— Džavadas Kezoglu...
— Kaip?! — beveik vienu balsu sušuko sekliai.
— Kezoglu, — pakartojo ji. — Džavadas. O kodėl jūs taip nu-stebot?
— Ne ne, viskas gerai, — mitriai susiorientavo Selujanovas. — Tiesiog man kažkodėl atrodė, kad jis europietis.
— Jis turkas.
— Kuo jis verčiasi?
— Jis... nežinau. Dabar greičiausiai niekuo.
— Ką reiškia — dabar? O anksčiau kuo vertėsi?
— Vasarą jis dirba viešbutyje, išnuomoja vandens motociklus. O ne sezono metu jis darbo neturi.
— Jūs seniai pažįstami?
— Nuo praeitų metų. Aš vasarą su vaikais ilsėjausi Turkijoje, kaip tik tame viešbutyje, kur jis dirbo. Mes susipažinome...
— Liuba, — įsikišo Zarubinas, — kodėl jūs niekam apie jį nepasakojote? Juk net jūsų mama nieko nežino. Kodėl?
— Man... buvo gėda. Baisiai gėda... Aš bijojau, kad su manimi pasielgs taip pat, kaip kadaise su mama.
— Ir todėl jūs kalbėjotės su juo vokiškai, kad mama nieko nesuprastų?
— Taip, žinoma. Iš tikrųjų rusiškai jis beveik nemoka, tik vos vos, kiek aš išmokiau. O vokiškai moka, Turkijoje visas aptarnaujantis personalas moka vokiškai. Jeigu mamai girdint aš būčiau su juo kalbėjusi rusiškai, ji iškart būtų supratusi, kad aš kalbuosi su meilužiu ir dar su užsieniečiu.
— Vis tiek aš nesuprantu, kodėl jūs drovėjotės, kodėl jūs jo taip gėdijotės, — nepasidavė Zarubinas. — Kas čia blogo, kad žmogus verčiasi nuomodamas techniką?
Liuba sukūkčiojo, nusišluostė akis servetėle ir mašinaliai ją suglamžė saujoje.
— Žinote, kaip vertinamas dirbantis nuomoje žmogus? Jam netgi neleidžiama įeiti į atskiro pliažo teritoriją. Jis sėdi po tentu, per dešimtį metrų nuo šezlongų, ir neturi teisės tuos dešimt metrų pereiti. Jį tuoj pat apsauga išvytų, o paskui gali ir atleisti. Jis — parijas, atstumtasis. Ir visi, kas bent kartą atostogavo Turkijoje, tai žino.
— Ir šiemet... — pradėjo pasakinėti Selujanovas.
— Taip, aš vėl ten buvau. Mes buvome tokie laimingi! Mes rengėmės susituokti.
— Ir jis būtų atvažiavęs į Rusiją?
— Ne, aš su vaikais būčiau išvažiavusi pas jį. Mes taip nusprendėm.
— Liuba, — pradėjo Zarubinas atsargiai, — nepykit ant manęs už tai, ką aš dabar pasakysiu. Pažadėkit, kad nesupyksit.
— Pažadu.
— Ar daug jūs turite pinigų?
— Aš? — ji labai nustebo, nes laukė visai kito pokalbio tęsinio. — Daug. Visų pirma, pastaruosius aštuonerius metus aš labai gerai uždirbdavau. Ir antra, mano jaunesniojo sūnaus tėvas pervedė į mano sąskaitą banke didelę sumą. Kad vaikas galėtų normaliai augti ir gautų gerą išsilavinimą.
— Jūsų sūnaus tėvas turtingas žmogus?
— Dar daugiau. Jis ne tik turtingas, jis labai turtingas žmogus. Tik nereikalaukite, kad aš pasakyčiau jo pavardę.
— Ką jūs, ką jūs, — sumosavo rankomis Zarubinas. — Mums to ir nereikia. Sakykit, jūs žinot, kad jūsų sesuo kartu su režisieriumi Ostrovskiu rengiasi įgyvendinti bendrą projektą?
— Taip, žinoma. O iš kur jūs žinote? — staiga išsigando ji. — Aš daviau Anitai žodį niekam apie tai nesakyti. Ji nori, kad niekas iš anksto nieko nežinotų.
— Niekas ir nesužinos, — pažadėjo Sergejus. — Bet juk toks projektas labai daug kainuoja. Argi Anita Stanislavovna turi tiek pinigų?
— Ne. Bet aš pažadėjau jai padėti.
— Kokia suma?
— Didelė. Aš pažadėjau jai duoti tris šimtus tūkstančių dolerių. Tiek aš galiu.
— Tiesiog padovanoti tokią sumą? Neįtikėtina! — šūktelėjo Selujanovas.
— Kodėl tiesiog padovanoti? Mes su Anita susitarėme, kad ji atiduos man dalimis, kai pradės grįžti pinigai. Filmas išeis į ekranus, jį pirks televizijos kanalai. Žinoma, gal sugrįš ne visi pinigai, bet aš tam pasirengusi. Juk ji mano sesuo, o ne svetimas žmogus.
— Aš štai ką norėjau pasakyti, Liuba, — prakalbo Zarubinas labai rimtai. — Trys šimtai tūkstančių dolerių — tai labai didelė suma, ypač esančiam be darbo nuomos punkto tarnautojui. Ar negalėjo taip būti, kad jis sužinojo, jog jūs pažadėjote seseriai pinigų, o pati likote be nieko, kad dabar neturite lėšų ir todėl jūs jam daugiau neįdomi? Ar apie tai nepagalvojote?
— Pagalvojau, — Liubos skruostais ritosi ašaros, bet ji to nepastebėjo. — Ir todėl man buvo dar skaudžiau. Negi aš galėjau apie tai pasakoti mamai?
— Turbūt ne, — atsidusęs sutiko Sergejus. — O kam jūs papasakojote, kad rengiatės tekėti už Džavado?
— Tik Anitai. Ji protinga ir gera, ji manęs nesmerktų. Juk ji mamai atleido, atleistų ir man.
— Ir apie tai, kad Džavadas dingo, jūs irgi jai papasakojote?
— Ne.
— Kodėl?
— Man buvo gėda... Anita įspėjo mane, kad jis gali būti alfonsas, kad jam reikia tik mano pinigų. O aš taip pasipiktinau... Net susipykau su ja.
— Bet paskui susitaikėte? — nusišypsojo Selujanovas.
— Žinoma. Anita niekada nelieka pasipūtusi, ji viską supranta.
— Gerai, Liuba. Štai šiame lapelyje jūs man viską užrašykite, ką žinote — telefonus, viešbučio, kuriame Džavadas dirbo, pavadinimą, aš pasistengsiu ką nors sugalvoti.
— Ačiū jums.
Ji greitai užrašė Džavado vardą ir pavardę, viešbučio pavadinimą, miesto, kuriame gyveno jo šeima, pavadinimą ir mobiliojo telefono numerį.
Gal po dešimties minučių, kai ji juos paliko, sekliai išėjo iš kavinės.
— Visi važiuoja atostogauti į Turkiją, — svajingai tarė Selujanovas. — Štai tu, Serioža, esi ten buvęs bent kartą?
— Nee, o tu?
— Ir aš nebuvau. Man kai tik atostogos — tai pas tėvus į vasarvietę arti. Ten darbai niekada nesibaigia, visą laiką tai kažką taisyti, tai statyti, tai ravėti. O tie visi po turkijas važinėjasi.
— Kas tie visi? — nesuprato Zarubinas, kuris mintimis jau buvo su savo Gulia ir svajojo apie tai, kaip jie galbūt nukaks prie šiltos jūros su aukso paplūdimiais ir važinėsis ten vandens motociklais... Kada nors.
— Na, pavyzdžiui, Liuba. Ir tavo kaskadininkas, tu juk pats pasakojai. Jis ten mergina truputį pasinaudojo. Užmiršai?
— Užmiršau... Kolia, iš manęs pusė litro.
— Už ką?
— Už tą. Aš viską supratau.
— Ir ką gi tu galėtum suprasti, gamtos vaike? — nusijuokė Selujanovas. — Tavo amžiuje dar anksti ką nors suprasti.
— Eik tu!.. — atsikirto Sergejus. — Mes su tavimi manėme, kad tas Džavadas sužinojo apie filmą ir nusprendė, kad Liuba dabar elgeta, todėl tapo jam visiškai neįdomi. O iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai. Tai Anita sužinojo, kad Liuba rengiasi ištekėti ir dingti su visais pinigais. Ir Anita ėmėsi priemonių.
— Manai? — nepatikliai pakėlė antakius Nikolajus.
— Tiksliai tau sakau. Žiūrėk, kaip datos atitinka! Liuba sakė, kad kartą Džavadas jau buvo prapuolęs. Tai buvo vasarą, rugpjūtį. Greičiausiai tada ji Anitai ir sakė, kad rengiasi tekėti. Tada Anita siunčia kaskadininką pasikalbėti su jaunikiu. Na, pasiūlyti pinigų, kad pasišalintų, ar pagąsdinti, ar paprasčiausiai įtikinti. Kurį laiką tai veikia, Džavadas liaujasi Liubai skambinti ir keičia savo mobiliojo numerį. Paskui vėl jų meilė iššoka kaip Pilypas iš kanapių, ir čia lyg tyčia Džavadas skambina, kai Liuba svečiuojasi pas motiną. Bet ten tuo metu ir Anita, juk jų močiutės jubiliejus. Ir Anita supranta, kad paplūdimio darbininkas vėl atgijo. Ir kitą dieną Turkijon skrenda kaskadininkas. Štai po antrojo vizito Džavadas ir dingsta.
— О tu esi tikras, kad kaskadininkas rugpjūtį skrido į Turkiją?
— Absoliučiai. Aš mačiau jo užsienio pasą. O be to, tai jo legendos dalis, atseit buvau rugpjūtį, įkliuvau su mergina, dabar reikia taisyti padėtį. Suprantama, tos istorijos niekas nesirengė tikrinti. Na, ir meistrė mūsų Anita Stanislavovna. Kaip į sesers pinigėlius įsikirto! Lavonais žengia.