— Vadinasi, ne tokia jau ir turtinga, jeigu nepaprašė. Dar iš kur?
— Turi galvoje Larisą? Manai, jis prisiminė, kad buvusi prieš šimtą metų jo nuotaka dabar milijonieriaus žmona, ir nutarė prašyti jos pagalbos?
— Na, sakykim, — atsakė Nikolajus nekonkrečiai. — O ką, ar bloga versija?
— Tai nevyriška, Kolia. Pats pagalvok. Skambinti moteriai, kuri beveik prieš trejus metus tave paliko dėl turtingo tipo, sutrypė tavo meilę ir išmetė į atmatų duobę? Ir ne šiaip sau paskambinti, atseit paklausti, kaip reikalai, o paprašyti pinigų. Ir paprašyti tiesiog taip, kaip dovanos, o ne paskolinti, nes atiduoti nėra iš ko. Gali tai įsivaizduoti?
— Negaliu, — sutiko Selujanovas. — bet galiu įsivaizduoti kai ką kita. Jis skambina jai nevilties minutę ir pasakojasi, kaip įkliuvo su pinigais. Larisa, jausdamasi kalta dėl išdavystės, pati pasiūlo savo pagalbą. Pati, supranti?
— Ir iš kur ji turi tokią sumą? Tu ką, Kolia, atsibusk. Tokius pinigus reikia išimti iš banko sąskaitos, o ne iš kišenės išsitraukti. Be to, jeigu ji būtų turėjusi tiek pinigų, vyras būtų tai pasakęs. Sakytų, paprašė ar iš namų seifo pasivogė.
— O jei blizgučiais? — pasiūlė Selujanovas kitą variantą. — Vyras galėjo dovanoti Larisai tikrai brangias dovanas, ypač jiems susituokus. Ji neabejotinai galėjo turėti aukso, platinos, briliantų už tokią sumą.
— Labai gali būti, — noriai sutiko Miša. — Čia idėja. Ji turi blizgučių ir siūlo juos Charčenkai. Kaip pasiteisinti vyrui, ji sugalvos paskui. Pavyzdžiui, pasakys, kad dėl kažkokios priežasties nunešė meistrui j ateljė, o ten juos pavogė. Vagystę galima inscenizuoti, tai ne problema. Tu žiūrėk, Kolia, kaip viskas sutampa!
— Sutampa. Larisa atneša blizgučius į ateljė, kad atiduotų juos Charčenkai. Ir kurgi jie?
— Juos pagrobė žudikas, Kolia. Kažkas sužinojo, kad ji atnešė brangenybes, atėjo anksčiau Charčenkos, ją nužudė ir viską pagrobė.
— Esi tikras, kad žudikas — ne pats Charčenka?
— Nežinau. Tik kam jam žudyti? Kur motyvacija?
— Kad nereikėtų atiduoti skolos.
— Kolia, neužmiršk, Charčenka — mūsų kolega, jis toks pat mentas, kaip ir mes su tavimi. Jis puikiausiai supranta, kad su blizgučiais jis sudegs pačią pirmą dieną. Žmogžudystė bus rezonansinė, vyras garantuotai pateiks juvelyrinių dirbinių sąrašą, Charčenka niekur negalės jų parduoti. O jeigu laikraštis jo skolą priims natūra, tai po žmogžudystės ir po pirmųjų pranešimų spaudoje, kur bus paminėtos brangenybės, jam tuos blizgučius mes į snukį ir pareikalaus žalių amerikoniškų popierėlių. Ten irgi ne kvailiai sėdi. Juoba „stogą" jiems teikia Gamzatas, o su juo juokauti pavojinga, tai žino visi.
— Gerai, įtikinai, — Selujanovas su pasimėgavimu užsirūkė, atitraukė sėdynę ir ištiesė kojas. — Vadinasi, kažkas turėjo sužinoti, kad Larisa atnešė briliantus į ateljė. Ir dar tas „kažkas" turėjo žinoti, kada maždaug jų ateis Charčenka. Jis juk negalėjo pavėluoti ir atsirasti nusikaltimo vietoje, kai ten jau nieko vertingo nebus. Pagalvokim, kas tai galėtų būti.
— Pagalvokim, — be entuziazmo sutiko Docenka.
Ta diena jam buvo tokia ilga... Atrodė, jog trijų valandų laukimas oro uoste buvo ne šiandien, o praeitą savaitę. O diena dar nebuvo pasibaigusi, ir jis rengėsi suspėti sumontuoti naujus čiaupus naujajame bute. Turbūt nespės.
— Klausyk, — jis staiga pasisuko į Nikolajų, — ar neatsimeni, kurios dienos laikraštyje buvo išspausdintas šmeižikiškas straipsnis apie tą firmą? „Praktis Plius", rodos.
— Ne tik neprisimenu, o paprasčiausiai nežinau, aš jo neskaičiau. Aš apskritai to laikraščio neskaitau. Bet tu teisus, straipsnį reiktų susirasti. Svarbu sužinoti, kas jį parašė. Mes su tavimi, Miša, sunkiais keliais neklaidžiosim, paieškosim lengvesnių.
Selujanovas greitai surinko Kamenskajos telefono numerį.
— Pagarba raišiesiems nuo alkanų ir pavargusių, — linksmai pasveikino jis ją. — Nori suteikti neįkainojamą pagalbą draugams? Ten tu turi kompiuterį, jis prie interneto prijungtas? Puiku. Man reikia, kad tu rastum laikraščio „Verslo žinios" svetainę ir pasižiūrėtum, kas ir ką parašė apie „Praktis Plius" firmą. Įsiminei? Šaunuolė. Vadinasi, taip, publikacija pasirodžiusi neseniai, manau, mėnesio laikotarpyje. Pasižiūrėk, kas ją pasirašė ir tada pasižiūrėk, ką anksčiau, maždaug per pastaruosius metus, dar yra parašęs tas autorius. Ir apie ką. Užduotis aiški? Aistringai bučiuoju, tavo Selujanovas. Prieš miegą vėl paskambinsiu.
— Na, tu ir įžūlus, — nutęsė Docenka, ir buvo neaišku, ko jo balse daugiau — susižavėjimo ar priekaišto.
Selujanovo prašymas Nastiai pasirodė nesunkiai išpildomas, bet visiškai nesuprantamas. Turbūt vaikinai atkasė kažkokią naują informaciją ir sprendžiant iš jos verslinio atspalvio ji siejasi su Valerijumi Riteriu. Ką ir kalbėti, jis ir jo motušė — daugiau negu keistos figūros, ir visai suprantama, kad operatyvininkai ieško kokių tik įmanoma kelių, kuriuose jiems gali pasitaikyti kas nors, kas bent kiek išryškintų stambios konsultacinės firmos savininką. Gaila, kad Kolia nieko nepaaiškino, tada Nastios paieškos galėtų būti labiau logiškai pagrįstos ir tikslingos, bet ką padarysi — jei nepaaiškino, vadinasi, negalėjo. Gal skubėjo. Arba kalbėjo, kažkam girdint.
Tiesa, šį vakarą ji turėjo šiek tiek kitokių planų... Iš ryto atvažiavo Čistiakovas, jie taip šauniai pasivaikščiojo — Nastia išsilaikė beveik valandą ir baisiai didžiavosi savo pasiekimais. Paskui, kaip ji ir svajojo, ilgai sėdėjo apsikabinę prieš degantį židinį ir kalbėjosi apie trijų „ne" dėsnį ir apie mįslingą skausmo kojoje ir psichologinių problemų ryšį. Keista, bet Aleksejus iš žmonos nesijuokė, įdėmiai jos klausėsi, o paskui pasakė:
— Asia, aš nieko tame nesuprantu, aš niekada apie tai negirdėjau. Bet jeigu tai veikia, matyt, kažkas čia yra. O tai, kad veikia, man visiškai akivaizdu, aš ir pats matau, ir daktaras vakar tai patvirtino.
Ir bandė kartu su Nastia prisiminti visus atvejus iš savo ir kitų biografijų, kurie galėtų pailiustruoti taisyklę „nedaryk, nesakyk ir negalvok nieko, ko tavęs neprašo". Kartais tie atvejai tik juokino, o kartais gąsdino savo netikėtu realumu.
Jie įsijautė į tą žaidimą ir nenutraukė jo net tada, kai Čistiakovas pradėjo ruošti pietus.
— Ar mes ko nors laukiam? — paklausė jis. — Aš turiu galvoje svečius.
— Lyg ir ne, — atsakė Nastia. — Nebent mūsų filologas atvarytų, išalkęs pamaskvės keliuose.
— O iš tavo vaikinų niekas neužgrius?
— Ne, jie šiandien ir rytoj ars iki prakaito, jiems Olšanskis tokius terminus nustatė, kad nebus kada atsikvėpti.
— Gerai, tada ruošiu trims, — nusprendė Lioša.
Sprendimas buvo teisingas, nes filologas automėgėjas iš
tikrųjų pasirodė. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis ir vėl ilgai drovėjosi ir atsisakinėjo nuo pietų, bet galiausiai leidosi įkalbamas ir sėdo prie stalo. Pavalgęs jis pareiškė, kad nenori savo buvimu įkyrėti ir jeigu Nastia sutiks atsakyti dar į kelis klausimus, jis paklaus, užsirašys atsakymus ir tuoj pat išvažiuos. Nastia neprieštaravo.
Samarinas išsitraukė storą sąsiuvinį, kuriame keli lapai jau buvo prirašyti.
— Aš užsirašiau, ką vakar jūs man papasakojot, — paaiškino jis drovėdamasis. — Turbūt supainiojau ką nors ar prikūriau. Gal pažiūrėtumėt?
Žiūrėti jai nesinorėjo. Jeigu tekstas būtų spausdintas, Nastia, žinoma, būtų linkusi skaityti, bet šifruoti svetimą raštą — ne jau, atsiprašau.
— Jūs man garsiai paskaitykit, — paprašė ji. — Jūs savo raštą lengviau {skaitysit.
Kovodama su sotumo kvaituliu, Nastia prigulė ant sofos, apsiklojo pledu, pasodino Samariną į krėslą ir pradėjo klausytis. Jis nieko neprikūrė, viską suprato ir užsirašė trumpai ir aiškiai. Ką gi, visai įmanoma, kad jam pavyks parašyti visai neblogą detektyvą. Galva jo, šiaip ar taip, dirba visiškai normaliai.