Pirma kaip paprastai pasirodė tyli inteligentiška pensininkė Izolda Valerjanovna, kasdien lankanti savo pusseserę — pasų ir vizų tarnybos darbuotoją. Izoldą mėgo visi trivietės palatos įnamiai, taip pat medicinos seserys, sanitarės ir net gydytojai. Klausimas, kuo gi ji šitą simpatiją užsitarnavo, liko neaiškus, bent jau pačiai Nastiai, tiesiog ji kiekviena savo kūno ląstele pajusdavo: štai atsidarė durys, įėjo Izolda Valerjanovna ir kartu su ja į siaurą ilgą palatą įžengė šventė. Ir tai nebuvo susiję nei su gėlėmis, nei su saldainiais, nei su kitais skanumynais, kurių paprastai stengiamasi nešti į ligoninę, nei su pinigais, atsainiai ar kaip tik droviai kišamais į baltų medicinos personalo chalatų kišenes. Tai nebuvo susiję su kažkuo materialiu, ką galima būtų pačiupinėti, pauostyti, suvalgyti ar kaip kitaip suvartoti, norint gauti grynai fizinį malonumą. Pojaunė, tvarkingai ir nebrangiai apsitaisiusi Izolda Valerjanovna visa buvo tarsi šypsena, džiaugsmas ir meilė aplinkiniams, ir tas turtas buvo toks švelnus, malonus ir neįkyrus, kad priešintis jo jėgai buvo neįmanoma. Šiaip ar taip, Nastia jautėsi būtent taip.
Nepaisant to, kad Izolda ateidavo pas savo seserį, vis dėlto ji įsigudrindavo kalbėtis vienu metu su visais, o ne tik su savo sergančia giminaite. Nors tuo metu trijų palatos gyventojų nuotaikos galėjo būti visiškai skirtingos, tiek džiugiai pakilios, tiek nykiai prislėgtos, Izoldai Valerjanovnai kažkokiu visiškai nesuprantamu būdu pavykdavo atitikti kiekvieno dvasinę būklę.
Kai Izolda pasirodė, jau po pusvalandžio žinojo, su kokia problema Nastia susidūrė, nors pati Nastia lyg ir neketino su kuo nors savo reikalų aptarinėti, o juolab prašyti patarimo.
— Ar jūs pastebėjote, Nastia, kokia įdomi jūsų samprotavimų pusiausvyra?
— Kokia pusiausvyra?
— Jūs turite tūkstantį ir vieną variantą, kaip jums tvarkytis, kad sulauktumėte, kada galėsite normaliai judėti, ir nė vieno varianto, ką daryti, kad koją kuo greičiau nustotų skaudėti. O juk problemos esmė būtent tame, kad koją labai skauda. O jūs vietoj to, kad spręstumėte būtent tą problemą, bandote prie jos prisiderinti ir nuolankiai laukti, kol ji pati kažkaip išsispręs. Jūs manote, kad tai teisinga?
Nastiai užteko proto suprasti, kad tai, žinoma, neteisinga. Bet kaipgi jai gydyti tą prakeiktą koją, jei net patys gydytojai gūžčioja pečiais, svarstydami ir nesuprasdami, kodėl skausmas, nepaisant visų jų pastangų, nepraeina. Nors jos išsilavinimas ir aukštasis, bet vis dėlto ne medicininis.
— O kodėl jums nepamėginus ko nors netradicinio? Jeigu jau tradicinė medicina nepadeda, reikia bandyti įvairius metodus.
— Bobutėmis ir užkalbėjimais aš netikiu, — atžariai atšovė Nastia, stengdamasi neparodyti pasibjaurėjimo grimasos.
Kiek tų bobučių, burtininkių nuo gimimo ir aiškiaregių ji yra mačiusi aiškindama nusikaltimus, — nesuskaičiuotum! Ir kiekvieną kartą minėtieji personažai kriminalinėse bylose vaidindavo ne pačius patraukliausius vaidmenis. Nastia, sveiko proto žmogus, neneigė, kad turbūt iš tikrųjų esama netradicinės medicinos gydytojų, bet jų labai nedaug, tačiau miklių sukčių ir apsimetėlių — marių marios, ir kriminalinės paieškos akiratyje pasirodo būtent jie, todėl ir susidaro toks įspūdis, kad visa tai — visiška apgaulė.
— Aš irgi netikiu, — linktelėjusi sutiko Izolda ir vėl nusišypsojo. — Aš tikiu savo patirtim. Yra specialistas, kuris man padėjo. Ir kai kuriems mano pažįstamiems taip pat. Jei norite, galiu duoti telefoną.
Nastia nenorėjo, kad Izolda įsižeistų, todėl telefoną ji paklusniai užsirašė, puikiai žinodama, kad niekada tuo numeriu neskambins. Tačiau geranoriškumu spinduliuojanti pensininkė nenusiramino.
— Kodėl jūs slepiate raščiuką? — nustebo ji, žiūrėdama, kaip Nastia lapelį su telefono numeriu kiša į spintelę. — Norit pamėginti išsigydyti ar ne?
— Noriu, — nuolankiai atsiduso Nastia, suprasdama, kad dabar jau išsisukti niekaip nepavyks.
— Tada skambinkit. Tiesiog dabar ir skambinkit, juk turite mobilųjį. Jeigu niekas neprieis prie telefono, įsijungs autoatsakiklis. Pasakykit, kad jums reikia konsultacijos, ir palikit savo telefono numerį, Galina Vasiljevna jums būtinai paskambins, ji labai atsakingas žmogus ir niekada nepalieka kitų be pagalbos.
Na, gerai, gal mirtinų nuostolių dar pavyks išvengti, ir tos Galinos Vasiljevnos tikrai nebus nemaie, o jau paskui Nastia kaip nors išsisuks. Toje ligoninėje ji pasidarė kažkokia ištižus, visiškai prarado sugebėjimą aktyviai priešintis, net negali mielajai Izoldai Valerjanovnai pasakyti „ne, ačiū, nereikia". Ar čia lemia ne Nastios silpnumas, o pačios Izoldos stiprybė?
Baigti savo apmąstymų ji nespėjo, nes ragelyje jau po antro skambučio pasigirdo vyriškas balsas:
— Klausau jūsų.
— Labas vakaras, — automatiškai ištarė Nastia, — ar galiu pasikalbėti su Galina Vasiljevna?
— Atleiskit, kas skambina ir kokiu klausimu?
Balsas pasirodė Nastiai kažkoks pažįstamas, bet tembro ir into-nacijų atpažinimo procesas pasitraukė į antrą planą, nustumtas kitų samprotavimų srauto. Kodėl tas vyriškis kalba kaip didelio viršininko priimamojo sekretorius? Ar čia darbo telefonas? Tiksliau, įstaigos telefonas? Kodėl įstaigos? Ar Galinos Vasiljevnos gydymas jau įgavo pramoninį mastą? Ar ji tiesiog kažkur dirba, o gydo laisvu nuo pagrindinės tarnybos laiku? Kodėl jos sekretoriumi dirba vyras? Vyras sekretorius ir moteris viršininkė — derinys labiau nei keistas, ji juk ne ministrė ir ne deputatė. Ar vis dėlto deputatė? Tik to dar trūko!
— Aš dėl konsultacijos, — sumurmėjo Nastia, iš paskutiniųjų bandydama koordinuoti tai, apie ką ji galvojo, su tuo, ką ji sako.
— Dėl ko norėtumėte konsultuotis? — atkakliai tardė vyriškis, sulig kiekvienu žodžiu vis giliau skverbdamasis į jos sąmonę kažkodėl pažįstamu balsu.
— Po pagydyto lūžio man išliko labai stiprūs skausmai kojoje, ir aš girdėjau, kad Galina Vasiljevna galėtų padėti.
— Prašom prisistatyti.
— Kamenskaja Anastasija Pavlovna, — ji jau neįstengė nuslėpti susierzinimo. Paskambino, kad suteiktų malonumą žaviai pensininkei, o pateko į tikrą tardymą. O dar tas balsas... Kurgi jis girdėtas?
— Asia, čia tu? Aš girdžiu — lyg pažįstamas balsas, bet maniau, kad pasivaideno. Tu manęs irgi nepažinai, taip?
Viešpatie, Kolia Selujanovas! O jis ką gi ten veikia tame didelės viršininkės priimamajame? Nejau iškeitė seklio darbą į komercinį atlyginimą?
— Kolia? — netikėdama perklausė ji.
— O kas gi dar, jei ne aš! O tu ko čia skambini?
— Taigi sakiau — koją skauda. O tu ką ten darai?
— Dirbu, — Selujanovas atsiduso, bet kažkaip keistai. Kažkaip pernelyg išraiškingai.
— Tai aš supratau, — nusijuokė Nastia. — Kuo? Vyresniuoju padėjėju? Ar apsaugos viršininku?
— Eik tu žinai kur! — Kolia staiga supyko. — Dirbu aš milicininku. Vykdau nukentėjusiosios gyvenamosios vietos apžiūrą.
Nastiai iškart praėjo visi juokai.
— Vagystė? — trumpai paklausė ji, dėl visa ko pritildžiusi balsą.
— Gerai būtų. Užmušė tavo Galiną Vasiljevną.
Ji vogčiomis žvilgtelėjo j Izoldą, bet ši buvo įsitraukusi į pokalbį su seserimi ir su kita palatos kaimyne — jauna mergina, kažkokio ministerijos valdininko dukra. Vis dėlto Nastia galėjo galvą guldyti, kad Izolda Valerjanovna įdėmiai klausosi jos telefoninio pokalbio.
— Kolia, tu gali kalbėti, ar paskui susiskambinsim?