— Aišku. O tu nebijai, kad kai tik tu prie to gyvybės šaltinio prisiartinsi, jis nuo tavęs tiesiu taikymu nuskuos pas Charčenką skųstis? Ir nemalonumų tu tada turėsi per akis, jei dar, neduokdie, paaiškės, kad suklydai.
— Asia, čia jau mano problema padaryti taip, kad neskuostų, aš juk ne pirštu penėtas. Man tik suprasti, kas tas šaltinis. 293
— Štai dabar aišku, ko tau reikia. Galėjai iš karto pasakyti. Beje, ar tau neatėjo j galvą, jog iš tikrųjų Riteris galėjo kur kas anksčiau pastebėti, kad briliantai dingo, ir iš pykčio ar pavydo nušauti žmoną?
— Neatėjo, — nustebęs prisipažino Selujanovas.
— Tai tegul ateina, — patarė Nastia.
— Velnias, juk taip paprasta... O kurgi ji juos dėjo?
— Slaptam meilužiui, pavyzdžiui, padovanojo. Arba draugužei lesbietei. Beje, žudikų kartais ieško ne pagal žmogžudystės motyvus, o pagal įnagius. Šalia Larisos lavono mėtėsi pistoletas, jei gerai atsimenu, „Beretta". Tu to neužmiršai?
— Aš tai neužmiršau, tik prie ginklininkų irgi eilės, kaip ir prie visų. Laukiam atsakymo.
— Tu juk gyreisi, kad turi kaip prie jų prieiti. Melavai?
— Ne, nemelavau. Aš ten turiu pažįstamą šaltųjų ginklų ekspertą, o šaunamųjų — ne. O be to, kas aš toks. Riter byla Pet-rovkoje, o aš tik taip neturtingas giminaitis. Štai jeigu pirmadienį Olšanskis bylas sujungs į vieną, tada ir aš turėsiu teises.
— Aha, ir pareigas, — nusijuokė Nastia.
Ji pasiėmė pagal Maskajevo straipsnius sudarytą lentelę ir pradėjo išsamiai dėstyti Selujanovui savo tyrimų rezultatus.
Kovinis filmas, taip sudominęs Čistiakovą, baigėsi pusę pirmos naktį. Iki tos malonios akimirkos tokių filmų nemėgstanti Nastia sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į sudarytą lentelę, bandydama bent kažką joje pamatyti. Bet nieko nepasimatė. Gal ji pavargo, o gal nuo tinginiavimo atbuko. O gal ten ir iš tikrųjų nieko nebuvo.
Šūvių garsai už sienos nutilo, į virtuvę užsuko Čistiakovas.
— Pavalgei pati? Šaunuolė, savarankiška mergaitė. Tai kaip, gulsim miegoti ar nori į savo režisierių pasižiūrėti?
Pasižiūrėti norėjosi. Bet ir gultis norėjosi. Ir miegoti.
— Pabandykim ir tą, ir tą, — pasiūlė ji. — Pasiklosim patalą, atsigulsim, ir aš pasižiūrėsiu, o tu paskaitysi.
Nastia nusiprausė, išsivalė dantis, įlindo į pižamą ir su pasimėgavimu išsitiesė vėsiuose pataluose. Lioša įsikniaubė į knygą, o ji persuko juostą ir pradėjo žiūrėti interviu su režisieriumi Olšanskiu. Kinematografo metras darė smarkiai geriančio, tačiau sėkmingai nugrimuoto žmogaus įspūdį. Žodžiu, kaip šešiasdešimtpenkia-metis jis atrodė gana gerai, o kalbėjo šiaip sau... Nastia per savo gyvenimą matė daugybę įvairaus girtumo laipsnio žmonių, taip pat esančių įvairiose alkoholizmo stadijose ir lengvai galėjo atpažinti piktnaudžiaujantį velnio lašais, net jeigu jis šiuo metu ir blaivus kaip stiklas.
— Atrodo jis klasiškai, — sumurmėjo ji pusbalsiu. — Sotus, patenkintas, snukis ekrane netelpa.
— Beje, — tuoj pat atsiliepė Lioša, neatsitraukdamas nuo knygos, — mūsų draugas filologas sakė, kad gyvenime Ostrovskis kur kas liesesnis, ta prasme, ne toks apkūnus. Aš girdėjau, kad televizijos ekranas prideda kelis vizualius kilogramus.
Nastia prisiminė Juros Korotkovo draugę ir sutiko, kad tai, ko gero, tiesa. Ekrane aktorė Ira Savenič atrodė kur kas stambesnė, nei buvo iš tikrųjų. Ir jau migdama Nastia Kamenskaja nusprendė, kad nė už ką nesutiks filmuotis televizijai, kol vėl nepradės tilpti savo džinsuose. Lyg ją būtų kas nors kvietęs...
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį Miša Docenka miegojo beveik laimingas. Vis dėlto jis spėjo sumontuoti naujus čiaupus. O svarbiausia — jie su Kolia Selujanovu padarė kolosalų šuolį Larisos Riter žmogžudystės tyrime.
Tačiau jau sekmadienio vidudienį laimės kaip nebūta. Jam paskambino Valerijus Riteris.
— Aš norėjau jums pranešti, kad visi Larisos papuošalai atsirado.
Jo balse nebuvo nei džiaugsmo, nei įkvėpimo. Nors koks čia gali būti džiaugsmas, kai rytoj žmonos laidotuvės. Antra vertus, Riteris galėjo žaisti kažkokį savo žaidimą, juo tikėti negalima...
— Kur?! — vos nesuriko Miša.
— Pas jos motiną. Man ką tik paskambino Svetlana Jevgen-jevna ir paprašė atsiimti briliantus, jie pas ją. Vakar ji buvo tokios būklės, kad jų neprisiminė.
— Kaip jie pas ją atsirado? — nusiminęs paklausė Michailas.
— Lara atidavė motinai nešioti. Lara labai mylėjo Svetlaną Jevgenjevną, ji norėjo, kad motina gražiai atrodytų ir nešiotų brangius papuošalus. Pati Larisa jais niekada nesipuošė.
— Kodėl?
— Jai nepatiko briliantai, ji mėgo kitus brangakmenius. Viskas, ką ji nešiojo, guli namie, jūs pats matėt.
— Kam gi jūs jai pirkot briliantus, jeigu ji jų nenešiojo?
— Gerbiamas jaunuoli, mano padėties vyras privalo pirkti žmonai briliantus, o ne bižuteriją. Be to, tai gera lėšų investicija.
— Ačiū, kad paskambinote, Valerijau Stanislavovičiau, — liūdnu balsu padėkojo Docenka. — Prašau jūsų būtinai paskambinti, kai gausite papuošalus. Man svarbu žinoti, ar vis dėlto jie visi, ar nieko netrūksta.
— Aš paskambinsiu, — pažadėjo Riteris šaltai.
Štai ir pasaka baigta. O kokia buvo pasakėlė — tokia stebuklinga, tiesiog svaigino.
15 SKYRIUS
Mišos Docenkos skambutis, pranešantis, kad Larisos Riter brangenybės niekur nedingo, kažkodėl Nastios nenustebino. Dar penktadienį tardytojo Olšanskio kabinete paleistas surinktos informacijos perdirbimo mechanizmas nebuvo sustojęs nė sekundę — nei ir miegant, nei širdingai šnekučiuojantis su Čistiakovu, ir to perdirbimo rezultatai sakė, kad Riterių briliantai turi atsirasti. Jie ir atsirado. Tik reikėjo patikrinti dar vieną dalyką. Tiksliau, tikrins paskui, iš pradžių jį reikėjo bent jau apčiuopti.
Nastia vėl įsijungė kompiuterį ir pasidėjo prieš save vakarykštę lentelę. Ji toli gražu nesitikėjo visko rasti, bet jeigu teisingai spėja, tai bent jau kažkas būtinai atsiras. „Niekada taip nebūna, kad nieko nebūtų..." Kas tai pasakė? Ji jau neatsiminė, bet pačią frazę kartojo reguliariai. Visada kas nors būna. Viskas palieka pėdsakus. Problema tik, ar moki tuos pėdsakus rasti. Ir, žinoma, reikia sėkmės, kur jau be jos.
Pietų ji atsisakė, pasitenkinusi kavos puodeliu ir mažais gabaliukais supjaustytu glaistytu šokoladu vafliniu torčiuku, kurio Čistiakovas atnešė jai į viršų, [sitraukusi į darbą, Nastia visiškai užmiršo nesusisegančius džinsus ir savo sprendimą vartoti vien nekaloringą maistą, o susigriebė tik tada, kai išėjusi iš interneto pradėjo
rinkti nuo neatsargaus judesio pasklidusius ant grindų lapelius su savo užrašais. Pakako jai pasilenkti, ir ankšti džinsai tuoj pat save priminė. Kokias penkias sekundes Nastia abejojo ir negalėjo apsispręsti, ar verta jai jaudintis ir save barti, ar neverta, bet nusprendė, kad, ko gero, neverta. Nes džiaugsmas vis dėlto buvo didesnis. Jos spėjimas pasitvirtino.
Jdomu, ką apie tai pasakys Olšanskis? Septintą valandą paskirtas susirinkimas jo namuose. Lioša ją nuveš į Maskvą ir paliks pas Olšanskį, o pats, kol sekliai tarsis, važiuos kažkur savo reikalais. Rodos, jis rengėsi į autoservisą uždažyti kažkokį įbrėžimą.