— Vadinasi, aš vis dėlto galiu savimi didžiuotis, — padarė išvadą Aleksejus. — Mūsų pokalbis tau buvo tikrai naudingas. Ir kas toliau? Galima sakyti, kad tu jau pagavai žudiką?
— Gerai būtų, — Nastia paniuro. — Net nepanašu.
Galvoti apie Anitą Volkovą jai pasidarė neįdomu. Jei samprotavimai ir teisingi, tai nė su vienu iš trijų nusikaltimų jie neturi nieko bendro. Na, Anitos Stanislavovnos charakteris tapo labiau suprantamas, bet nieko daugiau. Jokių šeimos paslapčių iš pasirinkto instituto neišplaukė.
Prie namo, kuriame gyveno Olšanskis, stovėjo Kolios Selujanovo mašina, o štai surūdijusios Korotkovo „kapeikos"17 nematyti. Jau dvidešimt minučių po septynių, ir Nastia jaudinosi, kad vėluoja, bet greitai nusiramino, supratusi, kad atvažiavo pas tardytoją ne paskutinė. Čistiakovas nuvažiavo į autoservisą ir pažadėjo grįžti jos pasiimti apie dešimtą.
Tardytojo Olšanskio žmona visda labai rimtai žiūrėjo į improvizuotus pasitarimus, kuriuos jos vyras reguliariai rengdavo savo namuose. Ji kepdavo didžiulį kiekį blynų, pyragų ir paplotėlių, sudėdavo visa tai ant didelio stalo kartu su medaus ir uogienių vazelėmis, išsiųsdavo dukras į pasimatymus, pas drauges ar į kiną, o pati eidavo į svečius pas kaimynę, pasirodydama namuose maždaug kartą kas pusvalandį tik tam, kad užvirintų vandens ir užplikytų šviežios arbatos. Ji labai mylėjo savo vyrą, rūpinosi jo sveikata ir sakydavo:
— Jeigu aš nesudarysiu tau sąlygų paposėdžiauti namuose, tu rengsi juos sekmadieniais tarnybiniame kabinete. Aš gerai žinau, kuo tai baigiasi.
Išversta į visiems suprantamą kalbą ta sentencija skamba taip: sekmadienį, kai nedirba bufetas, nekalbant jau apie valgyklą, vyras visą dieną sėdės alkanas ar maitinsis sumuštiniais, o tai kenkia virškinimo organams, nuolat užmirš vėdinti seklių prirūkytą patalpą, o tai kenkia kvėpavimo organams, ir nuo viso to jis blogai jausis, todėl nervinsis ir pyks, o tai jau kenkia viskam ir visada.
Tardytojo Olšanskio žmona buvo gydytoja neuropatologė. Ir tuo viskas pasakyta.
Nastia liūdnai žiūrėjo į gausų stalą, visą laiką jausdama įsirėžusį j taliją diržą, laikantį nesusisegančius džinsus. Ji specialiai jį kiečiau susiveržė, žinodama, kokios pagundos jos laukia Olšanskio namuose, ir visiškai nebuvo tikra, kad galės joms atsispirti. Ypač smarkias emocijas jai kėlė blynai, saulėto aukso spalvos kalneliu stūgsantys tiesiai priešais jos nosį. Viešpatie, iš kur gauti tokios valios!
— Kodėl tu nevalgai? — pašnibždom paklausė šalia jos sėdintis Selujanovas. — Blogai jautiesi?
— Aš taip sustorėjau, kad mano džinsai nesusisega, — irgi pašnibždom liūdnai atsakė ji.
— Eik sau! — nepatikėjo Kolia. — Pagal mane, tu kaip buvai, taip ir likai liesa.
— Pagal džinsus išeina kitaip. Aš į juos neįlendu. O valgyti norisi klaikiai.
— Baik tu, nuo dviejų blynelių nieko neatsitiks. Tuoj aš tau įdėsiu.
— Ne! — suriko Nastia su tokiu siaubu, lyg jai siūlytų rupūžėmis kimštą gyvatę su tarakonų padažu.
Visi tuoj pat į ją įsistebeilijo.
— Ko tu dabar, Palna? Tau Selujanovas siūlo kažką nepadoraus? Nori tave vesti? — kaip visada pirmas sureagavo Zarubinas.
— Iš tikrųjų, Kamenskaja, ko šauki? — paklausė namų šeimininkas. — Ir tavo lėkštė tuščia. Kažkas ne taip?
Nastia nusprendė nesilaužyti ir viską pasakyti. Ja nepatikėjo, todėl teko pasikelti ilgą megztinį ir parodyti savo gėdą.
— Ai ja jai, vargšelė, — užjautė ją Olšanskis. — Nori, aš tau obuoliuką atnešiu?
Dėl obuolio ji nesipriešino ir sugraužė jį per akimirką — tokia alkana buvo.
— Gerai, kadangi tu nevalgai ir burna tavo laisva, tu ir pradėk, — paliepė tardytojas. — Ko nors prigalvojai per dvi dienas?
Nastia prigalvojo. Larisos Riter byloje jie apsvarstė apgaulės galimybę iš visų pusių — jie įtarė meluojant ar tiesiog nesąžiningu, vienpusiu faktų dėstymu Valerijų Riterį, jo motiną, namų darbininkę, nužudytosios Larisos motiną. Ir niekas nesutapo, kad ir kaip dėstytum. Bet jie užmiršo vieną žmogų — pačią Larisą. Visi sakė tiesą, o ji melavo. Tokiu atveju beveik viskas sutampa.
— Tada Larisa nepaliko Vladimiro Charčenkos, — dėstė Nastia. — Jie sudarė sandėrį. Larisa išteka už turtuolio Riterio, tas pasistengia padaryti jai reklamą ir ją išgarsinti, o tada ji su juo skiriasi ir grįžta pas Charčenką. Būtent todėl Larisos motinai ir pasirodė, kad jos dukra greitai nusprendė ištekėti už Riterio. Ir visai ne greitai. Larisa susitikinėjo su Riteriu pakankamai ilgai, ir visą tą laiką jie su Charčenka rezgė kombinaciją, o motinai, suprantama, ji nieko nesakė. Bet buvo niuansas — kaip padaryti, kad Riteris norėtų padėti žmonai, ir kaip padaryti, kad jis nelabai reikštų jai pretenzijas lovoje ir juolab nenorėtų vaikų? Atsakymas: visų pirma apsimesti švelnia, naivia ir bejėge, o antra — narkomane. Jei nesibadai, o atseit ryji tabletes, tai suprasti apgaulės praktiškai neįmanoma. Tai ji linksma, tai prislėgta, tai įsiaudrinusi, tai mieguista, tai ištisomis dienomis nevalgo, tai ją užpuola žvėriškas apetitas. Galima įsilašinti į akis lašiukų, ir vyzdžiai pagal tavo norą tai susiaurėja, tai išsiplečia. Štai tau ir visas narkotinės priklausomybės vaizdas. O kad viskas atrodytų tikra, reikia periodiškai leisti vyrui ir kitiems namiškiams rasti tuščių stipriai veikiančių vaistų pakuočių. Istorija su tapomu parodai Vokietijoje paveikslu — niekai, tokia paroda neplanuojama, aš patikrinau. Būtent todėl Riterių namuose niekada nesisvečiavo nei Larisos motina, nei jos draugė Lena Zavjalova. Larisa susitikinėjo su jomis kitose vietose. Įsivaizduojate, kaip jos reaguotų, jei vietoj išmintingos, ramios ir pragmatiškos Larisos jie staiga pamatytų kažkokią kvailutę? O kitokia vyro ir anytos akivaizdoje Larisa negalėjo būti. Tai labai vargina — keletą mėnesių vaidinti tokį, koks tu nesi. Todėl ji ilgai užsibūdavo dirbtuvėje, sakydama, kad intensyviai dirba. Tai buvo, sakykim, pirmas operacijos etapas.
— Nieko sau, — nutęsė Zarubinas. — Ir kiekgi tų etapų buvo iš viso?
— Trys, — tvirtai atsakė Nastia. — Taip bent man atrodo. Antrame etape Larisa pamato, kad apsimetinėti kvailute, kuri,
prisirijusi tablečių mėgsta užmigti mažiausiai tam tinkamose vietose, labai įdomu. Galima daug ką išgirsti, kai vyras kalba savo biure telefonu arba su savo darbuotojais. Ir daug ką pamatyti tarp popierių ant jo stalo. Ir jai ateina į galvą mintis visa tai, kas įdomu, rinkti ir dovanoti savo mylimajam Charčenkai, su kuriuo ji vis dar bendrauja ir susitikinėja. O šis gali tuo pasinaudoti tarnybiniais tikslais, kadangi tiria ekonominius nusikaltimus, arba gali uždarbiauti, pardavinėdamas tai spaudai. Aš šiandien kelias valandas prasėdėjau, naršydama internetą, ir pastebėjau, kad didžioji dalis firmų ir kompanijų, apie kurias žurnalistas Makejevas rašė demaskuojančius straipsnius, prieš tiems straipsniams pasirodant, tik kūrėsi arba reorganizavosi, keitė veiklos pobūdį, plėtėsi, skilo, jungėsi ir panašiai. Vienu žodžiu, jos vienaip ar kitaip keitėsi ir dėl tos priežasties galėjo naudotis Riterio firmos paslaugomis. Ir visi jų reikalai, ir įtartinos problemos Riteriui buvo žinomi, greičiausiai jis juos aptarinėjo su kolegomis arba telefonu.
— O kaip tai įrodyti? — tuoj pat paklausė Olšanskis. — Visa tai skamba gerai, bet kaip mes įrodysim?
— Tai jau jūsų rūpestis, pone tardytojau, — nusijuokė Nastia. — Mano reikalas sugalvoti. Paskui atėjo eilė trečiam etapui, kurį įrodyti lengva. Vladimirui Charčenkai kažkas įgriso. Gal jis pavargo dalytis Larisa su vyru, gal meilė praėjo, gal dar kažkas, bet jis vedė. Ir slėpė tą faktą nuo Larisos. Bet ji vis tiek sužinojo. Galite įsivaizduoti, kaip ją tai paveikė. Ji ištekėjo už nemylimo vyro, periodiškai su juo miega, nuo ryto iki vakaro prievartauja savo asmenybę, apsimetinė-dama narkomane, ji išgauna mielajam Volodiai informaciją, kad jis galėtų daryti karjerą ir pinigus, o jis — ką jis išdarinėja?