— Lioša, mes pasivaikščioti eisim? — paklausė ji nulipusi žemyn.
— Tu eisi.
-Otų?
— O aš paskaitysiu, man reikia šitą monografiją šiandien pribaigti, o rytoj greitai parašyti jai recenziją, nes visi terminai jau praėję.
— Gaila, — ji nuoširdžiai nusiminė.
Ji norėjo pasikalbėti su vyru apie Anitą Volkovą, užduoti jam kelis klausimus apie tai, ką jis tikrai geriau už pačią Nastią išmano. Bet jis irgi turi darbo, ne tik ji viena, o argi kas nors sakė, kad Liošos darbas mažiau svarbus? Tiek to, savo klausimus ji spės jam užduoti pakeliui į Maskvą, kelias netrumpas, galima daug ką aptarti.
Ji sąžiningai pasivaikščiojo, kiek buvo pasiskyrusi, ir su malonumu pastebėjo, kad iš tikrųjų koją ėmė skaudėti tik į pačią pabaigą, maždaug keturiasdešimt penktą minutę. Nepaprastas progresas!
Pusę šešių jie išvažiavo į Maskvą.
— Lioša, ar gali man pasakyti, kuo inžinerinės fizikos institutas skiriasi nuo visų kitų aukštųjų technikos mokyklų? Tiksliau, ne tai. Kuo jis skyrėsi prieš dvidešimt penkerius metus?
— Na, ir klausimas! — Čistiakovas neslėpė nuostabos. — Čia kas, paprastas smalsumas ar dėl reikalo?
— Dėl reikalo.
— įdomiai jūs gyvenate, vaikinai. Lavonai šiandieniniai, o aukštosios technikos mokyklos ketvirčio amžiaus senumo. Gal tau papasakoti apie Trojos kasinėjimus?
— Ne, apie Troją nereikia, papasakok apie MIFI.
— Na, ką tau papasakoti... Tarp visų aukštųjų technikos mokyklų tais laikais M1FI ir Fizikos technikos buvo patys elitiškiausi. Pirmoje vietoje buvo kaip tik MFT1, o antroje MIF1. {stoti į juos buvo sunku, be pergalių mokyklinėse fizikos ir matematikos olimpiadose galėjai net nebandyti. Žinoma, buvo ir išimčių, kaip ir visuose institutuose, pavyzdžiui, priimdavo sporto meistrus, kad jie atstovautų institutams varžybose. Dauguma absolventų paskui dirbdavo uždarose įstaigose: kosmosas, gynyba, mašinų gamybos priemonės. Iš jų rinko mokslo darbuotojus ir dėstytojus. Tu man paaiškink, kuo tu konkrečiai domiesi, nes aš nežinau, ką tau pasakoti.
— Konkrečiai, Lioša, aš noriu suprasti, kodėl aukso medaliu baigusi mokyklą mergaitė, kuri lengvai galėjo įstoti į bet kurią aukštąją mokyklą, matematikos olimpiadų nugalėtoja, renkasi būtent MIFI, o paskui tampa labai silpna specialiste. Jei ji neturėjo potraukio fizikai, kodėl ji su ja prasidėjo? Juk ji galėjo rinktis bet ką kita, aukso medalininkei atviros durys beveik į kiekvieną institutą. Baigdama mokyklą ji mokėjo dvi svetimas kalbas, galėjo, pavyzdžiui, stoti į užsienio kalbų institutą ar į filologijos. Vadinasi, buvo tame MIFI kažkas tokio, kas ją traukė. Štai aš ir noriu suprasti, kas.
— Gal ji kur nors netoliese gyveno? — paklausė Aleksejus. — Kartais taip būna. Aukštąją mokyklą renkasi arčiau namų, jeigu ten yra pasirinkta specialybė.
— Kad ne, aš apie tai jau galvojau. { MFT1 jai, žinoma, tektų važiuoti dar ilgiau, jis juk Dolgoprudno rajone, bet ir iki MIFI nuo jos namų padorus atstumas.
— Klausyk, gal ji nelaiminga baidyklė?
— Iš kur tu ištraukei? — nustebo Nastia.
— MIFI ir MFT1 visada buvo labai mažai mergaičių ir labai daug berniukų, todėl šansų rasti vyrą kur kas daugiau nei bet kurioje kitoje aukštojoje mokykloje.
— Ne, Lioša, ji gražuolė kaip reta. Tavo versija nepraeina.
— Gaila, — nusijuokė jis, — būčiau galėjęs didžiuotis savo įnašu atskleidžiant siaubingą žmogžudystę. Tu manęs klausinėji vis apie tą pačią Volkovą A. S.?
— Apie ją, — linktelėjo ji. — Niekaip mes jos neišryškinam.
— O kas ne taip? Ar paaiškėjo, kad ji žiauri žudikė ir maniakė?
— Na jau, na jau! — tiesiog mes turime versiją, kad kažkas tikslingai padaro problemų žmonėms, susijusiems su viena šeima, ir ieškom kokios nors giliai tūnančios šeimyninės paslapties. O tu žinai, kaip ieškomos senos šeimyninės paslaptys?
— Nežinau. Papasakok.
— Kruopščiai studijuoja visų šeimos narių gyvenimus ir ieško kokio nors nepaaiškinamo, nelogiško žingsnio. Volkovos A. S. gyvenime viskas buvo logiška ir paaiškinama, išskyrus pasirinktą institutą. Štai aš į tą faktą ir įsikabinau.
— O ar ne paprasčiau būtų jos pačios paklausti? — visai logiškai paklausė Aleksejus.
— Paprasčiau, — sutiko Nastia. — Tik ji atsakys, kad mėgo fiziką, jai patiko jos mokytis, ir ji nė nemanė, kad taps silpna mokslininke. Štai ir visas atsakymas.
— Iš kur tu žinai, kad ji būtent taip atsakys?
— Jos vyras jau ne kartą yra klausęs. Ir gaudavo būtent tą atsakymą.
— O gal iš tikrųjų ji beprotiškai mylėjo berniuką, kuris stojo būtent į MIFI, ir, kad neišsiskirtų, nusekė paskui jį? Istorijoje panašių faktų būna.
— Čia tai jau kažin.
— Kodėl?
— Netelpa į charakterio schemą. O be to, jeigu taip ir būtų buvę, jos motina būtų tai žinojusi. Tačiau motina nieko tokio nepasakojo.
Ji truputį patylėjo, žiūrėdama pro langą į niūrias šlapias rudenines gatves. Buvęs Volkovos vyras mano, kad Anita visada gyveno priverstinį gyvenimą. Kas galėjo ją priversti stoti į inžinerinės fizikos institutą? O! Genialu! Ją dar mokykloje užverbavo vakarų žvalgyba ir pasiuntė į aukštąją mokyklą, kurios absolventai visi iki vieno dirba įslaptintuose objektuose, kad Anita rinktų informaciją, kuri yra valstybės paslaptis. Tpfu, kokia kvailystė. Ir ateina į galvą...
— Asia, ar mano atmintis šlubuoja, ar tu tikrai man sakei Volkovos vardą? Man net pasirodė, kad jis kažkoks nerusiškas, — vyro balsas grąžino ją į žemę.
— Anita Stanislavovna, — mašinaliai atsakė Nastia.
— Anita... Kas tai per vardas? Iš kur jis?
— Jos krikšto motina — ispanė. Anitos motina buvo nėščia kaip tik jaunimo ir studentų festivalio metu, ji ten susidraugavo su mergina iš Ispanijos, ir toji pasisiūlė būti jos vaiko krikšto motina. Tais laikais dar nemokėta nustatyti vaiko lyties iki gimimo, todėl Anitos motina ir ta ispanė sugalvojo du vardus — berniukui ir mergaitei.
— Aha, suprantama. Ir kaip paskui jai gyventi sekėsi su tokiu vardu? Tais laikais vardai buvo standartiniai, neįprasti nelabai buvo toleruojami.
— Gyventi jai sekėsi puikiausiai. Iš visko sprendžiant, ji niekada neužmiršo, kad jos krikštamotė iš Ispanijos, todėl studijavo tos šalies kultūrą, kalbą. Net išmoko šokti flamenką. Ir gitara puikiai skambino, muzikos mokyklą baigė. Lioša, aš nesuprantu, kur čia ryšys. Kuo dėtas jos vardas?
— Vardas niekuo dėtas, o štai Ispanija — taip.
— Negi pagalvojai apie šnipus? — įtariai paklausė Nastia. — Išmesk iš galvos.
— Kokie dar šnipai, Asia, — ėmė kvatotis Čistiakovas. — Aš apie kita. Ar daug tau teko sutikti mergaičių, mokančių ispanų kalbą? Ne suaugusių specialistų lingvistų ar vertėjų, o būtent moksleivių?
— Save, — išdidžiai pasigyrė ji. — Ir dar penkias, kurios kartu su manimi mokėsi. Apskritai tai Maskvoje buvo mokykla, kurioje dėstė sustiprintą ispanų kalbą, bet, rodos, visame mieste viena. Taigi tokių mergaičių daugių daugiausia buvo apie tris šimtus, nors turbūt mažiau.
— O ar daug iš jų mokėsi skambinti gitara?
Nastia susižavėjusi pasižiūrėjo į vyrą.
— Lioša, koks tu vis dėlto protingas. Ji juk ne tik gitara skambino, bet dar ir saksofonu griežė, tai didelė retenybė tarp moterų. O tokių, kurios šoktų flamenką, apskritai nebuvo. Išskyrus Anitą Riter. Ji buvo unikali. Ji visada norėjo būti ne tokia, kaip visi. Todėl ji išsirinko institutą, kuriame mažai mergaičių. Su savo išvaizda, su dviem kalbom ir dar su gitara ir saksofonu, ir su flamenku, o dar tarp berniukų fizikų ir uždarame institute, kur vienos paslaptys ir visos valstybinės. Todėl ir dvi disertacijos, ir kuo greičiau, kol dar trisdešimt nesuėjo, kad tik ne kaip visi. Kad būtų žvaigždė. Ir dar tokia, kurios negalima nei pakartoti, nei nukopijuoti. Šokiais, ispanų kalba ir gitara ji sukūrė iš savęs ispanę, o saksofonu ir fizika ryškiai išsiskyrė iš moterų būrio. Bet netapo ir sava tarp vyrų, nes buvo labai graži ir vyrai visada ja domėjosi; ji nepasidarė vyriška, o visada išliko tikra moterimi, absoliučiai nepanašia į jokią kitą moterį.