— Tai jau tiksliai, lavonais, — pritarė Selujanovas. — Vargšės aktorės nepagailėjo. Sesers vos iki nervinio šoko neprivedė. Kas dar?
— Psichologė Aničkova. Lavonas, beje, tavo, o aš turiu jį atsiminti, — įgėlė Sergejus.
— Tai juk Aničkovą nužudyti užsakė kaskadininkas, o ne Anita.
— Klausyk, negi tu iš tikrųjų manai, kad tas bedarbis kaskadininkas be jos leidimo drįstų bent nusispjauti? Juk ji visus suėmė į nagą, visus juos tvarko, visi pagal jos dūdelę šoka. Ir Aničkovos žmogžudystė buvo reikalinga Anitai, o visai ne kaskadininkui.
— Kam jai?
— Taip, čia klausimas, — sutiko Zarubinas. — Bet atsakymą į jį mes gausim.
Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir su pasitenkinimu tarė:
— Jeigu viskas ėjo pagal planą, tai kaskadininką Kričevecą ir madam Volkovą Olšanskis tardo jau beveik pusantros valandos.
Praėjo dar kelios dienos, ir paveikslas galutinai išryškėjo. Dabar jau baltų dėmių jame neliko.
Taip, Anita Volkova mokėjo kantriai laukti ir planingai eiti prie užsibrėžto tikslo. Po to, kai buvo atleista iš mokslo tiriamojo instituto, ji dvejus metus vargo, bandydama rasti sau gerai apmokamą ir prestižinį darbą. Bet nesėkmingai. Tada miršta Stanislavas Osipovičius. Čia ir prasideda Anitos žygis naujų aukštumų link.
Brolis ir sesuo, tie snargliai, atėmę iš jos tėvus ir sugadinę jai vaikystę ir jaunystę, dabar kaip inkstai taukuose — pinigų kaip šieno, o jai jau keturiasdešimt, ir perspektyvoje — nieko. Niekam tikęs Antonas, kuriuo jau neišeina didžiuotis, ir apgailėtini skatikai už korepetitorės darbą. Ne, taip nieko nebus. Ji vėl sėdės soste, taps karaliene ir suspindės nepakartojama ir unikali, o brolis ir sesuo jai 330 padės tai padaryti.
Filmo, kuriame ji suvaidins pagrindinį vaidmenį, o pastatys, savaime suprantama, garsus režisierius, tokio filmo idėja gimė greitai. O štai uždavinys, iš kur gauti tam filmui pinigų, sprendėsi lėtai. Anita suvaidins išmintingą ir mylinčią šeimos vienytoją, ji privers juos visus, ir vyresniąją kartą ir jaunesniąją, žiūrėti jai į burną. Ji visada mokėjo nerodyti tikrųjų savo jausmų ir gudriai apsimetinėti — vaidinti klusnumą, draugiškumą, širdingumą ir netgi meilę. Ji buvo protinga moteris ir labai nebloga aktorė — ji tiksliai žinojo, kaip elgtis su vienu ar kitu žmogumi, kad ją mylėtų. Ir visada pasiekdavo savo.
Motina lengvai patikėjo spektakliu, kuris vadinosi „Dukters palaidūnės sugrįžimas", ir tuo, kad Anita jai atleido. Sena marazma-tikė močiutė irgi nieko neįtarė, nors tik viena Anita žinojo, kokių nežmoniškų pastangų jai reikėjo, kad neimtų spiegti ir neužmuštų kvailos senės, kai toji vadino ją „Natule", o ypač „senmerge". Senelis ir patėvis nesiskaitė — tie visada, kaip manė Anita, pasirengę tikėti, kad juos myli. Buki, savim patenkinti patinai.
Ir su Liuba problemų nebuvo. Ji ir šiaip mylėjo žmones ir nelaukė iš jų niekšybės, todėl akimirksniu pateko vyresniosios sesers įtakon. Tiesa, Liubaša vos nepridarė kvailysčių, susirengusi tekėti už bedarbio turko, bet čia Anita laiku susigriebė ir nepastebimai patikrino sesers mobiliuką. Žinoma, Džavado numeris buvo pastarųjų dešimties numerių sąraše, juk kvailelė Liuba skambindavo jam po du kartus per dieną. Turint šviežiai iškepto jaunikio telefoną, nesunku buvo jį susirasti ir sutarti susitikimą. Antonas savaitei išvažiavo į Turkiją ir problemą išsprendė. Paskui, tiesa, paaiškėjo, kad ne galutinai, todėl teko važiuoti dar kartą. Kai prie pinigų ir įkalbinėjimų priduriama raumenų jėga ir tikslus smūgis, tai kažkaip labiau įtikina.
O štai su broliu Valerijum vienos bėdos. Taip, jis sutiko bendrauti su Anita ir net su ja draugauti, bet tuo viskas ir baigėsi. Daryti jam įtakos negalėjo niekas. Filmo projektą jis iš karto pavadino kliedesiu bei kvailyste ir paprašė Anitos daugiau apie tai neužsiminti. Negana to, praėjus pusmečiui po tėvo mirties, jis vedė kvailutę čiulbutę narkomanę, ir nuo tol ji tapo jo akių šviesa. Viskas Larai, visos mintys tik apie ją, ir visi pinigai eikvojami tik jai.
Anita panaudojo visą savo iškalbą, bandydama įtikinti brolį, kad Larisą reikia gydyti, nes suprato: jei mergiščią pradės gydyti, tai
baigsis begalinės investicijos jos reklamai. Bet Valerijus nenorėjo nieko girdėti. Ir kategoriškai paprašė Anitos nesikišti į jo reikalus.
Tada ji nusprendė juos išskirti. Ar bent jau supykdyti ir atitolinti vieną nuo kito. Tuo tikslu buvo sugalvota ir suvaidinta kombinacija su spektakliu Larisa lesbietė". Sakmbučiai ir kažkokių moterų balsai, kai Larisos nebūna namie. Pagauti reikiamą momentą nebuvo sunku, pakako iš pašnekesio su Valerijumi sužinoti, kad šiandien Larisa dirbtuvėje tapo, ir galima organizuoti skambutį, juolab uždarbiaujančių kvailučių aplinkui pilna. Tuo pačiu metu buvo sukurta istorija apie tai, kad Lara piršosi Anitai su nepadoriais pasiūlymais. Anita liovėsi lankytis pas brolj, kai jo žmona būdavo namuose, ir laukė patogiausio momento, kad galėtų akivaizdžiai pateikti tai, kas reikia. Ir — kaip viso to apoteozė — scena su netikėtai dirbtuvėje pasirodžiusiu vyru tuo metu, kai Larisa miega meilužės glėbyje. Tam buvo pasamdyta mergina, kuri susipažino su Larisa, įsipiršo pas ją dirbtuvėn į svečius pasižiūrėti paveikslų, įbėrė jai į arbatą stiprių migdomųjų ir padarė visas kitas manipuliacijas, kad užėjęs numatytu laiku vyras galėtų išvysti tai, kas reikia. Jis ir užėjo. Todėl, kad jį atvedė Anita, sėkmingai ir laiku „nutrynusi kojas" naujais bateliais. Juk tą dieną kartu papietauti pasiūlė būtent ji, restoraną pasirinko irgi ji. Atseit vis tiek bus su reikalais Čistyje Prūdai rajone. Viskas kaip iš gaidų.
O, Anita Stanislavovna puikiai pažinojo savo brolį ir galėjo lengvai nuspėti jo elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Ji tiksliai žinojo, kad jis nieko Larisos neklausinės. Čia ji neapsiriko. Bet valdyti Valerijaus ji vis dėlto negalėjo.
Dar rugpjūtį ji užėjo pas Liubą į darbą ir pamatė ant jos stalo keletą Aničkovos vizitinių kortelių. Nepažįstamas žodis „kineziologija" ją sudomino, ji nepastebimai pasiėmė vieną kortelę ir pasidomėjo, kas tai yra. Paaiškėjo, kad kineziologija — gana naudingas dalykas, kai moki ja naudotis. Štai tas realus šansas, kuris privers nepaklusnų broliuką šokti pagal jos užsakytą muziką. Ji paskambino Aničkovai, pasivadino holdingo „Planeta" darbuotoja Liuba Kabalkina ir susitarė susitikti. Tiesą sakant, mintis pasivadinti svetimu vardu atėjo jai į galvą netikėtai, kai Aničkova paklausė, kur ji gavo jos telefoną. Nieko neįvardyti ji negalėjo, o Liuba sakė, kad visus „Planetos" darbuotojus psichologė aptarnaus anonimiškai, tai yra 332 neskelbdama jų pavardžių darbovietėse. Štai tegul Galina Vasiljev-
J
na ir mano, kad dirba su Kabalkina. Juk pati Liuba nė už ką pas ją neis, tuo Anita buvo visiškai tikra.
Tačiau susitikimas su psichologe Anitai pasisuko netikėta linkme. Galina Vasiljevna atsisakė patenkinti jos pageidavimą ir netgi labai nemalonia forma.
— Išmokykite mane kineziologijos, — pareikalavo Anita, įpratusi, kad visi jos norai vykdomi neprieštaraujant.
— Kam jums to reikia? — labai draugiškai pasidomėjo psichologė Aničkova.
— Aš negaliu susitvarkyti su savo broliu, jis manęs visai neklauso, — Anitai net į galvą neatėjo pameluoti, jai atrodė, kad jos noras paveikti brolį visiškai natūralus.
— Vadinasi, jūs norite išmokti taikyti kineziologijos metodą, kad galėtumėt priversti brolį elgtis taip, kaip jūs norite? — tiesiai paklausė Galina Vasiljevna. — Apgailestauju, bet jūs be reikalo pas mane atėjote.
— Kodėl gi? Mano brolis turi problemų, o pats to nesupranta, ir aš noriu jam padėti.
Anita pajuto, kad įsibėgėjusi iššoko per toli į priekį, tai pabandė trauktis. Bet tai nepadėjo.