Bet jis laiko neturėjo. Kiekvienas naujas „to" periodas kenkė Larisos sveikatai, jos psichikai, buvo pavojingas gyvybei. Pernelyg ilgai laukti Valerijus negalėjo.
Pertraukęs savo liūdnas mintis, jis atėjo į svetainę pas laukiančią motiną. Stambi, karališka, graži, išpuoselėta, penkiasdešimt trejų metų atrodanti kaip keturiasdešimt penkerių ar net mažiau (su geru makiažu), ji po vyro mirties net nepagalvojo apie naujas vedybas, nors pretendentų į ranką ir širdį negalėjo atsiginti. „Mes su tavimi turtingi paveldėtojai, — kalbėjo ji sūnui su šypsenėle, — tai dabar ir tave, ir mane pradės energingai medžioti. Turime labai saugotis, kad nepatektumėm į kvailą padėtį".
— Aš savo reikalus baigiau, — sėsdamas į krėslą priešais motiną, tarė Valerijus. — Tai kas ten Anitai? Kažkokios problemos?
— Bijau, kad taip, — atsiduso Nina. — Ar pastebėjai, kad pastaruoju metu ji mūsų kaip ir vengia?
— Argi? — jis nustebęs pakėlė antakius. — Ne, nepastebėjau. Tau turbūt pasirodė.
— Aš ne visai tiksliai pasakiau, — Ninos Maksimovnos balse pasigirdo aiški abejonė, lyg ji būtų bijojusi parinkti netinkamus žodžius. — Anita vengia pas mus užeiti, kai namuose Lara. Ji tiesiai to nesako, bet aš pastebėjau. Ir jei tu pasistengtum ir prisimintum pastaruosius kelis mėnesius, tai negalėtum su manimi nesutikti.
Valerijus apniuko. Taip, atrodo, motina ne tokia jau ir neteisi. Prisiminkim... Štai Anita pas juos namuose, ir jie visi trys — jis, Nina ir sesuo geria arbatą. Iš dirbtuvės skambina Lara ir sako, kad baigė darbą ir po kokių trisdešimties minučių bus namie. Anita žiūri į laikrodį, apsimeta, kad skuba, ir lygiai po dvidešimties minučių išeina. O juk iki Larisos skambučio nebuvo jokios kalbos, kad Anita turi kažkokių reikalų.
Štai Anita tariasi su juo susitikti, bet sužinojusi, kad brolis ateis su žmona, tuoj lyg netikėtai prisiminusi kažką neatidėliotino, nukelia susitikimą kitam laikui..
Štai Anita atėjo pasveikinti Ninos su gimtadieniu, o Larisos tuo metu nebuvo... O štai ji atvažiavo pas juos į vasarnamį, o Larisa tąsyk buvo pasilikusi mieste... O štai vėl jie sėdi svetainėje ir žiūri kažkokį filmą per televiziją, prieškambaryje spragsi spyna — grįžo Larisa, ir Anita tuoj pat kyla atsisveikinti...
Taip, viską prisiminus, būtent taip ir išeina, kaip motina sako. Kas gi atsitiko? Kokia katė perbėgo tarp žmonos ir vieno kraujo sesers, tėvo dukters iš ankstesnės santuokos?
— Ar gali tai paaiškinti? — paklausė Valerijus, kažkodėl vengdamas žiūrėti motinai į akis.
Nina papurtė galvą:
— Ne. Aš maniau, galbūt tu gali paaiškinti? Šiaip ar taip, tokia situacija mane neramina. Anita tiek daug dėl mūsų visų padarė, aš dabar neįsivaizduoju mūsų gyvenimo be jos. Ir aš nenorėčiau, kad per Larą tarp mūsų...
— Nina, na, kuo čia dėta Lara? — susinervinęs pertraukė Valerijus. — Lara visiškas vaikas, ji jokiu būdu negali stoti tarp mūsų ir Anitos. Ji kūdikis, supranti? Nekaltas, atviraširdis kūdikis visame kame, kas nesisieja su tapyba. Aš manau, kad priežastis ne Lara, o pati Anita. Aš su ja pasikalbėsiu pačiu artimiausiu metu. Esu tikras, kad viskas paaiškės, ir tai bus kokie nors niekai.
— Duok, Dieve, kad tu būtum teisus, sūneli. Bet mano mintys ne tokios malonios.
— Kokios mintys, mama? Ko tu prisigalvojai?
— Ateis laikas, pasakysiu.
— Mama! Sakyk tuojau pat! — pareikalavo Valerijus. — Kas atsitiko? Ar aš kažko nežinau?
— Neskubink manęs, sūnau. Arba paaiškės, kad aš teisi, ir tu pats viską sužinosi, arba aš klystu ir tada aš juokdamasi viską tau papasakosiu ir atsiprašysiu už tai, kad įtarinėjau Larą.
— Nina!..
Jis jau rengėsi išsakyti motinai savo pasipiktinimą — juk negalima šitaip, dievaži! Paskleisti miglos, prišnekėti apie kažkokius įtarimus, o paskui pasislėpti krūmuose ir dangstytis kažkokiais pažadais, atėjus laikui, viską paaiškinti. Toks bendravimo stilius galimas tarp svetimų, tarp pašalinių, bet tarp artimųjų, giminių... To jau per daug. O ir kuo Larą galima būtų įtarti? Kad ji vagia pinigus iš motinos ar Anitos rankinukų? Narkomanams tai įprasta, bet tik tada, kai pinigų jiems stinga. O Larisai jų nestinga, Valerijus visada jai duoda dideles sumas. Nors ką gali žinoti, gal ji ryja kažką neįmanomai brangaus, ir jai net tokių sumų nepakanka.
Visa tai praskriejo galvoje akimirksniu, bet Riteris nespėjo nieko pasakyti, nes suskambo telefonas.
— Pakvieskite Larisą, — tingiai pareikalavo moters balsas, pasirodęs Valerijui vulgarus ir ne visai blaivus.
— Ji miega. Ką nors jai perduoti? — jis automatiškai pastebėjo, kad tas balsas jam nepažįstamas. Nauja draugė?
— Pasakykit, kad aš skambinau.
— Kas — jūs? Ar turite vardą? — paklausė jis piktai.
— Ji pati žino, — balsas nusijuokė, ir jo savininkė padėjo ragelį.
Motina įdėmiai žiūrėjo į sūnų, iš jos akių sklido nerimas, ir
atrodė, jog jis užlieja visą didžiulės svetainės erdvę.
— Vėl prašė Larisos? — ji lyg paklausė, lyg patvirtino.
— Kodėl — vėl? — prie susierzinimo nuo pokalbio su motina prisidėjo susierzinimas, sukeltas to vulgaraus balso, ir Valerijus jau nebandė jo slėpti. — Man pasirodė, kad per visą vakarą tai buvo pirmas skambutis. Ir man atrodo, Nina, kad dabar tu gali sudėti visus taškus ant „Г.-
Bet motina lyg būtų nepastebėjusi jo nuotaikos. Ar nesistengė pastebėti?
— Ir vėl nepažįstamas balsas?
— Nepažįstamas, — nenorom patvirtino jis.
— Moteriškas?
— Taip, moteriškas. Ir kas iš to?
— Ir vėl neprisistatė?
— Taip! — pagaliau sprogo jis. — Ji neprisistatė! Ir kas iš to? Tik tai, kad Larka įsitaisė naują draugę, kuri nežino gero tono taisyklių, štai ir viskas! Ji dažnai čia skambina? Ir ką, tavo manymu, tai nusikaltimas? Kodėl aš turėčiau kažkuo įtarti žmoną tik todėl, kad ji įsitaisė pažįstamą ne iš aukštuomenės? Tavo namudinis aristokratizmas, Ninule, jau peržengia visas ribas! Atleisk už ties-mukiškumą, bet gyvenimas su tėvu tave ištvirkino, tu niekada nedirbai, tu beveik trisdešimt metų sukiojaisi aukštuomenėje ir net neturi supratimo, kad auklėjimo stoka visiškai nereiškia padorumo stokos. Pasaulyje begalė gerų ir sąžiningų žmonių, kurie nemoka padoriai bendrauti telefonu, o tu visus juos apriori pasirengusi apšaukti nusikaltėliais. Pažabok pagaliau savo snobizmą ir palik Larką ramybėje!
Valerijus buvo tikras, kad motina supyks, tuoj pat nutrauks pokalbį ir eis į savo kambarį. Ji beveik niekada nekeldavo balso ir nenusileisdavo iki nykių ir slogių santykių aiškinimusi, ji tiesiog liūdnai šypsodavosi ir šaltai tylėdavo. Liūdesys tokiais atvejais turėjo demonstruoti jos nusivylimą tuo, kad pašnekovas pasirodė toks bukas ir neišauklėtas.
Bet motina nepakilo ir neišėjo. Ir net nenutilo.
— Atleisk, sūneli, kad priverčiau tave nervintis. Bet reikalas tas, kad tu kiauras dienas praleidi darbe, o aš visą laiką namie. Ir galiu tau pasakyti, kad šitas skambutis — ne išimtis. Pastaruoju metu Larai nuolat skambina nepažįstamos man moterys, ir nė viena neprisistato. Anksčiau to nebūdavo. Taip išeina, kad tavo žmona būtent pastaraisiais mėnesiais apteko daugybe naujų draugių, ir visos, kaip viena, nemandagios. Iš kur jos atsirado? Ir kodėl tuo pat metu, kai atsirado tos paslaptingos ir blogai išauklėtos draugės, Anita pradėjo Laros vengti? Aš prašau tavęs tik vieno: pagalvok apie tai.
Susierzinimas dar nepraėjo, bet motinos žodžiams vis dėlto pavyko pro jį prasimušti ir pasiekti sąmonę. Valerijus suprato, kad motinos atžvilgiu, ko gero, pasikarščiavo. Žinoma, ji vaidino kietą aristokratę, ir tai visada keldavo atlaidžią Riterio šypsenėlę, bet vis dėlto... Faktai yra faktai. Visų pirma juos reikia patikrinti ir patikslinti. Ir antra, juos reikia apmąstyti.