— Suprantu, — nuramino ji vėl Samartiną. — Pasakokit, ką 318 jūs darėte toliau.
— Aš pagalvojau, kad man reikia kažkaip susipažinti su tuo milicininku, kuris paleido užsakovą.
— Kam?
— Kad iš jo išgaučiau, kas ten iš tikrųjų dedasi ir kas įtariamas moters žmogžudyste. Aš norėjau orientuotis situacijoje.
Vargšas, vargšas filologas! Prisiskaitė knygų, prisižiūrėjo filmų ir mano, kad galima štai taip paprasčiausiai susipažinti su kriminalinės paieškos darbuotoju ar su tardytoju ir viską iš jo sužinoti. Susipažinti, žinoma, joks fokusas, tik kad jie niekam nieko nepasakos. O kai tik naujasis pažįstamas pradės per daug domėtis byla, kuri dabar tiriama, tai tuoj pat ir pats taps įtariamuoju. Gyvenime ne visada viskas taip kaip kine.
— Aš nuvažiavau paskui jį, laukdamas patogios progos susipažinti...
— O progos vis nebuvo ir nebuvo, — įspėjo Nastia.
— Nebuvo, — patvirtino Samarinas.
— Ir jūs važiavote paskui jį tol, kol jis atvedė jus į Bolotnikus, prie šito namo.
— Iš kur jūs žinote?
— Juk tai akivaizdu, — Nastia vėl nusišypsojo. — Ir tada jūs nusprendėte, kad paprasčiau būtų susipažinti su manimi, o per mane jau su juo, taip?
— Jūs teisi.
— Ir jūs stebėjote namą, kad žinotumėt, kaip veikti, pamatėte mano vyrą, sugalvojote planą ir nepriekaištingai jį įvykdėte. Jūs važiavote paskui Aleksejų iki Žukovskio, išsiaiškinote, kur jis stato mašiną, ir jums beliko palaukti, kada jis važiuos pas mane. Jūs aplenkėte jį automagistralėje ir pradėjote laukti patogioje vietoje su ratu rankose. Jūs netgi pasiklausėte, ką aš vakare prie atdaro lango kalbėjau telefonu. Buvo taip? O kitą dieną mano vyras paprašė jūsų saugoti mane vakarais. Nuo paties jūsų. Ar tai nebuvo jums juokinga?
Pirmą kartą per visą pokalbį ji leido prasiveržti pykčiui ir tuoj pat ėmė sau priekaištauti už neapdairumą, bet Samarinas, rodos, to nepastebėjo. Jis buvo taip nugrimzdęs į savo paties išgyvenimus, kad apskritai mažai ką patebėjo.
— Nebuvo, — nepastebėjęs sarkazmo, labai rimtai atsakė
jis. — Man nebuvo juokinga. Man buvo baisu. Labai. Aš supratau, kad štai aš susipažinau su jumis, ir jūs dirbate kriminalinėje paieškoje, jūs esate to milicininko, kuris paleido užsakovą, kolegė. Ir jūs greičiausiai žinote tą patį, ką ir jis. Iš pradžių aš maniau, kad jis jūsų meilužis ir atvažiuoja pas jus, kai nėra vyro, ir vis bandžiau sugalvoti, ką man daryti, kad galėčiau susipažinti pirma su jumis, o paskui su juo. Paskui aš supratau, kad taip nėra, ir nudžiugau — mano užduotis palengvėjo. Bet aš labai greitai supratau, kad klydau. Jūs nieko nepasakojote apie tą žmogžudystę, jūs apskritai nieko nepasakojote apie nusikaltimus, kuriuos tiriate, o aš nežinojau, kaip paklausti, kaip pradėti kalbą, kaip priartėti prie to, kas mane domina. Aš sugalvojau pasakėlę apie tai, kad noriu rašyti detektyvus, bet tai nepadėjo. Jūs labai gerai man viską aiškinot, bet apie žmogžudystę — nė žodžio. Štai ir viskas, Nastia. Ką man daryti? Kaip man išgelbėti sūnų?
— Nežinau, — sąžiningai atsakė ji. — Bijau, kad jo išgelbėti neįmanoma. Aš turiu galvoje, išgelbėti nuo kalėjimo. Jūs tuščiai tikėjotės, Valentinai, man gaila jums tai sakyti, bet viskas buvo perniek. Jeigu jūs nebūtumėt pradėjęs viso to cirko, viskas galėjo susitvarkyti. O dabar jūs pats viską sugadinot, jūs pats įsivėlėt į kvailą avantiūrą ir įkliuvot. Jūs filologas, pedagogas, o ne seklys ir ne šnipas, ir anksčiau ar vėliau vis tiek būtumėt suklydęs, o aš būčiau tai pastebėjusi. Jūsų užmačia buvo pasmerkta tą pat minutę, kai jūs nusprendėt imtis saviveiklos.
— Ir jūs nieko man nepatarsit?
Jis bandė griebtis Nastios kaip šiaudo, bet iš susmukusios jo figūros buvo aišku, kad jis jau suprato, jog jo padėtis beviltiška.
— Valia, aš galiu patarti tik viena.
— Ką? — pašoko jis.
— Tai, ką visada pataria nusikaltėliams knygose ir kino filmuose. Jūsų sūnus turi nueiti ir prisipažinti anksčiau, negu mes suimsim užsakovą.
— Ir jo nepasodins?
— Greičiausiai pasodins, bet bausmė bus mažesnė. O jeigu jis tinkamai elgsis, tai iki teismo jį gali netgi palikti laisvėje. To aš jums negarantuoju, bet tai visiškai įmanoma.
— Ir jokių kitų variantų? — paklausė Samarinas liūdnai.
— Jokių, Valia. Man labai gaila. Mes su jumis turim dar du neaiškius klausimus.
— Kokius?
— Tai to žmogaus, kuris pasamdė jūsų sūnų ir jo draugą, adresas ir ypatingos žymės.
Apskritai Nastia jau nutuokė, kokį adresą ji dabar išgirs. Korotkovas buvo pas ją atvažiavęs po to, kai buvo nužudyta aktorė Chalipova, ir po to, kai pasikalbėjo su Kričevecu. Būtent prie namo, kuriame gyvena Kričevecas, filologas Jurą ir pamatė. Ir tos žymės, kurias jis dabar išvardins, greičiausiai atitiks kaskadininką. Režisierių Ostrovskį Samarinas pamatė irgi ten.
Taip ir buvo.
— Apie Ostrovskį prašau smulkiau, — paprašė ji.
— Jis atvažiavo vakare, apie dešimtą valandą, kartu su jauna mergina.
Viskas teisinga, taip ir buvo, pagalvojo Nastia. Kol kas viskas sutampa, taigi Samarinas nemeluoja ir nieko nepainioja.
— Maždaug pusę pirmos nakties jie išvažiavo.
— Kas — jie? — sukluso Nastia.
Apie pusę pirmos nakties išvažiavo Julija. Su Ostrovskio mašina.
— Ostrovskis ir mergina, — paaiškino filologas. — Jie kartu atvažiavo ir kartu išvažiavo. Juodu „Leksusu".
O dabar jau netvarka. Pagal Kričeveco, Ostrovskio ir Volkovos parodymus buvo visai ne taip.
— Ar esate tuo tikras? Tikrai tai matėte?
— Tikrai, Nastia. Mano regėjimas labai geras, net ir tamsoje.
Galite patikrinti.
— Gal jūs matėte tik merginą, bet nusprendėte, kad jei jau jie atvažiavo kartu, tai kartu ir išvažiuoja? Prisiminkit, Valia, tai svarbu.
— Taigi ne, aš puikiai juos abu mačiau. Ostrovskis sėdo už vairo, o mergina — šalia. Paskui, maždaug po valandos, o gal kiek mažiau, iš namo išėjo tas žmogus, užsakovas, ir su juo buvo moteris. Jie įsėdo į mašiną ir išvažiavo. Aš tada labai nusiminiau.
— Kodėl?
— Aš pagalvojau, kad jei jis iš ten išvažiuoja naktį, vadinasi, ten buvo svečiuose, ir aš jį vėl pamečiau. Suprantat, jie taip greitai 321
išėjo, bėgte nubėgo prie mašinos, tiesiog šoko iš vietos, kad aš ir nespėjau leistis paskui juos. Mano mašina stovėjo truputį toliau ir aš sutrikau... Žodžiu, aš maniau, kad jį pamečiau. Bet išeities nebuvo, ir ir aš nusprendžiau laukti. Gal vis dėlto atsitiks kas nors tokio, kas galėtų man padėti. Aš nenorėjau grįžti namo ir prisipažinti, kad sužlugdžiau visą reikalą. Mes su Saša taip sunkiai jį susekėme, o išeina, kad viskas veltui... Suprantat?
— Suprantu. Bet juk jis sugrįžo, tiesa? Jūs sakėte, kad iš ryto jis išėjo iš namo su laikraščiu rankoje.
— Taip, jis sugrįžo. Jie grįžo trise.
— Štai kaip?
Nastia jau niekuo nesistebėjo. Išvažiavo dviese — tai dviese, grįžo trise — tai trise. Visi melavo — visi, išskyrus nelaimingąjį Samariną.
— Tiksliai, trise. Tas žmogus, moteris, kuri su juo išėjo, ir Ostrovskis.
— O merginos su jais nebuvo?
— Nebuvo. Jie buvo trise.
— O paskui kas?
— Daugiau nieko. Iš ryto tas žmogus išėjo, ir aš nuvažiavau namo.
— Kaip jums atrodė, Ostrovskis buvo blaivus, kai naktį išvažiavo su mergina? Jis tvirtai laikėsi ant kojų?
— Jis buvo labai girtas, net aš tai mačiau. Aš net, prisimenu, stebėjausi, kodėl jis tokios būklės sėdasi už vairo.
Ufff, na ir dienelė... Viskas aišku. Ostrovskis suvažinėja moterį su vaiku ir nuvažiuoja nesustodamas. Julia puola isterijon. Ostrovskis skambina Kričevecui... Ne, kodėl? Kam Ostrovskis jam skambintų. Jis kažkur sustoja ir bando nuraminti aktorę. Jam nieko neišeina. O laikas bėga. Ir Kričevecas, kuris matė, kad Ostrovskis išvažiuoja toli gražu ne blaivas, skambina pats, norėdamas įsitikinti, kad šis laimingai parvažiavo.