Valentinas vėl pradėjo klausinėti, ir Nastia pamažėle įsitraukė į procesą, ėmė išsamiai aiškinti, prisiminė įvairius įdomius atsitikimus ir sudėtingas situacijas. Pabaigęs po pietų tvarkytis virtuvėje, Čistiakovas prisidėjo prie jų, atsisėdo ant sofos prie Nastios kojų ir susidomėjęs klausėsi, vis įsiterpdamas į pokalbį. Paaiškėjo, kad įdomių atsitikimų ir sudėtingų situacijų iš tardytojų ir kriminalinės paieškos gyvenimo jis žino nemažai, žinoma, iš žmonos pasakojimų, bet pati Nastia nepaliovė stebėtis, kad visa tai laikosi jo galvoje. Ji jau spėjo daug ką užmiršti, o Lioša prisimena...
Ji staiga prisiminė, kad norėjo pasižiūrėti televizorių. Planuotas trumpas pokalbis netikėtai pavirto prisiminimų vakaru ir gerokai užtruko. Kiekgi praėjo laiko? Šiandien turėjo prasidėti režisieriaus Konstantino Ostrovskio filmų retrospektyva jo šešias-dešimtpenktojo gimtadienio proga, ir televizijos programoje ji perskaitė anonsą apie didelį interviu su juo. Nastia norėjo savo akimis pamatyti žmogžudystės bylos liudininką, pasižiūrėti, kaip jis elgiasi, pasiklausyti, kaip kalba. Kartais tai būdavo labai naudinga.
— Lioša, aš laidos nepraleidau? — paklausė ji išsigandusi, nutraukusi savo pasakojimą apie tai, kodėl tardytojai vieną kartą reikalauja griežtai paisyti įstatymų, o kitą kartą žiūri į pažeidimus pro pirštus, o pasitaiko, kad net juos skatina.
Čistiakovas pasižiūrėjo į laikrodį.
— Dar pusė valandos, — nuramino jis žmoną.
Ir kaip tyčia lygiai po pusvalandžio paskambino Selujanovas su savo nelabai suprantamu prašymu. Nastia nusimetė pledą ir nuslinko nuo minkštos sofutės.
— Einu į viršų, Selujanovas prašė internete panaršyti.
— O laida? Tu juk norėjai pasižiūrėti, — paniuro Čistiakovas.
— Lioša, įrašyk man į kasetę, gerai? Aš paskui pasižiūrėsiu.
— Nei gėdos, nei sąžinės tas tavo Selujanovas neturi, — burbėjo Aleksejus, karštligiškai ieškodamas tinkamos kasetės, nes televizoriaus ekrane jau mirgėjo įvadiniai titrai. — Kas šitoje tavo kasetėje?
— Čia apie meilę, gali į šitą įrašyti, aš jau pasižiūrėjau. Kažkokie paistalai.
Ji užlipo į antrą aukštą, įjungė kompiuterį, internetą, [domu, kodėl Selujanovas mano, kad tas laikraštis turi savo svetainę? Tiek to, net jei ir neturi, yra daug vietų, kur galima rasti reikalingą publikaciją. Tiesa, tam reikia daugiau laiko.
Laimė „Verslo žinios" savo svetainę turėjo. Nastia įvedė paieškos žodį „Praktis Plius", ir tuoj pat rado straipsnį, pasirašytą Piotro Maskajevo. Iš tikrųjų visai neseniai paskelbtas. Ir kam jis Selujano-vui reikalingas? Kitam paieškos žodžiui „Maskajevas" kompiuteris pateikė jai dvi dešimtis publikacijų per pastaruosius šešis mėnesius, o iš viso nuo metų pradžios jų buvo trisdešimt aštuonios. Visą tai skaityti ekrane būtų buvę labai kvaila, kad ir su akiniais, todėl Nastia pridėjo į spausdintuvą popieriaus ir išspausdino visus Maskajevo straipsnius.
Na štai, dabar galima išjungti kompiuterį, įsitaisyti patogiau, pasidėti prieš save švarų popieriaus lapą ir atsiduoti savo mėgstamai veiklai — analizei.
Žemyn ji nulipo pusę dvyliktos. Čistiakovas sėdėjo su didžiuliu garuojančiu puodeliu rankoje ir žiūrėjo kovinį filmą.
— Mūsų automėgėjas prašė su tavimi atsisveikinti, jis nenorėjo tavęs trukdyti, — neatitraukdamas akių nuo ekrano, pranešė Lioša. — Jei nori arbatos, pilkis — vanduo ką tik užviręs.
— Aš valgyti noriu, — aikštingai pareiškė Nastia.
— Tada kol kas tyliai pasėdėk, kai bus reklamos pertrauka, aš tau atnešiu. Gerai?
— Nejau taip įdomu, kad negali atsiplėšti? — paklausė ji pavydžiai.
— Nezyzk, — paprašė vyras. — Kartą per šimtą metų padorus filmas pasitaikė, leisk pasižiūrėti, ką?
Nastia beviltiškai numojo ranka ir nušliaužė į virtuvę. Jau visai vėlu, kodėl Selujanovas neskambina? Pats juk sakė, kad „prieš mie-
gą" paskambins. Ar gali būti labiau „prieš"? Be dvidešimt dvylika. Davė užduotį, o rezultatais nesidomi. Arba taip užsiėmęs, kad neturi kada net paskambinti? O gal kažkas atsitiko?
Ji atsiriekė storą juodos duonos riekę, užsidėjo ant jos šaltą kotletą, pasistatė prieš save ant stalo stiklainį mažų marinuotų agurkėlių. Čistiakovas būtų jai patiekęs tą patį, tik pašildytą, su garnyru ir lėkštėje. Nieko, tiks ir taip, skrandyje viskas sušils, ir jam, skrandžiui, visiškai vis tiek, ar iš lėkštės viskas į jį pateko, ar iš stiklainio ir nuo duonos riekės. Tiesa, jam ne tas pats, kai į jį kraunama mėsa su duona, jis įsigudrina iš tokio derinio auginti papildomą svorį, o su antsvoriu reikia kovoti... Na, gerai, vienas kartelis — nieko baisaus, džinsai vis tiek jau nesueina.
Sutvarkiusi mėsą su duona ir ištraukusi iš stiklainio paskutinį agurkėlį, Nastia neišlaikė ir surinko Selujanovo mobiliuko numerį.
— Kodėl neskambini? — susirūpinusi paklausė ji. — Kažkas atsitiko?
— Kad tau liežuvis nudžiūtų, nekranksėk. Aš ką tik namo par-sibeldžiau. O tu, ko gero, baigei?
— Baigiau, tik jokios iš to naudos, nes nežinau, kas būtent tave domina.
— Straipsnį radai?
— Radau ir straipsnį, ir autorių, ir visas jo šių metų publikacijas. Jis, beje, gana produktyvus.
— Ką nors radai?
— Kolia, juk aš nežinau, ko ieškoti! — supyko Nastia. — Tu mane patamsiais vedžioji. Pasakytum iš karto, ko konkrečiai tau reikia, iš mano darbo būtų daugiau naudos.
— Asia, aš pats nežinau, ko man reikia, — prisipažino Nikolajus. — Palauk, aš tau miesto telefonu paskambinsiu, nes mano baterijos jau dvesia.
Jis paskambino ir trumpai papasakojo Nastiai apie šios dienos susitikimą su Bagajevo ir Gamzato parankiniais.
— Aš ir pagalvojau, jei Charčenka gaudavo informaciją visą laiką iš to paties šaltinio ir parduodavo ją vis tam pačiam žurnalistui, tai iš publikacijų galima kažkaip tai nustatyti. Supranti, jis galėjo kreiptis pagalbos į draugus, į buvusią nuotaką, o galėjo ir
292 į savo šaltinį. Atseit tu mane pakišai, davei klaidingą informaciją,
dabar padėk išsisukti, duok pinigų. Sakykim, šaltinis pinigų neturi, bet juk Charčenka galėjo sau svarstyti, į ką dar galima būtų kreiptis.
Ir galėjo jam papasakoti, kad Larisa sutiko padėti, žadėjo perduoti pinigus arba brangenybes. Pati Larisa vargu būtų kam nors sakiusi, kad vyro dovanas atiduoda buvusiam meilužiui, taigi iš jos pusės informacijos apie blizgučius nutekėjimas mažai tikėtinas. O štai iš Charčenkos pusės visai įmanomas. Žmonai jis, be abejo, nepasakė, nes nepadoru imti tokias vertybes iš buvusios meilužės. O šaltiniui galėjo pasakyti. Ir tas šaltinis galėjo nesusilaikyti nuo pagundos ir arba pats ėmėsi veikti, arba pardavė informaciją, arba ką nors pasamdė. Pinigai juk nemaži, aš net pasakyčiau, milžiniški pinigėliai.
— O čia ne iš piršto laužta? Iš kur jūs su Miša ištraukėt, kad Charčenka kreipėsi į Larisą ir kad ji sutiko jam padėti? Juk jūs čia patys išgalvojot, — suabejojo Nastia.
— Iš pradžių išgalvojom, o paskui sugalvojom, kaip patikrinti.
— Ir ką, patikrinot?
— Kaip čia tau pasakius, — Selujanovo balse pasigirdo gudri šypsenėlė. — Netiksliai. Netiesiogiai. Mes nuvažiavome pas Riterį ir paprašėme jo prie mūsų akių patikrinti, ar visi Larisos papuošalai vietoje.
— Ir paaiškėjo?..
— Kad jų nėra. Ne visų, žinoma, kažkas likę. Bet labai daug ko nėra. Dėžutės seife yra, tačiau daugiau kaip pusė iš jų — tuščios.
Anot Riterio, dingo labai brangūs papuošalai su stambiais briliantais. Ir svarbiausia, įsivaizduok, jis net negali tiksliai pasakyti, kada būtent jie prapuolė, nes dėžutės visos vietoje, o į vidų pasižiūrėti jam neateidavo į galvą. Žiūrėk, jeigu Charčenką iki šiol gano, vadinasi, jis pinigų laikraščiui negrąžino, išeina, kad iš Larisos jis jų negavo. Vienu žodžiu, kuo daugiau mes su Miša galvojame, tuo labiau viskas susieina ties šaltiniu, iš kurio Charčenka gaudavo informaciją. Tai vienintelis žmogus, su kuriuo jis galėjo aptarinėti situaciją ir svarstyti, kaip iš jos gelbėtis.