— Negerai, — palingavo galva Selujanovas, — negražu.
— Niekšas jis, — pritarė iki šiol tylėjęs Miša Docenka. — Smaugti tokius reikia.
— Dar spėsi, — Olšanskis dėbtelėjo į Docenką aštria akim ir vėl nukreipė žvilgsnį į Nastią. — Ir ką gi mūsų Larisa? Nusprendė atkeršyti?
— Ir kaip! Ji eina į „Praktis Plius" pas generalinį direktorių ir siūlo savo paslaugas. Planas toks: ji organizuoja šmeižikiškos informacijos apie firmą publikaciją, ir straipsniui pasirodžius, ponas
304 Čuikovas nekaltomis akimis pateikia laikraščiui ieškinį. Šitaip dar
pataiso ir savo finansinius reikalus. O žmogus, pardavęs laikraščiui informaciją, iki ausų tupi mėšle. Paprasčiau kalbant, Larisa nusprendė neištikimą meilužį pakišti po labai didele mašina. Ir jai tai pavyko. Štai ir visa giesmelė.
— Na, tai nesunku patikrinti, — Olšanskis įsidėjo į burną dar vieną paplotėlį, prieš tai pamirkęs jį vazelėje su medum, o Nastia nurijo seilę. — Ryt iš ryto kuris nors iš jūsų tegul nuvažiuoja pas Čuikovą ir parodo Larisos nuotrauką.
— Aš ir dabar galiu nuvažiuoti, — pasisiūlė Selujanovas. — Aš jau ir telefonų numerius visus turiu. Paskambinti?
— O nuotrauką turi?
— Ne, — sumišo Kolia.
— Aš turiu, — Miša Docenka išėmė iš piniginės nuotrauką ir ištiesė ją Selujanovui.
— Sakyk tu man, koks apdairus, — nusijuokė tardytojas. — Skambink, Kolia, sutark susitikimą. O tu, Kamenskaja neskubėk, giesmelė dar ne visa. Esi tikra, kad Larisą nužudė Charčenka?
— Beveik tikra. •
— Iš keršto?
— Aš manau, greičiau iš pykčio. Jį juk išdūrė už septynis šimtus tūkstančių dolerių, o informaciją jam davė Larisa. Jis atvažiavo prašyti, kad ji padėtų jam išsisukti, jeigu viskas atsitiko per jos kaltę, o ji jam išdėjo viską, ką apie jį galvoja. Taip pat ir apie jo vedybas. O gal ir dar ką nors. Susipyko, abu buvo įsiutę.
— Na, sakysim, Charčenka jau seniai buvo įsiutęs, kitaip nebūtų pasiėmęs pistoleto, — pastebėjo Docenka. — Jis atvažiavo ne pagalbos prašyti, o reikalauti ir gąsdinti.
— Teisingai, — sutiko Olšanskis. — Apie pistoletą mes kol kas jokių duomenų neturim. Įvykio vieta apžiūrėta blogai. Budintis tardytojas, vykdęs apžiūrą, nieko protingo nepadarė ir jokių pėdsakų, leidžiančių identifikuoti žudiką, neužfiksavo. Viena mūsų viltis — tai ginklas.
— Ir Charčenkos prisipažinimas, — pridūrė Docenka. — Seniai pastebėta, kad mentai suskysta greičiausiai. Niekas nežino kodėl, bet tai faktas. Jei tinkamai jį prispausim, jis pats viską papasakos.
— Tam, kad tinkamai jį prispaustum, drauguži, reikia ieškoti
faktų. Faktų, faktų, — griežtai pertraukė jį tardytojas. — O kol kas mes turime tik mintis.
— O ką, blogos mintys? — nusiminė Nastia.
— Mintys puikios. Bet nuogos. Drabužėlių reikia. Beje, tarp tų puikių nuogų minčių aš taip ir neišgirdau paaiškinančių tuos keistus nepažįstamų moterų skambučius, tą lesbietę, su kuria vyras užtiko Larisą. Ar ji lesbiete irgi tik apsimetinėjo?
— O ką? Galėjo, — pritarė Zarubinas. — Kad nereikėtų su vyru miegoti.
Kambaryje pasirodė jau apsivilkęs striuke Selujanovas.
— Aš važiuoju pas Čuikovą, — pranešė jis. — Kai tik ką nors sužinosiu, iš karto paskambinsiu.
Kitą akimirką paskui jį užsitrenkė durys.
— Ne, — papurtė galvą Docenka, — apsimetinėti lesbiete, kad nereikėtų miegoti su vyru, rizikinga. O jeigu jis ją išvys ir norės skirtis? O jai skirtis neapsimoka, pas Charčenką grįžti ji jau negali — jis vedęs.
— Larisa galėjo galvoti, kad jeigu jis jos už narkotikus neišvarė, tai ir už kitką neišvarys, — paprieštaravo Nastia. — Tos šeimos principas — šiukšlių iš trobos nenešti. Taigi tam tikra prasme Larisa galėjo laikyti save visiškai saugia. Bet apskritai tai jūs teisus — tos telefonu skambinančios ir lovoje gulinčios moterys į schemą nedera. Jeigu Larisa apsimetinėjo lesbiete ir narkomane, kad nereikėtų miegoti su vyru, ji turėjo pati susiorganizuoti tuos skambučius su moterų balsais. O ji sakė savo draugei, kad nesupranta, kas jai vis skambina. Dėl lovos irgi nieko neišeina. Negalėjo Larisa žinoti, kad vyras būtent tą dieną ir valandą pasirodys dirbtuvėje.
— Vadinasi, kas išeina? — visiškai vietoje paklausė Zarubinas. — Kad ją nužudė ne Charčenka ir visa schema sugriūna?
— Serioža. Gal nekraukim į vieną puodą ir kotletų, ir musių. Musės — atskirai, kotletai — atskirai. Yra Charčenkos istorija, ir ji gana logiška, kad paaiškintų devyniasdešimt penkis procentus liečiančios bylą informacijos. Bet yra dar penki procentai, kurie į tą istoriją nepatenka. Vadinasi, tai visiškai kita istorija, kuri su žmogžudyste gali neturėti nieko bendro. Bet jeigu mes tikrai nustatysim, kad Larisą nužudė ne Charčenka, vadinasi, būtent tie penki pro-
306 centai ir susiję su žmogžudyste, — kantriai aiškino Nastia.
Durų skambutis sučirškė užtikrintai ir reikliai. Olšanskis nuėjo atidaryti, ir tuoj pat iš prieškambario pasigirdo susijaudinęs Korotkovo balsas:
— Kaip ten blyneliai, Michalyčiau? Visus sušlemštėt ar palikot bent vieną?
— Tau užteks, — pasigirdo tardytojo bosiukas, — pas mus čia, supranti, nelaimė — Kamenskaja laikosi dietos, tai visa jos norma tau atitenka.
Jura įsiveržė į kambarį susijaudinęs ir spindėdamas pasitenkinimu.
— Na, vyrai...
— Ir damos, — neišlaikė neįsikišęs Zarubinas.
— Vyrai ir viena dama, — nesileido išmušamas iš vėžių Korotkovas, — tik pabandykit pasakyti, kad aš blogas skyriaus viršininko pavaduotojas. Kol jūs čia savo vėdarus kemšate...
— Ne visi, Palna badauja. Jai kelnės nesusisega, — tuoj pat paskundė Sergejus.
— Kol jūs visi, išskyrus Asią, kemšate savo nepasotinamus vėdarus, aš apsipylęs prakaitu dirbu, sudarydamas jums sąlygas visaverčiam poilsiui.
— Ir ko pridirbai? — paklausė Olšanskis, prikrovęs visą kalną blynų į švarią lėkštę ir stumdamas ją Korotkovui.
Jura greit griebė blyną ir susikišo į burną.
— Tu valgyk su uogiene arba štai su medučiu, — patarė tardytojas. — Ko tau blyną be nieko kramtyti, juk neskanu.
— Man skanu, — prikimšta burna atsakė Jura. — Žodžiu, pasakoju. Su ta „Beretta", kurią rado Larisos dirbtuvėje, praeitais metais įvykdytos dvi žmogžudystės. Kulkų ir gilzių archyve yra visi duomenys. Tiksliai žinoma, kad jas įvykdė kažkoks Petlecovas, bet ginklo tada nerado, tai nieko negalėjo įrodyti. Prieš kelis mėnesius buvo užkluptas vienas gudrių pinigų padirbinėtojų rūsys. Tada areštavo šešis žmones ir rado įvairiausių dalykų, taip pat ir pinigų spausdinimo aparatą, padorią krūvą ginklų ir šaudmenų. Tarp suimtųjų buvo ir Petlecovas. Bet tarp rastų ginklų tos „Berettos" ir šįkart nebuvo.
— Buvo ji, žinoma, — gūžtelėjo pečiais Miša Docenka, — tiesiog šurmulio metu ją kažkas iš dalyvavusių suėmime mentų privatizavo. Tie dalykai ne naujiena.
— Miša, tu, matyt, neprivalgei, gal sergi? — apsimetė, kad rūpinasi pavaldinio sveikata Korotkovas.
— Iš kur dabar ištraukei?
— Mano galva, pavyzdžiui, kai prisivalgau iki nugriuvimo, visiškai nedirba, — paaiškino Korotkovas. — Aš galiu galvoti tik kai alkanas. O kadangi Miša samprotauja tiksliai į dešimtuką, aš ir pamaniau, kad jis turbūt per mažai blynų suvalgė. Trumpai kalbant, tarp darbuotojų, dalyvavusių tada, puolant tą rūsį, buvo ir mūsų bičiulis Charčenka, kadangi jis tiria ekonominius nusikaltimus, tarp kurių ir pinigų padirbinėjimą. Charčenka tą „Berettą" ir priglaudė.