— Aha, kas skrybėlaitę pavogė, tas ir tetulę užmušė, — vėl neištvėrė Zarubinas.
— Gal jis jau visiškas ligonis, kad iš milicijai žinomo ginklo žmogų nušauna? — nepatikėjo Docenka. — Jis juk profesionalas, turėtų suprasti, kad tokioje situacijoje rastas ginklas greičiausiai jau buvo nusikaltimo įrankis ir juo naudotis negalima.
— Miša, jis tuo metu buvo ne profesionalas, o septynis šimtus tūkstančių dolerių skolingas žmogus, kuriam ant kulnų mina Gamzato ir Bagajevo smogikai, — pasakė negarsiai Nastia. — jsivaizduok save jo vietoje, ir pamatysim, kiek to tavo profesionalumo liks.
Korotkovas karštligiškai kimšo blynus, uogienę ir pyragus. Nastia stengėsi į jį nežiūrėti. Kažkodėl blynų ji jau nenorėjo. Dabar ji baisiai, tiesiog iki skausmo kojoje, užsimanė pyrago. Štai to, su kopūstais. Ir dar to, su obuoliais. Viešpatie, kažkoks košmaras tas valgymas, džinsai ir dieta.
Jura numalšino pirmąjį alkį ir dabar apsidairė įdėmiau.
— O kur Selujanovas? Kodėl jo nėra? O gal jis mano, kad jei man nepavaldus, tai gali ir blynų pas tardytoją neiti?
— Jis nuvažiavo pas liudininką Larisos nuotraukos rodyti, — paaiškino Nastia, nes kalbant jai lengviau buvo negalvoti apie pyragus. — Tu valgyk, Jura, valgyk, o aš tau pasakosiu.
Dėstė ji išsamiai ir neskubėdama, nes žinojo, kad Korotkovas valgys ilgai.
— Viskas, — galiausiai pranešė jis, — tuoj sprogsiu. Aha, Asia, kol neužmiršau, papasakosiu tau juokingą dalyką. Kalbuosi vakar su Afonia, raportuoju, kaip eina bylos darbai, o jis taip raukosi, tarsi ko rūgštaus būtų persivalgęs, ir sako: „Greičiau jau Kamenskaja į darbą
301
grįžtų, nieko jūs be jos negalite, nieko jums be jos neišeina, kaip ten ta jos koja?" Aš taip visas ir sustingau nuo galvos iki kojų. Iš jo gero žodžio ir taip nesulauksi, o jau Asios jis apskritai nepakenčia, šitą visi žino. Ir staiga tokie žodžiai! Aš natūraliai apsimetu krūmu, girdi, nesijaudinkit pilieti viršininke, viskas eina pagal grafiką, po dviejų savaičių papulkininkė Kamenskaja bus rikiuotėje. Ir iš karto atskleis mums visus tiriamus nusikaltimus ir kruvinus, ir nelabai.
O jis man atsako: „Tu įtrauk ir ją į darbą, sakyk, kad aš paprašiau, ji būtinai ką nors protingo patars". Ne, ar galite sau tai įsivaizduoti?
Kad Afonia Asią pagirtų, pasidomėtų jos sveikata ir jos paprašytų. Svarbiausia — paprašytų. Galva neišneša.
Jis klausiamai pasižiūrėjo į Nastią, tikėdamasis, kad ji kaip nors paaiškins tokį pasikeitusį viršininko elgesį. Bet ji tik patraukė pečiais. Nieko ji negali paaiškinti. Ji nesupranta, kaip tas daiktas veikia, bet juk veikia! Ar visa tai tik atsitiktinis sutapimas? Čia ne vieta ir ne laikas aptarinėti tai, kuo ji jau porą savaičių užsiėmusi.
— Taip, draugai mieli, — susumavo rezultatus Olšanskis, — visa tai tiesiog puiku, aš turiu galvoje Charčenką, bet sieti vieną su kita Larisos Riter ir psichologės Aničkovos žmogžudystes pagrindo nėra. Aš maniau, kad jūs man rytdienos rytui tokį pagrindą rasit, o jūs šeimyninių paslapčių archeologijoje nepasistūmėjote nė per žingsnį. Aš jūsų neskubinu, man ir Riter bylos pakanka, bet turėkite galvoje, kad įtraukti į darbą Kolios Selujanovo aš neturiu teisės. Jeigu tik grynai iš draugiškumo jis sutiks jums padėti, tai tada taip. O užduočių ir nurodymų aš jam negalėsiu duoti. Taigi įsidėmėkite.
Jie vėl pasinėrė į trijų žmogžudysčių aptarimą, keitėsi nuomonėmis, tikslino detales, bet jokių naujų idėjų nesuformulavo. Olšanskio žmona nuolat pasirodydavo, pilstydavo šviežią arbatą, išnešdavo tuščias lėkštes ir atnešdavo naujas, prikrautas pyragų ir paplotėlių...
Tuoj po dešimtos pasirodė Čistiakovas, pasirengęs vežti žmoną į Bolotnikus.
— Lioša, palaukim truputį, — paprašė Nastia. — Selujanovas skambins, gal turės naujos informacijos. Mes tik skambučio sulauksim ir iškart važiuojam, gerai? Tu kol kas pavalgyk.
— Asia, mobiliųjų telefonų amžiuje galima nebijoti atsitraukti iš vietos, — pasakė Aleksejus. — Ir važiuojam mes ne į tundrą, o į 309
vasarvietę, kur yra telefonas. Kai tik kas nors paaiškės, tau iš karto paskambins.
Ji susigėdo. Kokia ji vis dėlto egoistė! Jau pradžia vienuoliktos, jiems taip toli važiuoti, o Liošai rytoj labai anksti keltis, kad nepavėluotų į darbą. Žinoma, jis nori tuoj pat važiuoti. Ir dėl telefonų jis teisus, o ji, kaip paprastai, neteisi.
— Važiuojam, — ji atsikėlė iš už stalo ir nuėjo rengtis.
Miša Docenka paskambino, kai jie jau kirto Kolcevaja automagistralę.
— Čuikovas atpažino Larisą. Tik ji buvo pasivadinusi Ksenija. O visa kita lygiai kaip tu sakei.
— O ko taip ilgai, ką? Aš jau nusikankinau iš nekantrumo.
— Taigi Čuikovas ilgai nenorėjo prisipažinti. Koliai teko dvi valandas jį įkalbinėti. Afera, sutik, juk negraži.
Nastia sutiko. Gerai, kad generalinis „Praktis Plius" direktorius patvirtino jos spėjimą. Gerai, kad „Beretta" susijusi su Charčenka. Visa tai gerai. Larisos Riter žmogžudystę galima laikyti atskleista.
Ir vis tiek kažkas ne taip. Nastia jautė, kad visą laiką kažką praleidžia. Kažką svarbaus.
16 SKYRIUS
Pirmadienio rytą Nastia Kamenskaja atsikėlė kartu su vyru pusę septynių. Ji visai nesirengė daryti ankstyvojo kopimo iš lovos žygdarbio, jai reikėjo tik įvykdyti vieną akciją, kurią ji sugalvojo naktį. Kol Čistiakovas skutosi ir prausėsi po dušu, ji pasiėmė iš stalčiaus maišelį ir greitai pradėjo į jį krauti viską, kas galėjo pakenkti jos ryžtui laikytis dietos. Išmesti valgomų dalykų ji nemokėjo niekada, tiesiog ranka nekilo.
Bandelės, trečdalis vaflinio torčiuko, likusio dar nuo vakar, šokoladiniai saldainiai, du nepradėti stiklainiai braškių uogienės ir pusė pakelio sviesto, dvidešimties centimetrų gabalas šalto rūkymo dešros — visa tai buvo tvarkingai sukišta į maišelį ir padėta prie laukujų durų. Nastia norėjo įkišti į maišelį ir gabalą sūrio, bet apsigalvojo ir grąžino jį į šaldytuvą.
— Lioša, aš tau ten sausą davinį suruošiau, pasiimk į darbą, turėsi su kuo arbatą gerti, — pasakė ji, kai nusiskutęs, šlapiais plaukais ir kvepiantis kartoku tualetiniu vandeniu vyras pasirodė virtuvėje, ketindamas papusryčiauti.
— O ko tu pašokai? — nustebo jis. — Būtum sau miegojus.
— Einu, dabar pabaigsiu. Aš tik noriu įsitikinti, kad tu pašalinsi visą šitą netvarką. Nes kai visa tai guli man prieš akis, neužtenka valios jėgų to nevalgyti.
Ji apdairiai paliko virtuvėje porą bandelių, mažą gabaliuką sviesto ir pripjaustė dešros, kad Lioša turėtų ką valgyti pusryčiams. Čistiakovas įsipylė kavos ir pradėjo valgyti.
— Asia, mano manymu, tai tiesiog kvailystė, — pasakė jis. — Na, kokia dieta? Pati pagalvok. Tau keturiasdešimt dveji metai, o ne aštuoniolika, tu ne modelis ir ne kino žvaigždė, ir jeigu priaugai porą trejetą kilogramų, tai čia jokia katastrofa. Geriau aš tau nupirksiu vienu numeriu didesnius naujus džinsus, ir tu užmirši apie kalorijas. Ką? Man duos metinę premiją, taigi nenuskursim.
— Ne, — Nastia ryžtingai atmetė malonų pasiūlymą, — man principai neleidžia. Man keturiasdešimt dveji, čia tu teisingai pastebėjai, aš dirbu valstybinėje įstaigoje, o ne turguj prekiauju, ir negaliu sau leisti žiemą vasarą visais gyvenimo atvejais dėvėti tas pačias kelnes. Iš pradžių tik džinsai, paskui dar vieni, paskui padorios kelnės, paskui kostiumėlis. Užtenka tik pradėti — galo nebus matyti, visą laiką reikės kažko naujo. O mes su tavimi ne tokie turtuoliai, kad keistumėm visą mano garderobą. Pradedu liesėti.