— Aš pasistengsiu, — Nastia kalbėjo ramiai, bet dėl visa ko apčiuopė išganingąjį mygtuką.
— Maždaug prieš tris savaites Saša labai pasikeitė. Pasidarė nervingas, pradėjo psichuoti, rėkti ant motinos. Pradėjo užsirakinėti savo kambaryje. Jis ir anksčiau nebuvo dovanėlė, dėl jo būdavo problemų... Bet dabar tai jau pasidarė nebepakenčiama. Mes su žmona jį prirėmėme ir ištraukėme iš jo... Tai buvo baisu. Negalėjome net patikėti.
Samarinas nutilo. Nastia kantriai laukė, paskui paklausė:
— Ką jums sūnus papasakojo? Ką jis padarė?
— Jis nužudė žmogų. Tiksliau, ne jis vienas... Tai yra aš noriu pasakyti, kad jie buvo dviese... Saša ir jo draugelis.
— Kaip tai atsitiko?
— Juos pasamdė.
— Ką?!
— Taip taip, juos pasamdė. Jiems užmokėjo, kad jie nužudytų kažkokią moterį. Jie net nežinojo, už ką. Tiesiog už pinigus. Dieve mano, kaip tai baisu! Geriau jau muštynėse, netyčia, tai aš dar suprasčiau.
— Ką jie nužudė? Kokią moterį?
Nastia sunkiai tvardėsi, kad išliktų rami ir taktiška. Tiktai taip iš Samarino galima buvo sulaukti suprantamų atsakymų. Jai norė- 3 j 5
josi j j skubinti, spausti, kuo greičiau gauti atsakymus, bet jis galėjo išsigąsti ir užsisklęsti savyje. Jis pasakojasi tik tol, kol tai panašu j draugišką pašnekesį. Jam dabar Nastia ne milicininkas, kuris nieko nelaukdamas puls areštuoti jo sūnų Sašą, o žmogus, kurio galima paklausti patarimo.
— Aš nežinau. Saša irgi nežino, nei kas ji, nei kuo vardu. Tas žmogus, kuris juos pasamdė, davė adresą ir nuotrauką.
— Adresą prisimenat?
— Turiu užsirašęs, — jis sukruto vartyti savo sąsiuvinį.
— O kur nuotrauka?
— Namie. Ką man daryti, Nastia? Jeigu Sašą areštuos, tai niekas nepatikės, kad juo pasinaudojo, visi manys, kad jis nužudė, norėdamas apiplėšti, o jis nieko iš tos moters nepaėmė...
— Iš kur jūs žinote? Jūs taip besąlygiškai tikit savo sūnumi?
— Aš netikiu... Tai yra tikiu ne viskuo... Tas žmogus, kuris berniukus pasamdė, sakė, kad moteris turės su savimi didelę pinigų sumą, kelis tūkstančius dolerių, kad atseit ji nuolat su savimi tokius pinigus nešiojasi. Ir kad berniukai gali tuos pinigus pasiimti kaip atlygį už darbą. Bet ji nieko su savimi neturėjo, išskyrus dvi kupiūras po penkis šimtus rublių ir kažkiek smulkiųjų. Ji neturėjo net jokių papuošalų.
— Vadinasi, juos pasamdęs žmogus pats jokių pinigų jiems nemokėjo? — pasitikslino Nastia.
— Tas ir yra! Jam tai nieko nekainavo. Jis įtraukė berniukus, juos apgavo, o dabar, jeigu Sašą areštuos, jis liks sausas. Ir neįmanoma bus įrodyti, kad jis juos pasamdė.
Na, ir košė to filologo galvoje! Jam ne teisėsaugą reikia studijuoti, o kriminalinę teisę. Jo idiotui sūnui visai nereikia įrodinėti, kad jį pasamdė, nes užsakyta žmogžudystė — kur kas didesnis nusikaltimas, nei žmogžudystė apiplėšimo tikslais. Jam geriau būti teisiamam pagal lengvesnį straipsnį ir tylėti apie užsakymą. O nelaimingas tėtušis vis dar mano, kad vargšą berniuką įtraukė, apgavo ir susuko jam protą blogas, piktas dėdė, ir jei tą dėdę rastų ir patrauktų atsakomybėn, tai visi tuoj pat pamatytų, koks jo sūnelis nekaltas geltonsnapis.
Ji pasižiūrėjo į atverstą sąsiuvinį. Adresas, kur gyveno dviejų jaunų puspročių auka. Geras adresas, pažįstamas. Maždaug prieš tris savaites. Vadinasi, jie nužudė Galiną Vasiljevną Aničkovą. Ir kas gi juos pasamdė, norėtųsi sužinoti. Samarino sūnus nemeluoja, Aničkova paprastai stambių sumų su savimi nesinešiojo, šiaip ar taip, namo ji jų nesinešdavo, o tada, kai buvo nužudyta, ji kaip tik namo ir ėjo. Ir papuošalų berniokai neėmė, nes jų iš tikrųjų ir nebuvo. Paša Diužinas sakė, kad dirbdamas kineziologas nusiima visus metalinius daiktus: žiedus, grandinėles, apyrankes, laikrodžius, auskarus. O jeigu dirba daug ir nuolat, tai be reikalo viso to ir nenešioja, kad nereikėtų be galo nusiiminėti, vėl maustytis ir vėl nusiiminėti. Galina Vasiljevna tą dieną važiavo iš neurozių klinikos, kur buvo gydoma jos pacientė.
— Jūsų sūnus gali pasakyti, kas jį pasamdė?
— Ne... Tai yra taip... Tai yra... Jis jį pažįsta iš veido.
— O vardo nežino?
— Ne.
— Vadinasi, jie nepažįstami, — patikslino Nastia.
— Ne. Tas žmogus priėjo prie berniukų, kai jie... jie tai vadina „tūsu“... Požeminėje perėjoje... Jis ten su draugeliu praleidžia valandų valandas, nesuprantu, ką jie ten veikia... Tas žmogus priėjo, persimetė su jais keliais žodžiais, pasisiūlė pavaišinti alumi. Ir jie nusekė paskui jį kaip asilai paskui morką.
— Ir kas buvo toliau?
— Buvo tai, kas buvo. Ir aš pagalvojau, jog reikia būtinai tą žmogų surasti, kad jis neišvengtų atsakomybės, jeigu Sašą suimtų. Kad jis patvirtintų, jog tai buvo jo idėja — nužudyti tą moterį. Suprantat?
— Suprantu, — linktelėjo ji. — Ir jūs jį radot?
— Radau.
— Kaip?
— Aš jį susekiau. Tiksliau, mes su sūnumi... Aš pagalvojau, kad tas žmogus vargu ar būtų priėjęs prie pirmų pasitaikiusių jaunuolių, juk tai labai rizikinga. Juk jie galėjo būti padorūs, protingi vaikinai ir išduoti jį milicijai. Juk galėjo taip atsitikti, tiesa?
— Žinoma.
— Vadinasi, jis vaikinus sekė, matė juos ne vieną kartą ir pastebėjo, kad jie dykaduoniauja, valkiojasi ir bendrauja su įtartinais tipais, šlykščiai keikiasi. Bet jeigu jis juos daug kartų matė, vadinasi,
jis nuolat vaikšto ta požemine perėja. O jei ne nuolat, tai dažnai. Ir būtinai vėl joje pasirodys. Štai kaip aš samprotavau.
— Išmintingai, — negalėjo nesutikti Nastia.
Kvailys jis, žinoma, tas filologas, bet smegeninė jo dirba, čia
jau nieko nepasakysi.
— Aš priverčiau Sašą nueiti ten kartu su manimi ir laukti. Mes susiradome nuošalią vietelę, kur specialiai neieškant buvome nepastebimi, ir pradėjome laukti. Stovėjome kelias dienas nuo ryto iki nakties. Ir galų gale Saša jj pamatė. Mano spėjimas pasitvirtino.
— Sveikinu, — Nastia leido sau lengvai šyptelti. — Ir ką jūs darėte? Pradėjote jį sekti?
— Taip. Aš jį sekiau. Tik aš nežinojau, ar jis atėjo namo, ar į svečius. Man reikėjo sulaukti, kada jis išeis, ir pasižiūrėti, kur eis paskui. Aš laukiau visą naktį. Sėdėjau kitoje gatvės pusėje ir laukiau. Iš ryto jis išėjo su laikraščiu rankoje, ir aš supratau, kad jis ten gyvena ar bent jau reguliariai nakvoja.
— Ir ką darėte paskui, Valia? Bandėt išsiaiškinti, kas jis toks?
— Aš norėjau... Bet nespėjau. Aš labai pavargau. Jūs neįsivaizduojate, kaip aš pavargau. Ypač per tą naktį, kurią praleidau gatvėje. Aš nusprendžiau nuvažiuoti namo, nusiprausti, pamiegoti, pavalgyti, o paskui sugrįžti ir jau vietoje nuspręsti, ką toliau daryti.
— O kodėl negrįžot?
— Aš grįžau. Bet nieko negalėjau daryti. Aš bijojau. Prie namo stovėjo milicijos mašinos, o po kiek laiko tas žmogus išėjo iš namo kartu su kitu vyriškiu, jie dar apie kažką pasikalbėjo ir tas antrasis įsėdo į milicijos mašiną.
— O užsakovas? Įsėdo kartu su juo?
— Ne, jis nusipirko kioske cigarečių ir sugrįžo į namą. Bet aš išsigandau. Iš pradžių aš pagalvojau, kad milicija jau žino, kad tas žmogus užsakė mano sūnui nužudyti moterį, ir dabar jis viską vers Sašai ir kratysis bet kokios atsakomybės, o Saša ir jo draugelis liks vieninteliai kalti. Paskui, kai aš pamačiau, kad jo neareštavo ir jis grįžo namo, aš išsigandau dar labiau. Kadangi jį paleido, vadinasi, jis sugebėjo išsiteisinti. Belieka tik laukti, kada ateis suimti Sašos. Matyt, aš pasielgiau neteisingai, bet aš taip sutrikau... Nastia, jūs mane suprantat?