Leningrado plentas buvo užsikišęs mašinomis, ir kelias iš Še-remetjevo oro uosto Valerijui Riteriui pavirto nemenku išbandymu. Kas dešimt minučių jam skambino motina ir jaudindamasi reikalavo ataskaitos apie situaciją kelyje, kur jis dabar yra ir ar greitai bus namie. Valerijus stengėsi nepykti ir nesinervinti, jis suprato, kad motina, nepaisant viso jos šaltakraujiškumo ir mokėjimo tvardytis, šiuo metu, kaip sakoma, yra „ant ribos": Larka vėl kažko prisirijo ar prisiuostę, šlitinėja po butą kvailai šypsodamasi ir išdarinėja kažką neprognozuojamo. Motina visada išsigąsdavo, kai marti būdavo tokios būklės, jai atrodė, kad Larisa apimta transo gali iškrėsti bet ką, net griebti peilį ir pulti anytą. Kad ir kiek Valerijus jai aiškino, kad apkvaitę narkomanai nepavojingi, kad jie visus myli ir jiems gerai, Nina Maksimovna laikėsi savo:
— Niekada negali žinoti, kas šaus į galvą žmogui, neturinčiam proto. Be to, kaifas gali bet kada praeiti, o jei prasidės abstinencija? Ką man su ja daryti?
Su kiekvienu skambučiu motinos jaudulys augo, Valerijus jau buvo nusiteikęs mesti mašiną kartu su vairuotoju-asmens sargybiniu ir leistis namo greita risčia nuosavomis kojomis.
— Mamuliuk, pakentėk, na, pakentėk prašau, — monotoniškai dudeno jis į ragelį, stengdamasis nepradėti rėkti, — čia siaubingi kamščiai, aš nieko negaliu padaryti.
Pagaliau netoli metro „Dinamo" kelias pasidarė laisvesnis — daug mašinų išsuko iš Leningrado plento į Trečiąjį eismo žiedą. Tačiau vis tiek kelias nuo oro uosto iki namų atėmė iš Riterio vietoj įprastų keturiasdešimties minučių dvi su puse valandos.
Buto durys atsidarė, vos jam išėjus iš lifto: motina nekantriai jo laukė, sėdėdama erdviame koridoriuje. Valerijus nykiai pagalvojo, kad tokią strateginę poziciją Nina Maksimovna užėmė ne šiaip sau — ji rengėsi bėgti iš namų, jei Larka vis dėlto... Viešpatie, apie tai baisu net pagalvoti.
— Kur ji? — greitai paklausė jis, glustelėjęs prie motinos.
— Svetainėje. Atvėrė visus langus ir balkono duris. Jauti, kaip traukia šaltis? O jai šilta!
Nekreipdamas dėmesio į žibančias motinos akyse ašaras, Valerijus puolė ilgu koridoriumi į paties erdviausio kambario pusę. Taip ir yra! Larisa su ilgu šilkiniu peniuaru stovėjo ant palangės ir susimąsčiusi žiūrėjo j dangų, darydama be galo gražius, bet visiškai nedviprasmiškus judesius rankomis. Plačios rankovės tai nu-slysdavo iki pečių, tai nusileisdavo, slėpdamos laibus riešus. Dar akimirka — ir ji nuskris!
Valerijus ant pirštų galų prisėlino prie žmonos, greitai abiem rankom apkabino ir pastatė ant grindų.
— Išprotėjai? — piktai tarė jis, atgaudamas kvapą. — Ką čia išdarinėji?
— Oi, Lera, — kvailai ir džiugiai šypsodamasi pragydo Larisa, — mano Lera parvažiavo, auksinė mano, sidabrinė, briliantinė Lera!
Jis negalėjo pakęsti šito kvailo „Lera", ir žmona tai žinojo, bet veikiama preparatų nepaisė nieko, taigi ir vyro pageidavimų ir prašymų. Valerijus švelniai suėmė jos galvą, atsuko veidą, pažvelgė į akis. Vyzdžiai — kaip mažulytės smeigtukų galvutės. Lūpos sausos. Skruostai balti, net pamėlę. Kad ir kaip stengėsi, jis negalėjo jos nekęsti. Jis labai ją mylėjo. Labai. Ir tvirtai tikėjo, kad ji apsigalvos, su-sitvardys, kad viskas susitvarkys, kai aplankys tikra sėkmė, kai tik ji nustos graužtis dėl savo menkumo. Larisa žino, kad yra talentinga, Valerijus irgi tai žino, bet juk ji — moteris, ir priešingai nei daugeliui kūrėjų vyrų, pripažinimas jai būtinas. Vyrai (ne visi, žinoma, bet daugelis) moka ilgus metus gyventi tarsi nepripažinti genijai, jiems nesvarbi aplinkinių nuomonė, jiems visiškai pakanka patiems suvokti savo genialumą. O moterims kas kita. Jos (taip pat ne visos, bet daugelis) geidžia aplinkinių įvertinimo. Joms reikia girdėti iš šalies, kaip nuostabiai jos atrodo, kaip vykusiai apsikirpo, kaip puikiai joms dera naujas kostiumėlis, kokios jos protingos ir talentingos. Jei jos negauna patvirtinimo iš šalies, greit pradeda abejoti savo grožiu ir protu. Ir, žinoma, talentu.
Ne, negalėjo Valerijus Riteris pykti ant žmonos. Jis darė viską, ką galėjo, kad jo žmonos talentas būtų pripažintas, kad apie ją pradėtų kalbėti ir jos gabumai niekam nekeltų abejonių. Matyt, to, ką jis darė, kol kas nepakako, nes tikro pripažinimo Larisa nesulaukė. Kokio būtent „tikro"? O tokio, kad ji nusiramintų, nustotų kompleksuoti dėl savo netalentingumo ir baigtų be paliovos vartoti narkotikus, kuriais ji ginasi nuo juodų minčių apie savo egzistencijos beprasmiškumą.
— Na, ko tu j mane taip žiūri? — skardžiu balsu čiauškėjo Larisa, glausdamasi prie vyro ir stengdamasi slėpti veidą. — Nežiūrėk į mane taip...
— Kaip?
— Kaip inkvizitorius. Man viskas tvarkoj. Garbės žodis.
Tai tęsėsi jau dvejus metus — visus dvejus metus nuo pat vestuvių, ir Valerijus gerai suprato, kad beprasmiška net bandyti kelti skandalus ir priekaištauti žmogui, kuris kaifuoja. Jis vis tiek nieko nesupras ir neįsisąmonins, visos pastangos perniek. Todėl jis nepradėjo aiškinti Larisai, ką galvoja apie jos potraukį narkotikams, nebandė gauti iš jos įprastinio pažado „daugiau taip nedaryti", nelindo prie jos su kvailais klausimais, kodėl ji ir vėl... juk anąsyk pažadėjo... ir jam atrodė, kad ji viską suprato... o ji...
Tai daryti nebuvo prasmės. Nebuvo ir negalėjo būti tikslo. Riteris suprato, kad dabar, kol Larisa, švelniai tariant, ne visiškai adekvačiai reaguoja į realybę, nieko neįmanoma padaryti. Jai gerai, ji džiaugiasi gyvenimu ir pažadės viską, ko nori, ir neigs bet kokius faktus, net ir pačius akivaizdžiausius. Paskui, kai „tai" praeis, ji puls į dirbtuvę ir dirbs dieną naktį kaip apsėsta, kartais net po kelias dienas nesirodydama namie. Tada kūrybinis įkarštis pradės vėsti, Lara vis dar dirbs, bet jau ne taip atsidavusi, nakvos, kaip pavyzdingai žmonai ir dera, vedybiniame guolyje, miegos iki pusiaudienio, ilgai gers kavą, o vakare grįš iš dirbtuvės kaip iš darbo — septintą valandą. Paskui penktą. Paskui vieną gražią dieną ji apskritai neišeis iš namų, ir tada per savaitę ateis „tai". Tai gali trukti dvi tris dienas, bet gali ir porą savaičių.
Tarp „to" priepuolių (Valerijus negalėjo sugalvoti tinkamo žodžio, tai pasitenkino šiuo) Larisa buvo mielas išdykęs kačiukas, įsimylėjęs dailę ir paveikslų kūrybos procesą, bet visiškai neprisitaikęs prie gyvenimo ir neturintis jokio supratimo apie tai, kaip sprendžiamos pačios paprasčiausios gyvenimo ir buities problemos. Ji buvo visa to žodžio prasme nežemiškas padaras — efemeriškas, subtilus, skaistus ir labai labai tolimas nuo realybės. Trapi, po-tamsia oda, plonyte talija ir mažomis krūtimis, Larisa buvo panaši į stiklinę figūrėlę, nuo kurios galima tik atsargiai šluostyti dulkes specialia šluotele, bet jokiu būdu neliesti rankomis ir nekilnoti iš vietos į vietą. Pats Valerijus, plačiapetis, kresnas, galingomis rankomis, šalia žmonos pats sau atrodė jei ne kaip dramblys, tai mažiausiai kaip lokys. Ji tokia švelni, tokia bejėgė, tokia jaunutė ir tokia talentinga! Ir kas gi ją apgins, palaikys ir išplukdys į didįjį pasaulį, jei ne jis, turtingas ir sėkmės lydimas visoje Maskvoje ir toli už jos ribų žinomos konsultacinės firmos savininkas Valerijus Riteris. Dvidešimtpenkiametė Larisa buvo aštuoneriais metais jaunesnė už vyrą ir jam priminė vaiką, kuriam reikia padėti ir kurio negalima bausti.
Motina vakarienei padengė stalą valgomajame, pati išdėliojo stalo įrankius ir atnešė dubenį su čichirtma — gruziniška avienos sriuba. Valerijus suprato, kad namų darbininkę Rimą ji paleido, kai tik marčios elgesys pasidarė įtartinas. Nina Maksimovna visada taip elgdavosi, joje stipriai reiškėsi nežinia iš kur atsiradusios poniškos pretenzijos, kurios neleido jai pagalbininkės namų ūkyje laikyti šeimos nariu. Rima — tarnaitė, žemesnioji kasta. Dar tik betrūko, kad ji sužinotų, jog jaunoji šeimininko žmona — narkomanė! Tarnų akyse šeimininkai turi atrodyti kaip dievybės, aukštesnės kategorijos būtybės, gyvenančios dramblio kaulo bokšte. Jie, šeimininkai, turi spręsti tarnams nesuprantamas, sudėtingas ir kilnias problemas, o ne tokias, su kuriomis susiduria kiekvienas paprastas žmogus.