— Žodžiu, taip, — jis apsidairė, ieškodamas tinkamos vietos nuograužai nukišti, nieko, išskyrus konteinerį naudotiems tvars-čiams, nerado ir graudžiai atsidusęs išmetė dar neseniai tokio gražaus vaisiaus nuograužą pro orlaidę. — Su tavo Galinos Vasiljevnos lavonu mes prasitąsėm šiandien visą dieną. Kūną rado šunininkai per rytmetinį pasivaikščiojimą. Nužudė ją, iš visko sprendžiant, ten pat, kur lavonas ir rastas, bent jau taip sako ekspertai. Gyvena ji, tai yra gyveno, kaimyniniame name, per tą kiemą vaikščiojo nuolat — taip arčiau iki troleibusų stotelės.
— Kaip ji nužudyta? — pertraukė Nastia.
— Du peilio dūriai, abu plaučių srityje.
— Tai yra durta į nugarą? — patikslino ji.
— Išeina, kad taip. Rankinuko prie nužudytosios nerasta, taigi galima kalbėti apie žmogžudystę apiplėšimo tikslu. Kadangi rankinuko nebuvo, tai nebuvo ir jokių dokumentų. Nurauki problemą?
— Tai jau, — šyptelėjo Nastia. — Sprendžiant iš to, kad penktą valandą tu jau buvai jos namuose, asmens tapatybę jūs nustatėte gan greitai.
— Na, ne taip greitai, kaip norėtųsi, — pasikuklino Selujano- « vas, — bet tu mane girk, girk, nes niekas daugiau nepagirs, o geras žodis — pati žinai... Bet tu vis dėlto man paaiškink, Asia, kodėl diedai ir bobos taip skirtingai sutverti, ką? Imk, pavyzdžiui, vidutinį statistinį diedą — mažiausiai šešios kišenės: dvi kelnių, dar keturios švarko arba striukės, ir kiekvienoje kišenėje kas nors naudingo. Kol
iš diedo viską iškrątysi — nusikamuosi! Ir jei pinigai dingę, visada yra šansas, kad pasas ar koks nors dokumentėlis užsiliko. O jūs, damos? Viską kišate į vieną rankinuką. Visus kiaušinius į vieną pintinę. Rankinuką iš jūsų išplėšia, ir viskas — jūs nuogos basos, be pinigų, be dokumentų, be užrašų knygučių, be vizitinių kortelių, be buto raktų, be mobiliuko. Štai ir nustatinėk paskui jūsų tapatybę.
— Ar tu filosofuosi, ar kalbėsi apie reikalą? — juokdamasi paklausė Nastia, mintyse taikydama Kolios žodžius sau pačiai ir suprasdama, kad jei iš jos atimtų rankinuką, tai ji tikrai, kaip jis sakė, liktų nuoga basa. Kad ir kiek kišenių ji turėtų drabužiuose, jos visada būdavo tuščios.
— Labai man reikia su tavimi apie reikalus kalbėtis! — purkštelėjo Selujanovas. — Lyg aš neturėčiau su kuo apie tai pakalbėti
darbe. O be to, kokia prasmė su tavimi kalbėti, mes juk kartu nedirbame. Aš tiesiog atėjau paplepėti, nes Valiuša išvažiavo į komandiruotę ir namie niekas manęs nelaukia. Na, ir apie tą kineziologiją paklausti — o gal tu ką nors žinai, su kuo ji valgoma. Aš jau ir žodyne žiūrėjau, ir didžiajame enciklopediniame, nėra ten tokio žodžio.
— O iš kur tu jj ištraukei?
— Iš amžinatilsį Galinos Vasiljevnos. Jos vizitinėje kortelėje tiesiog taip ir parašyta: psichoterapeute, kineziologė. Su ja bute gyvena giminaitis, tipo sūnėnas, devintas vanduo nuo kisieliaus ir dar praskiestas, tai ir jis gerai nežino, kuo jo tetulė vertėsi. Jos klientai ateidavo pas ją į namus. Užsidaro, sako, su jais kambaryje dviem valandom, o gal net trims, ir nieko nesigirdi.
— O jis slapčia klausėsi? ,
— Reik manyti. Pamatytum tą sūnėną! Tikras ožys. Dvidešimt trejų metų, dirbti nenori, mokytis nenori, nieko nenori, tik degtinę gerti ir naudotis kitais gyvenimo malonumais. Atvažiavo iš Pskovo, kaip aš supratau, jį atsiuntė pas tetą perauklėti. Tai yra atvažiavo jis lyg ir įsigyti specialybę ir rasti darbą, nes jo gimtajame mieste rasti darbo problema. Bet iš tikrųjų sėdėjo jis tetai ant sprando ir neėmė į galvą, o kad ji jo nevijo ir atgal namo nesiuntė, vadinasi, suprato, kad atsiųstas jis ne dėl darbo ir profesijos, o tam, kad ji paveiktų jį į gerąją pusę su ta savo psichoterapija.
— Arba kineziologiją, — įsiterpė Nastia.
— Arba kineziologiją, — sutiko Selujanovas ir susikrimtęs pridūrė: — jei tik žinočiau, kas tai yra. Mes šiandien apklausėm keletą nukentėjusiosios draugių ir pažįstamų, klausinėjom ir apie kineziologiją, ir nė viena tiksliai nežino. Sako, kad tai kažkas iš ėzo-terikos srities. Žodžiu, pati supranti, kad mes į tą sūnėną įsikibom mirtinai, štai iki vakaro ir terliojomės.
— Ir kas paaiškėjo?
— Viešpatie, Asia, jei kas nors įdomaus būtų paaiškėję, argi aš dabar čia sėdėčiau? Aš juk dabar su vaikinais švęsčiau žmogžudystės, sekant karštais pėdsakais, atskleidimą. Galina Vasiljevna, amžinatilsį, buvo protinga moteris ir suprato, ką reiškia jaunas geriantis vaikinas be šulo galvoj, kuris, beje, dar dažnokai lieka jos bute vienas. Ji namuose laikė pinigų tik kasdienėms išlaidoms, o visa kita iškaišiojo pas drauges. Nuomojo banke seifą, saugojo ten juvelyrinius dirbinius, o seifo raktas — taip pat pas draugę. Taigi jokios naudos iš jos nužudymo sūnėnas neturi.
— O butas? Kas jį paveldės?
— Taigi taigi, aš irgi apie tai pagalvojau. Asia, tu nepatikėsi, bet jo niekas nepaveldės.
— Kaip tai? — nustebo Nastia.
— Butas neprivatizuotas. Ir nuomininko mirties atveju atitenka valstybei, kadangi bute, išskyrus pačią nukentėjusiąją, niekas nepriregistruotas. Štai taip! Taigi žudyti ją dėl buto irgi nėra jokios prasmės. Kaip tik atvirkščiai, kol tetulė gyva, vaikinas turi kur gyventi, o po jos mirties jam tektų varyti į gimtąsias vietas, tai į jo planus, mano manymu, neįeina. Žodžiu, panašu, kad šitas sūnėnas čia niekuo dėtas. Mes jau spėjom pagalvoti ir apie jo draugelius, juk jis su kažkuo geria ir bendrauja, o tos publikos rate minties galiūną retai kada sutiksi. Lengvai galėjo pagalvoti: jei tetulė turtinga, tai gali būti, kad su savimi nešiojasi ir pinigų, ir blizgučių. Galėjo net ir paties sūnėno neinformuoti apie savo gerus norus, tiesiog Galiną Vasiljevną pasekė ir apiplėšė. Čia reikėtų pasakyti, kad jokių juvelyrinių dirbinių ant lavono nebuvo: nei menkiausio žiedelio, nei auskarėlių, nei grandinėlės ant kaklo, nei kryželio. Šiais laikais net patys neturtingiausi piliečiai ką nors vis dėlto nešioja, kad ir sidabrinę grandinėlę. O ant nužudytosios kūno — nieko. Taigi apiplėšė ją švariai, rūpestingai, ne tik rankinuką pagrobė, bet ir viską bent kiek vertinga nuo lavono nuplėšė. Mes ta kryptim, žinoma, dar pa-siknisim, sūnėno ryšius patikrinsim, bet širdim jaučiu, kad nieko neatkasim. Asia, — jis staiga pakeitė temą, — tu dar ko nors valgyti neturi? Nuo ryto nieko neėdęs, tik tavo dabar štai tris obuolius.
— Tuoj atnešiu, — linktelėjo ji, — tik teks palaukti, aš dabar judu lėčiau už vėžlį.
Ji pasiėmė lazdą ir pradėjo keltis vertikalion padėtin. Kolia žiūrėjo į ją su užuojauta, bet be gailesčio.
— Stenkis stenkis, — ragino jis, kol Nastia šlubčiojo prie durų, — tau vaikščioti sveika, koją reikia mankštinti, patikėk manim, ne kartą esu tai perėjęs. Kentėk.
— Dar žodis, — neatsisukdama sušnypštė ji grasiai, — ir aš vėl čia atsisėsiu. Arba nueisiu ir pasiliksiu palatoje iki ryto, o tu galėsi čia kankintis ir numirti iš bado.
Nastia sudėjo iš spintelės į maišelį du pakelius sausainių, plytelę šokolado ir buteliuką geriamojo jogurto. Žinoma, alkanam operatyvininkui tai ne maistas, bet vis šis tas... Dabar jam reikėtų mėsos, sultingą tokį kąsnį, ir bulvyčių, ir salotėlių, ir duonutės nepagailėti, tačiau, kaip sakoma, ką Dievas davė.
Šlubčiodama ligoninės koridoriumi procedūrinės link, Nastia Kamenskaja prisiminė, kas gali žinoti apie kineziologiją. Jei, kaip Selujanovas sakė, tai kažkas iš ezoterikos srities, tai apie tai garantuotai ką nors žino Pavelas Diužinas.