— Kol kas galiu.
— Tai aš tuoj išeisiu į koridorių, Palauk, gerai?
Lengva pasakyti „tuoj išeisiu". O padaryti? Telefoną teko įsikišti į treninginių kelnių kišenę, nes viena ranka susitvarkyti kol kas neišeina. Lazda kaip tyčia nusirito po lova, ir jos siekiant teko atlikti sudėtingus akrobatinius etiudus. Dabar viena ranka laikom lazdą, kita remiamės į lovos atkaltę. Taip, dabar atsargučiai gabenam rai-šakojį kūną durų link, stengdamiesi necypčioti iš skausmo. Gerai, kad koridoriuje buvo laisva vieta atsisėsti tiesiog prie pat palatos.
— Alio, — dusdama nuo patirtų pastangų ištarė ji. — Kolia, tu dar čia?
— O kur man dingti iš povandeninio laivo, — beviltiškai pajuokavo Selujanovas. — Nagi pasakok, kas ta Galina Vasiljevna ir kodėl tu jai skambini.
— Aš neturiu supratimo, kas ji tokia, man ką tik davė jos telefoną, sakė, kad ji gali padėti. Liaudies gydytoja turbūt ar kažkas panašaus.
— O kas davė telefoną?
— Viena tetutė, pensininkė. Mano palatos kaimynės giminaitė.
— Kokia pavardė?
— Izolda Valerjanovna, pavardės nežinau. Nori su ja pasikalbėti?
— Galbūt. Ne dabar. Paskui nuspręsiu.
Frazės pasidarė trumpos, beasmenės, ir Nastia suprato, kad Koliai nepatogu kalbėti. Ar vadovybė atvažiavo, ar dar kokios aplinkybės atsirado.
— Tu vis dar ligoninėje ar jau namie?
— Ligoninėje.
— Su mobiliuku?
— Taip.
— Aš tau perskambinsiu, gerai?
— Žinoma.
Nastia vėl įsikišo telefoną į kišenę ir atsilošė į minkštą der-mantininę valdiškos sofutės atkaltę. Grįžti į palatą nesinorėjo, juk tektų pasakyti Izoldai Valerjanovnai, kad jos pažįstama gydytoja nužudyta. Susijaudins vargšelė... Nors — vis tiek teks pasakyti. Susitikimo su geranoriškąja dama Nastia niekaip neišvengs.
— Ar galite garantuoti, kad situacija rutuliosis būtent taip, kaip jūs čia man nupiešėt?
Čuikovas stengėsi kalbėti pašaipiai ir atitinkamai atrodyti, bet nebuvo tikras, kad jam išeina taip, kaip reikia. Jam baisiai, beveik iki širdies skausmo norėjosi patikėti šita paslaptinga gražuole. Juk jei ji nemeluoja ir neklysta, jo firma vienu mostu išspręs daugybę finansinių problemų. O problemos dabar tokios, kad jau tenka svarstyti, kaip geriau būtų nuskęsti — iš karto ar pasikankinti. Apie tai, kad išplauktum, net kalbos nėra. Bent jau nebuvo iki tol, kol pirmą kartą, maždaug prieš savaitę, generalinio direktoriaus kabinete nepasirodė šita damutė. Pasirodė ir daug nelaukusi pateikė pasiūlymą, ir tokį keistą, kad Čuikovas iškart nesusivokė ir paprašė laiko pagalvoti. Ji lengvai sutiko ir pasakė, kad ateis po savaitės. Ir štai atėjo. Bet kokia gražuolė — akių negalima atplėšti! Jei ji būtų pasirodžiusi ne su dalykiniu pasiūlymu, o su... švelniai tariant, intymiu, jis nebūtų abejojęs nė sekundės. Nors žmona reguliariai jam pataria dažniau žiūrėti į veidrodį, kad vertindamas savo patrauklumą neprarastų objektyvumo, Čuikovas vis tiek visas moterų susidomėjimo jo persona apraiškas laikė nuoširdžiomis. O ir veidrodyje nieko tokio itin atstumiančio jis nematė. Na, plikė. Na, alaus pilvukas. Na, ūgis, sakykim, ne visai krepšininko. Na, ir kas?
Tačiau klausimą (tikslia, kaip jis tikėjosi, intonacija) Čuikovas uždavė ir dabar laukė atsakymo. O atsakyti gražuolė kažkodėl neskubėjo. Gal mėgino tiksliau jį suformuluoti, gal bandė Čuikovo kantrybę. Šiaip ar taip, žiūrėjo rimtai, be šypsenos.
— Aš, pone Čuikovai, garantijos duoti negaliu. Aš tikiuosi, kad žmonės, kurie imsis šito reikalo, yra prognozuojami. Bet kartais jie elgiasi visai ne taip, kaip mes iš jų laukiame. Todėl gali būti padaryta ne viskas, kas sugalvota, arba nepadaryta visiškai. Bet ką gi tokiu atveju jūs prarandat? Absoliučiai nieko. Na, o jeigu viskas pasiseks, jūs gausite viską.
— Kaip tai aš nieko neprarandu? — Čuikovas pabandė piktintis, bet ir tai jam išėjo nelabai įtikinamai, juk damutė teisi, teisi visu šimtu procentų. Netgi dviem šimtais. Ką jis praras, jei vis tiek skęsta? — O vardas? O reputacija? Jūsų manymu, tai nieko neverta? Galima tai paaukoti vardan abejotinos kombinacijos?
— Brangusis Igori Vasiljevičiau, jūs turėjote ir vardą, ir reputaciją. Ir kiek jums tai padėjo? jūs turite puikią firmą, apstatytą gerais baldais ir išmuštruotu personalu, ir iš pažiūros jūs kaip nulakuotas, bet juk pats puikiai žinote, kas dedasi su jūsų finansais. Ne šiandien, tai ryt jūs nugrimsite į dugną. O gal jau grimztate. Kojos dar nešlampa? O man atrodo, kad vandens jau iki kauliukų.
Čuikovas nesusilaikęs susijuokė, ji turi humoro jausmą, šita nežinia iš kur užgriuvusi jam ant galvos gražuolėlė. Ir jeigu viskas pasiseks, tai gali būti... Kuo ji vardu? Ji, rodos, praeitą sykį sakė... Ak taip, Ksenija. Be tėvavardžio ir be pavardės. Tai galima ja tikėti ar ne? Žinoma, jis nieko nepraranda, be kalbų. Bet jeigu ji kieno nors pasiųsta? Jeigu visoje jos pasiūlytoje kombinacijoje yra koks nors antras dugnas? Jis, paskutinis kvailys, paprašė visos savaitės apmąstyti ir per tą savaitę visų variantų taip ir neapsvarstė. Su savo pavaduotojais tarėsi ir lyg jie kažkokias išvadas padarė, bet ne galutines, norėjo šiandien susirinkti dar kartą ir galutinai nuspręsti. Kodėl šiandien? Kodėl ne vakar? Juk Čuikovas susitarė su ja susitikti po savaitės — vadinasi, kaip tik šiandien. Ko jis tikėjosi? Kad paslaptingoji lankytoja, kaip ir visos moterys, užmiršta paskirtus terminus ir visur vėluoja? Gal paprašyti jos dar vienos dienos? Bet ne, nesolidu kažkaip, mažas jis ar ką? Generalinis direktorius vis dėlto, o ne pasiuntinukas. O ir pagunda didelė, ką čia slėpti. Vienu mostu susitvarkyti su visomis problemomis.
— Gerai, — tarė jis ryžtingai, — laikykim, kad mes susitarėme.
— Dar ne, — ir vėl tiesus žvilgsnis, ir be šypsenos. — Kokias aš turėsiu garantijas, kad jūs įvykdysite savo dalį šitoje kombinacijoje? Aš savo padarysiu, viskas bus taip, kaip aš planuoju, o jūs? Kaip aš galiu būti tikra, kad jūs neišsigąsite ir padarysite viską iki galo?
— Kodėl aš turėčiau išsigąsti? Ar jūs siūlote man kažką neteisėta?
— Atvirkščiai. Tai, ką turėsite padaryti jūs, daugiau negu teisėta. Ir daugiau negu teisinga. Būtent todėl jus pradės spausti, ir spausti smarkiai, kad jūs to nedarytumėt. Juk jus suprantate, kad sulaikytum žmogų nuo neteisėtų veiksmų, pakanka pagrasinti jam, kad paviešinsi. Kad sulaikytum jį nuo visiškai teisėtų ir teisingų žingsnių, atsargoje reikia turėti labai svarių argumentų. Ar jūs prieš juos atsilaikysit? Neišsigąsit?
Čuikovas nebuvo tuo tikras. Bet juk garsiai neprisipažinsi ir dar tokiai moteriai!
Jis neigiamai papurtė galvą ir nusišypsojo. Apsiėjo be žodžių. Atseit, argi dar reikia žodžių? Juk viskas ir taip aišku.
— Ko dabar iš manęs reikia? — jis vėl buvo dalykiškas ir susikaupęs.
— Man reikia susitikti su pačiu protingiausiu ir patikimiausiu jūsų pavaduotoju. Pageidautina su tuo, kuris išmano apie finansinę padėtį.
Čuikovas paspaudė selektoriaus mygtuką ir paprašė sekretorės iškviesti vieną iš dviejų savo pavaduotojų ir atnešti kavos. Kažkodėl, kai dalykinė susitikimo dalis liko praeityje, jis mirtinai užsinorėjo geriau įsižiūrėti į gražiosios lankytojos kojas.
— Ar esi kada girdėjusi tokį žodį „kineziologija"?
Kolia Selujanovas su apetitu suleido dantis į obuolį ir pradėjo energingai kramtyti, matyt, tikėdamasis, kad dabar Nastia ims ilgai ir smulkiai aiškinti, o jis galės kokias penkias, o dar geriau — dešimt minučių tylėti ir valgyti.
— Kineziologija? — perklausė ji. — Pirmą kartą girdžiu. Iš kur tu tą terminą ištraukei?
— Tuoj, — prikimšta burna neaiškiai sušvogždė Kolia, — su-kramtysiu ir pasakysiu.
Jie sėdėjo procedūriniame, į kurį juos įleido budinti seselė. Kolia pasirodė ligoninėje dešimtą vakare, kai jokių lankytojų skyriuje nebuvo jau nė kvapo, ir lengvai įkalbėjo seselę leisti jam „pabendrauti su kolega". Selujanovą skyriuje pažinojo visas medicinos personalas, juk per pastaruosius dešimt metų patyrus įvairiausių traumų, jam teko gulėti penkis ar septynis kartus. O jau kiek darbo draugų jis yra čia lankęs, neįmanoma net suskaičiuoti.