Bet režisierius kol kas neparvažiavo. Iš jo balso ir iš Julios isterijos garsų aišku, kad kažkas atsitiko. Kričevecas išsiaiškina, kurioje vietoje yra jo būsimo filmavimo patronas, ir jie su Anita važiuoja taisyti situacijos. Greičiausiai paaiškėja, kad viskas kur kas blogiau, negu jie manė. Julia reikalauja, kad jie grįžtų į avarijos vietą, iškvies-322 tų miliciją ir greitąją pagalbą ir viskuo prisipažintų. Jai lengva būti sąžininga ir padoria, ne ji juk j kalėjimą sėstų, o Ostrovskis. O to negalima leisti. Režisierių reikia gelbėti bet kokiomis priemonėmis, kitaip Kričevecas liks be darbo.
Julią įkalbinėja, ramina, žada grįžti į avarijos vietą. Važiuoja. Dviem mašinom. Žinoma, Ostrovskiui vairo neduoda, jis girtas. Julia irgi negali vairuoti, ji rauda. Vieną mašiną vairuoja Kričevecas, kitą Volkova. Jie išvažiuoja už miesto, randa patogią dykvietę ir išsprendžia problemą kardinaliu būdu. Julia daugiau niekam nepasakys, kad moterį ir vaiką užmušė didysis režisierius Ostrovskis. Ir žmogžudžio, mirtinai sužalojusio pėsčiuosius, irgi niekas neieškos, nes tas žmogžudys — Julija Chalipova. Štai ir mašina šalia jos, o ant mašinos aiškios susidūrimo su žmonėmis žymės.
Štai kodėl Julia taip ramiai išlipo ir leidosi nužudoma. Ji pažinojo savo žudikus. Visus tris. Ir jais pasitikėjo.
Jie grįžo į Kričeveco namus ir susitarė dėl viso to, kas įvyko versijos. Taip atsirado istorija apie telefono skambutį, kurio neįmanoma patikrinti, nes skambinta miesto telefonu. Istorija apie prisigėrusį Ostrovskį, kuris paskolino meilužei savo automobilį ir užmigo svečiuose kaip užmuštas. Istorija apie tai, kaip jie jaudinosi, skambino Julijai į namus, jos ieškojo.
Jie viską apgalvojo. Kruopščiai, tvarkingai. Jie tik neatkreipė dėmesio į nelaimingą tėvą, kuris naiviai bandydamas išgelbėti netikėlį savo sūnų, stovėjo netoliese tarsi sargyboje ir matė visą jų judėjimą. Jie buvo tikri, kad niekas jų nemato. Jiems tiesiog nepasisekė.
Docenka nusprendė pradėti iš tolo. Galima neskubant ramiai kalbėtis, tiesiog apsimesti, kad dar kartą tikslini detales ir nieko blogo neįtari. Užmigdyti budrumą, o paskui driokstelėti iš sunkiosios artilerijos.
Ostrovskis buvo blaivas ir kažkodėl smarkiai susierzinęs. Mišai tai buvo daugiau nei paranku — susierzinęs žmogus blogai kontroliuoja tai, ką sako, ir jei jis turi ką slėpti, būtinai suklys.
— Pradėkime nuo pat pradžių, Konstantinai Fiodorovičiau. Ko jūs važiavote pas Antoną Kričevecą į svečius?
— O ką, tam reikia kokios nors priežasties? — atsikirto kinematografijos žvaigždė. — Žmonės vaikšto vieni pas kitus į svečius tiesiog todėl, kad jie draugauja.
— Anksčiau jūs sakėte, kad norėjote nuvežti naują scenarijaus variantą, — neįkyriai priminė Docenka.
— Na taip, taip ir buvo. Aš nuvežiau scenarijų. Septintą variantą, trauk ją velniai.
— Ją — tai ką?
— Anitą. Visą laiką kažkas jai nepatinka, kimba prie kiekvieno epizodo.
— O kuo čia dėta Anita Stanislavovna? Anksčiau jūs sakėte, kad scenarijų skaitė Kričevecas, nes turėjo būti triukų statytoju. Argi ne taip?
— Taip, taip. Bet Anita turėjo savo interesų, todėl scenarijų visų pirma skaitė ji pati.
— Kokių gi ji galėjo turėti interesų? — visiškai nuoširdžiai nesuprato Michailas.
— Taigi ji rengėsi suvaidinti pagrindinį vaidmenį, — Ostrovskis nustebęs pasižiūrėjo į seklį, kad šis nesupranta tokių elementarių dalykų. — Jūs ką, nežinojot?
— Ne. Niekas apie tai nekalbėjo. Ir ji gera aktorė? Tik pamanyk, kiek talentų turi moteris!
— Kokia jau ji ten aktorė! — numojo ranka režisierius. — Vienas juokas. Bet išoriniai duomenys geri, tai mano rankose ji būtų susidorojusi, galite tuo neabejoti.
— Vis dėlto tai labai didelė rizika — filmuoti neprofesionalią aktorę, — Miša norėjo pademonstruoti savo išprusimą kino reikaluose. — Paprastai iš tokių sumanymų nieko doro neišeidavo. Ir kaipgi jūs nebijote, Konstantinai Fiodorovičiau?
— O ar man ne tas pats? Filmas statomas už jos, o ne už mano pinigus. Jeigu ji blogai suvaidins, aš nieko neprarasiu, nes pastatyta vis dėlto bus meistro ranka. Taip, pastatyta bus gerai, ir man, tai yra režisieriui, pretenzijų nebus, — pakartojo jis, matyt, bijodamas, kad tolimas nuo meno milicininkas pasažo apie „meistro ranką" gali neįvertinti.
— Jūs norite pasakyti, kad filmas bus statomas už Volkovos pinigus? — Miša nepatikėjo savo ausimis.
Iš kur tokie pinigai? Beje, jis tiksliai nežinojo, kiek reikia pinigų filmui pastatyti. Gal ne tiek jau ir daug?
— Būtent tai aš ir noriu pasakyti. Nestebina, kad Anita nieko jums apie tai nesakė, ji nenori, kad informacija pirma laiko nutekėtų
j spaudą. Ji nori, kad tai būtų bomba. Netikėtas fizikos-matematikos daktarės pasirodymas ekrane ir dar pagrindiniame vaidmenyje! Ir ji ten sužėrės visais savo talentais — ir šokiais, ir gitara, ir saksofonu ir kalbės ispaniškai. Kadangi ji moka, tai aš ir padarysiu, kaip ji nori.
— Ir kiek toks filmas kainuoja? — atsargiai paklausė Docenka.
— Kol kas mes numatėme vieno milijono dolerių biudžetą, — Ostrovskio balse skambėjo neslepiamas pasitenkinimas.
— Milijono?
Neblogai. Ir iš kurgi Anita Volkova gaus milijoną dolerių? Rengiasi apiplėšti banką? Žinoma, ji turi turtingą brolį, su kuriuo, kaip visi tvirtina, ji labai draugauja. Matyt, jis pažadėjo pinigų. Taip, greičiausiai taip ir yra.
Teisi buvo Nastia Palna, oi, teisi. Nesusitaikė Anita Stanislavovna, netekusi statuso. Tik pažiūrėk, ką sugalvojo! Unikali, į nieką nepanaši, tam tikra prasme vienintelė.
O jei ne brolis duoda pinigų filmui, tai kas? Ką dar turi Anita Volkova?
O dar ji turi seserį, kuri elgiasi labai įtartinai. Suka kažkokį juodą biznį su vokiškai kalbančiu užsieniečiu ir įpuola į transą, kai šis dingsta, ir ji negali jo rasti. Buvo įtarimų, kad Liuba Kabalkina įsipainiojo su juo į finansinę aferą. Ar tik ne tam, kad gautų pinių sesutės filmui? Dėl Anitos ji pasirengusi viskam. Motina, Zoja Petrovna, taip ir sakė, girdi, Liuba žiūri Anitai į burną ir seka kiekvieną jos žodį, taip ji ją myli.
— Man reikia paskambinti, — Miša nusišypsojo Ostrovskiui saulėta šypsena. — Jei leisit, aš išeisiu į kitą kambarį? Tik minutei.
— Aš nenorėčiau trukdyti jūsų darbo vietoje, — mandagiai pasakė į ragelį Zarubinas. — Gal jūs galėtumėte išeiti iš įstaigos? Aš jūsų laukiu kavinėje „Sirena", tai visai šalia jūsų.
— Žinau, — atsakė Kabalkina. — Aš ateisiu po kokių dešimties minučių.
Ji atėjo ne po dešimties, o po dvidešimties minučių, bet juk žmogus tarnyboje, pareigos, reikalai. Zarubinas ir Kolia Selujanovas spėjo viską aptarti ir net suvalgyti po porciją salotėlių ir išgerti po puodelį kavos. Kabalkina atrodė pavargusi ir nusikamavusi. Matyt, vokietis dar neatsirado.
— Liuba, susipažinkit, tai mano kolega, jis dirba Interpole ir gali padėti ieškoti jūsų draugo, — pristatė Sergejus Selujanovą.
Šis kilstelėjo nuo kėdės ir džentelmeniškai nusilenkė.
— Labai malonu. Nikolajus.
— Liuba. Jūs iš tikrųjų galite padėti?
— Aš galiu pasistengti.
— Jis gali, gali, — patvirtino Zarubinas. — Jūs man atleiskit, Liuba, aš tąkart buvau žiaurus ir neteisingas. Aš paskui ilgai galvojau apie mūsų pokalbį ir supratau, kad buvau neteisus. Pirma reikia išsiaiškinti, kas atsitiko jūsų draugui, o paskui jau spręsti, myli jis jus ar ne. Teisingai?
— Ačiū jums, — sušnibždėjo Liuba ir vėl susirengė verkti.
— Neverkit, Liuba, nereikia, geriau pasakykite mums jūsų sužadėtinio pavardę ir kitus duomenis.