, kad neprarastum tokio vertingo informacijos iš VRM šaltinio. Todėl atsakė trumpai ir taip pat privalomai, kaip atsakydavo į tą patį klausimą ir daugeliui kitų:
— Laikas, nes darbe jau kreivai žiūri, įtaria, kad aš žydras.
Ką gi, tema aptarta, reikalai baigti, kava ir konjakas išgerti. Galima atsiskaityti ir skirstytis į darbo vietas — į Vyriausiąją ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybą ir vieno iš populiariausių ir labiausiai skaitomų šalies laikraščių redakciją.
Pirmadienio rytą Nastia Kamenskaja atsibudo pritilusi ir prislėgta. Neliko jokios panikos ir jokio jaudulio. Ją buvo apėmusi akmeninė apatija, kai nesinori nei valgyti, nei gerti, nei pasijudinti, nei atsimerkti. Net kvėpuoti nesinori. Bet užtat norisi į tualetą, todėl keltis ir judintis vis tiek teks.
Ji nusiprausė, išgėrė puodelį kavos, paskui du puodelius arba- I tos ir pabandė sudaryti apytikrį dienos tvarkaraštį. Kada į ešefotą, tai yra pasivaikščioti — dabar, priešpiet ar po pietų? Dabar nesinori, bet paskui gali pradėti lyti... Nors gali ir nepradėti, o dabar galima paskaityti arba pasižiūrėti kokį nors filmą... Tačiau jei ji atidės pasivaikščiojimą vėlesniam laikui, o lyti vis dėlto pradės, tai penkiolika minučių pasivaikščiojimo sveikatingumo tikslais taps dviguba kankyne...
Ne, neproduktyviai ji mąsto! Nastia net supyko ant savęs. Tokio paprasto dalyko negali nuspręsti! Kažkas trukdo jai galvoti, kažkas krebžda sieloje, gadina nuotaiką, maudžia kaip neužgijusi žaizdelė, kurią visą laiką krapštai, lupdamas vos užaugusį šašą.
Tai vis Paša Diužinas su savo kosminiais dėsniais ir patarimais atkreipti dėmesį į asmenines problemas. Neturi ji jokių problemų, juolab su vyriškiais. Ir iš kur jų gali būti? Jos gyvenime egzistuoja vienintelis vyriškis — jos vyras Lioša Čistiakovas. Argi jos elgesyje su juo yra kažkas neteisinga? Ji myli jį kaip vyrą, vertina kaip draugą ir patarėją, net mintyse nebūna jam neištikima. Tai kas čia neteisinga?
Patėvis? Ne, su juo santykiai susiklostė iš pat pradžių, kai tik mama už jo ištekėjo, Nastia vadina jį tėčiu, myli kaip tikrą ir nė karto jokių konfliktų tarp jų nėra buvę.
Brolis Saša — jos tėvo sūnus iš antrosios santuokos? Irgi jokių problemų, jie vienas prie kito nuoširdžiai prisirišę, draugauja šeimomis, vaikšto vienas pas kitą į svečius. Tiesa, greitai metai, kai jie nesimatė, bet tai tik todėl, kad Saša nutarė su šeima kurį laiką pagyventi užsienyje. Po kelių mėnesių jie grįš ir viskas vėl bus kaip anksčiau.
Visi kiti vyrai, su kuriais ji palaiko vienokius ar kitokius santykius, tai jos darbo kolegos arba viršininkai. Su jais irgi jokių problemų.
Bet kodėl gi taip niežti, taip maudžia žaizdelę? Kodėl Diužino žodžiai jai taip užkliuvo? Ar vis dėlto turi ji problemą, tik pati sau nenori prisipažinti?
Ji tuoj pat eis pasivaikščioti ir galvos, galvos, galvos. O gal intensyviai mąstant ir skausmas ne taip smarkiai jausis. Kurgi mūsų sportbačiai? Štai jie, naujitelaičiai, beveik nenešioti, Liošos dovana. Kur striukė? Taip, dešinę ranką kišam į rankovę, nepametam svorio centro, kad neapsiverstumėm, dabar kairę ranką, užtraukiam užtrauktuką, užsagstom segtukus. Gobtuvą gobiam labiau, ant viršaus dar užsivyniojam šerpę, kad vėjas nuo galvos nenupūstų. Na, ir orelis! Tokiu oru tik vaikščioti ir vaikščioti, jei gyvenimas nemielas...
Gerai jau, pakaks aimanuoti. Kur lazda — lazdelė? Lazdelė — ienelė, lazdelė — strielbelė, lazdelė — aukšlė... Ne, čia jau nesiri-muoja, čia iš „Nežiniuko". Tpfu, kokie niekai lenda į galvą! Nebandyk pati savęs apgauti, Kamenskaja, niekai savaime į galvą nelenda, tu pati juos kvieteisi, kad nereikėtų galvoti apie tai, ką tau pasakė Paša Diužinas. Nenori galvoti, tai taip ir sakyk: nenoriu ir negalvosiu. Tik nevaidink nelaimingos, kuriai pašalinės mintys trukdo susikaupti.
Nagi varyk durų link. O čia kas dabar? Ak taip, čia invalido vežimėlis, kurį tau dėl visa ko atvežė. Įdomu, kas tai galėtų būti — „visa kas". Dar kartą nukrisiu ir vėl susilaužysiu koją? Tą pačią ar dabar jau kitą? jeigu susilaužysiu dešinę koją, tai Diužinas tvirtins, kad mano problemiški santykiai su kažkokia moterimi? Tikra nesąmonė!
Taip, šliaužiam laipteliais žemyn, gerai, kad jų iš viso du. Na, ir einam pamažėle štai ten, į mišką, ten geras takelis, mes su Čis-tiakovu juo vaikščiojom. Viešpatie, koja, na, ko tu taip įsiskaudėjai, niekaip nenurimsti! Man dar mėnesį priklauso nedarbingumo lapelis. O jei tu per mėnesį nenustosi skaudėjusi, kas tada? Atleidimą pratęs ar išvarys į darbą? O jei aš iš savo sąmonės gelmių iškasiu problemą su kol kas man nepažįstamu vyru, tai koja greičiau išgis, taip? Ne, matyt, aš tą problemą turėsiu kažkaip išspręsti, o ne tik ją iškasti. Gerai būtų vis dėlto sužinoti, su kokiu vyriškiu aš turiu problemų. Gerai, bandykim iš eilės.
Jura Korotkovas...
Miša Docenka...
Igoris Lesnikovas, nors Petrovkoje jis jau seniai nedirba, išėjo į ministeriją, Vyriausiąją valdybą...
Kolia Selujanovas, kuris irgi jau daugiau kaip metai tapo apygardos VR valdybos viršininko pavaduotoju operatyvinio darbo reikalais...