— Ką gi, stenkis, — Aleksejaus balse optimizmo nesigirdėjo. — Linkiu tau sėkmės.
Jis atsistojo, įdėjo tuščią puodelį į kriauklę ir nuėjo rengtis.
Išlydėjusi vyrą, Nastia vėl įlindo į patalus ir jaukiai susirietė į kamuoliuką. Kaip gerai, kad galima dar pamiegoti, o atsibudus voliotis po šilta antklode ir nereikia niekur skubėti. Ir nereikia šaltam rudens lietui lyjant kažkur važiuoti. Kaip gerai, kad ji susilaužė koją ir dabar gali mėgautis netikėtomis atostogomis. Viešpatie, Dieve tu mano, kokios gi čia dabar mintys lenda į galvą...
Ji užsnūdo, o kai atsibudo, suprato, kas jai taip rūpėjo vakar. Jai vis rodėsi, kad ji kažko nepastebi, kažko iki galo neapmąsto. Dabar ji suprato, ko būtent.
Anita Volkova visada troško būti unikali, j nieką nepanaši. Tas troškimas viešpatavo visą jos vaikystę, visą paauglystę, jaunystę. Ir kas iš to išėjo? Firmos administratorė. Niekuo iš kitų nesiskiria nei tarnybine padėtimi, nei lytimi — moterų tokioje vietoje vargu ar mažiau kaip vyrų, o jei ir mažiau, tai nežymiai. Nejaugi Anita Stanislavovna susitaikė su savo įvaizdžio savo pačios akyse žlugimu? Ji juk ne tik norėjo būti unikali, ji nuoširdžiai apie save taip ir galvojo, o tik paskui jau stengėsi, kad tai pripažintų ir aplinkiniai. Ji nuo pat gimimo buvo ne tokia kaip visi, nes geležinės uždangos laikais turėjo vardą, duotą jai merginos iš tolimos, puikios, nepasiekiamos šalies, apie kurią galima buvo pasiskaityti romanuose, bet kurios negalima buvo pamatyti. Mokslą Anita paliko prieš penkerius metus, būdama keturiasdešimties. Ilgai sėdėjo be darbo, bandė verstis korepetitore, siuntinėjo į stambias ir smulkias firmas prašymus, bet jos niekur nepriėmė, nes kompiuterio išmanymo naudotojo lygiu visiškai užtenka dvidešimtmetei mergaitei šviežiu veideliu, kuriai galima ne per daugiausiai mokėti, bet anaiptol nepakanka keturiasdešimtmetei rimtai damai, norinčiai gauti atlyginimą, atitinkantį jos mokslinį daktaro laipsnį. Volkova ėmė mokytis, lengvai įvaldė programavimą, nes buvo nors ir bloga fizikė, bet gera matematikė, įsitaisė į darbą, tačiau nei darbas, nei atlyginimas nebuvo tokie, kad būtų ją ryškiai išskyrę iš visų kitų žmonių. Viskas buvo labai paprasta. Kaip Anita Stanislavovna prie to prisitaikė? Keturiasdešimt metų gyveno, turėdama apie save tam tikrą nuomonę, ir staiga visiškai jos atsisakė? Kodėl? Kas gi atsitiko jos gyvenime, kad Anita Volkova sutiko būti tokia kaip visi?
Ar nieko neatsitiko? Ji kenčia ir vis stengiasi įrodyti pati sau ir visiems kitiems, kad ji nepakartojama? O jeigu taip, tai ką tai reiškia?
O tai reiškia, kad atsiranda visokių nesuprantamų dalykų... Tik Nastia turi mažokai informacijos, reikėtų smulkiau išklausinėti Sergejų Zarubiną, kuris daugiausiai su Anita Volkova bendravo. Galbūt išlįs kokios nors detalės.
Filologas Samarinas atvažiavo trečią valandą. Ir kaip paprastai pirmąsias penkiolika minučių praleido atsiprašinėdamas. Šį kartą už tai, kad pasirodė ne penktą, kaip buvo sutarta, o anksčiau. Jis šiandien per anksti išvažiavo iš namų, prisivažinėjo iki sąmonės netekimo ir labai pavargo — nugara nutirpo, juosmenį skauda, kojos kaip švininės — ilgiau sėdėti už vairo tiesiog neįmanoma.
— Jūs nesirūpinkit, Nastia, jei neturit laiko su manimi bendrauti, aš jums neįkyrėsiu. Aš turiu pasiėmęs knygą, pasėdėsiu, paskaitysiu, aš jums netrukdysiu.
— Jūs man netrukdote, — nusišypsojo Nastia. — Tik štai su mityba turim problemų.
— Aš galiu nueiti į parduotuvę ir viską nupirkti, — tuoj pat pasisiūlė Samarinas. — Juk čia netoli.
— Ne tai svarbu. Aš pradėjau laikytis griežtos dietos. Aš turiu daug maisto, bet tokio, kurio vyrai paprastai nevalgo. Užšaldytų kalafiorų, pavyzdžiui, arba brokolių. Net duonos nėra, ką jau kalbėti apie mėsą, sviestą ir dešrą.
— O sūrio yra? — pasidomėjo jis.
— Yra.
— Galima paruošti kalafiorus su sūriu, labai skanu.
— O jūs mokate? — nustebo Nastia.
— Aš — ne, ką jūs. Mano žmona taip gamina. Jei norite, aš paskambinsiu ir paklausiu recepto.
— Paklauskit, — sutiko Nastia.
O ką, gali būti, kad tai visai nieko, net skanu. Rodos, Lioša irgi taip gamino ir Nastiai patiko. Bet kaip jis tai darė, Nastia nematė ir nežinojo.
Valentinas greit paskambino, pasikalbėjo, kažką užsirašė savo storame sąsiuvinyje ir džiugiai atsisuko į Nastią.
— Pasirodo, viskas labai paprasta. O jeigu yra kiaušinių, tai jau visai gerai.
Kiaušinių nebuvo, nusprendė, kad pabandys apsieiti be jų.
— O kodėl jūs laikotės dietos? Ar skrandžiui negerai? — paklausė Samarinas.
— Svoris, — niūriai informavo jį Nastia. — Reikia skubiai liesėti.
Kalbos apie pilnumą, liesumą ir nereikalingą svorį viename derinyje su filologu automėgėju ir vis dar gyvomis mintimis apie Anitą Volkovą priminė jai režisierių Ostrovskį. Samarinas sakė Liošai, kad gyvenime Ostrovskis neatrodo toks stambus ir apkūnus, kaip televizijos ekrane. Gal jie pažįstami ar yra bendravę? O jeigu jai staiga pasiseks, ir Valentinas papasakos apie režisierių ką nors tokio, kas verta dėmesio? Juk aktorės Chalipovos žmogžudystė taip ir neatskleista. Versija, kad tai Dronovo ir Bagajevo darbas, nepasitvirtino, o kitų versijų nebuvo ir nėra.
— Jūs gerai pažįstate Ostrovskį? — paklausė Nastia, smulkia trintuve tarkuodama sūrį.
— Ką tokį?
— Konstantiną Fiodorovičių Ostrovskį, režisierių.
— Aš jo visai nepažįstu.
Kas tai? Jai pasivaideno, ar filologo kalboje atsirado kupinos nepaaiškinamos įtampos pauzės?
— O kur jūs jį matėte? — klausinėjo Nastia, nežiūrėdama į Samariną.
Sūris kažkodėl ėmė strigti skylutėse, nebeslydinėjo trintuve lengvai aukštyn žemyn. Gal jai rankos dreba ar ką?
— Aš?
Tempia laiką, tempia, užduoda kvailus klausimus. „Aš?" O kas gi kitas, juk ne Nastia. Ko jis taip susijaudino?
— Jūs, Valentinai. Juk jūs jį matėt?
— Na... taip, mačiau. O ką?
— Kur?
-Kur?
Vėl perklausia. Ir su ta parduotuve jam nelabai pasisekė. Juk jis atvažiuodavo prie namo iš automagistralės pusės, o parduotuvė yra visai kitame gyvenvietės gale, ir Samarinas niekaip pro ją važiuoti negalėjo. Vadinasi, jis čia yra buvęs anksčiau, vaikštinėjo po Bolotnikus. Ko? Ir kodėl nė karto apie tai neužsiminė? Velnias, kurgi pirmame aukšte pavojaus mygtukai? Kai nesijaudina, Nastia atsimena, kur jie yra, o kai tik susinervina, tai viskas iš galvos ir išgaruoja. Ak taip, vienas mygtukas tiesiog čia pat, virtuvėje po stalu. Gerai, prisėsim prie stalo, užsirūkysim, pasidarysim pertrauką. Arčiau mygtuko.
— Valentinai Nikolajevičiau, gal baikim tuos žaidimus, — visiškai taikiai pasiūlė Nastia. — Jūs juk neatsitiktinai atsiradote šiuose namuose. Jūs laukėte mano vyro su tuo ratu rankose, suvaidinote visą spektaklį. Suvaidinote talentingai, pripažįstu. Savo tikslą jūs
pasiekėte. Jūs susipažinote su mumis, lankotės šiuose namuose.
Kodėl? Ko jums reikia?
Samarinas sėdėjo, nuleidęs galvą, ir žiūrėjo į grindis. Nesikva-tojo iš jos išsigalvojimų, neironizavo dėl jos įtarimų, nesipiktino. Vadinasi, viskas tiesa.
— Kaip jūs supratote? — po kiek laiko paklausė jis.
— Jūs žinote, kur čia yra parduotuvė, nors neturėtumėte žinoti. Ir aiškiai vengiate atsakyti į klausimą, kur jūs matėte režisierių Ostrovskį. Jokių genialių praregėjimų aš nepatyriau, jūs pats išsi-davėt. Taigi aš jūsų klausau, Valentinai Nikolajevičiau.
— Jūs turite vaikų?
-Ne.
— O aš turiu. Sūnų, su kuriuo man nepasisekė. Bet tai mano sūnus, vienintelis, ir aš jį myliu. Ir pasirengęs jį gelbėti, kad ir kas atsitiktų. Jūs turite mane suprasti...