— Jeigu jūs negalite susitvarkyti su broliu, ir tai jus jaudina, vadinasi, problemų turite jūs, o ne jis. Su jūsų problemomis aš pasirengusi dirbti, jeigu norite.
— Aš neturiu problemų, — atžariai atsakė Anita. — O štai broliui noriu padėti.
— Nereikia manęs apgaudinėti, — šaltai atsakė Aničkova. —
Mums su jumis nieko neišeis, Liubovė Grigorjevna. Viso gero. Sąskaitos už jūsų vizitą aš nepateiksiu.
Anita išėjo visiškai priblokšta. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl kineziologė jai atsakė. Bet su tuo ji šiaip taip susitaikė. Ir viskas būtų buvę gerai, jei ji nebūtų iš Liubos sužinojusi, kad „Planetos" dešimtmečio proga planuojamas pobūvis. Ten bus Aničkova, ten bus sesutė Liuba ir greičiausiai brolis Valerijus. Štai šito kaip tik ir nereikia. Kas, jeigu Liuba sugalvos susipažinti su Galina Vasiljevna ir jai prisistatys?
Juk viskas paaiškėtų, ir tada jau Anitai tikrai niekada nepavyktų suvystyti užsispyrusio broliuko su visais jo reikalais ir pinigais.
Ne, jokiu būdu šito negalima leisti. Aničkovos pobūvyje neturi būti. Ir apskritai reikia išvengti bet kokios galimybės susitikti 333
Liubai su psichologe. Kaipgi ji anksčiau apie tai nepagalvojo? Ji manė, kad viską numatė, kad Liuba nė už ką neis pas psichologę, o pastaroji patenkins Anitos prašymą... O viskas išėjo visai ne taip. Visa kombinacija pradėjo griūti kaip kortų namelis, ir reikėjo kuo greičiau imtis priemonių.
Anita jų ir ėmėsi. Tiksliau, ji apsisprendė, o viską padarė Antonas Kričevecas, naudodamasis kažkokiais besmegeniais padugnėmis. Taip pat Antonas paskambino Aničkovos sūnėnui ir taip patvarkė, kad Liubos Kabalkinos vardas iš kalendoriaus dingo.
Štai toks išryškėjo paveikslas. Bet kad ta mozaika susidėliotų, tardytojui Olšanskiui teko keletą dienų iš eilės daug valandų vesti kvotas, akistatas, atpažinimus, tardymus įvykio vietoje, o operatyvininkai davėsi po visą miestą, ieškodami tardytojui reikalingos informacijos. Bet diena po dienos Olšanskio užduočių sekliams buvo vis mažiau, dabar pagrindinį darbą jis turėjo atlikti pats vienas. O Petrovkos vaikinai jau rūpinosi kitomis žmogžudystėmis, kurių Maskvoje būna kasdien, taigi be darbo jie nesėdėjo.
Išaušo diena, kai Nastiai-Kamenskajai reikėjo eiti į darbą. Ir visai netikėtai ji suprato, kad negalvoja, kaip anksčiau, kaip išsisukti nuo operatyvinio pasitarimo. Nepasakytum, kad ji nekantriai laukė susitikimo su viršininku, visai ne, bet ankstesnės baimės ir nervų nebuvo. Ji kaip įprastai atėjo į tarnybą anksti ir prieš pasitarimą spėjo išgerti kavos su Korotkovu ir aptarti su Miša Docenka privalumus ir trūkumus tapetų, kurių pavyzdžių jis atsivežė iš statybinių medžiagų parodos. Ir dar ji spėjo paskambinti Ženiai Frolovui, kuris kažkada buvo universitete jų kurso seniūnas, ir pasitikslinti kurso draugų susitikimo laiką ir vietą — šiemet sukanka lygiai dvidešimt metų, kai jie baigė universitetą. Taip taip, su tuo pačiu „dėde Ženia", būtent jis, kaip paaiškėjo, Nastios ir ieškojo, kai ji gyveno Bolotnikuose.
Lygiai dešimtą ryto ji kartu su visais įėjo į Afanasjevo kabinetą ir užėmė savo įprastinę vietą, kurioje sėdėdavo visus tuos metus, kai skyriaus viršininkas buvo Bandelė-Gordejevas.
— Kamenskaja! — pulkininko balse buvo tiek nuoširdaus džiaugsmo, kad darbuotojai visi kaip vienas nustebę atsisuko į viršininką. — Kaip aš džiaugiuosi, kad tu pagaliau pasirodei! Mes čia be tavęs kaip be rankų, visai užsikasėm. Na, kaip tu? Visai pasveikai?
Nastia pajuto, kaip krūtinėje auga ir veržiasi laukan nežinia iš kur atsiradusi laimė. Kaip viskas, pasirodo, paprasta. Tu liaujiesi bijoti ir nekęsti žmogaus, ir jis tuoj pat į tai atsako palankumu ir nuoširdumu.
— Visiškai, Viačeslavai Michailovičiau, — atsakė ji, vos sulaikydama plintančią veidu kvailą šypseną.
— Tu žiūrėk, per daug iš pat karto nebėgiok, saugok koją. O jūs, vaikinai, — jis išraiškingai peržvelgė kitus, — būkit atlaidesni ir supratingesni, jūsų daug, o Kamenskaja pas mus viena. Taigi prie darbo...
Gerą pusdienį Nastia negalėjo atsigauti nuo įspūdžio, patirto po susitikimo su Afonia. Ne, taip nebūna, taip tiesiog negali būti. Kažkur Bolotnikuose ji galvojo ir murmėjo kažkokias frazes, o čia, Maskvos centre, Petrovkoje, jos viršininkas... Ne. Ar taip?
Prieš darbo dienos pabaigą pas ją užėjo Serioža Zarubinas.
— Klausyk, Palna, tu iš mūsų protingiausia...
— Aš iš jūsų pati ligočiausia, — pertraukė jį Nastia. — Girdėjai, ką viršininkas ryte sakė? Būk atlaidesnis ir supratingesnis.
— Na, gerai, tu iš mūsų pati ligočiausia, todėl paaiškink man, bukam ir nemokytam, kodėl vis dėlto psichologė Aničkova atsakė Volkovai? Viską aš šitoje byloje suprantu, o šito ne.
— Kas gi čia nesuprantama? Volkova norėjo paimti brolį už rankos ir rasti visas jo silpnas vietas, kad žinotų, ką reikia spustelti, norint priversti jį paklusti.
— Tą tai mudu suprantam, bet juk ji Aničkovai sakė, kad nori broliui padėti. Argi blogai išmokyti žmogų kažkokių veiksmų, kad jis galėtų padėti kitiems?
— Serioža, padėti galima tik tada, kai tavęs to prašo. O Riteris jokios pagalbos iš sesers neprašė. Jauti skirtumą?
— O kodėl negalima padėti, jeigu neprašo?
— Toks dėsnis.
— Dėsnis? Tai kažkas nauja. Koks čia dėsnis?
— Niekada nieko nedaryk, nesakyk ir negalvok, jeigu tavęs neprašo.
— Pirmą kartą girdžiu, — prunkštelėjo Zarubinas. — Iš kur tu tai ištraukei? Kvailystė kažkokia! Kaip tai — nedaryk, jeigu neprašo?
Mūsų, beje, nusikaltėliai irgi neprašo, kad mes juos gaudytumėm, bet mes juk gaudom, ir nieko, net atlyginimą už tai gaunam. Kažką tu čia, Palna, nusišnekėjai.
— Gali būti, — ji nepradėjo ginčytis. — Neįsigilinus tai iš tikrųjų skamba absurdiškai. Bet kuo daugiau apie tai galvoji, tuo geriau supranti, kad tai teisinga.
Ji išėjo iš Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos pastato devintą valandą vakaro ir su malonumu pagalvojo, kaip parvažiuos namo į savo butą prie metro „Ščelkovskaja". Giminaičiai po sėkmingos operacijos atsiėmė iš ligoninės savo sūnelį ir laimingai iškeliavo į savo miestą. Dabar ji vėl gyveno įprastoje aplinkoje, kasdien matėsi su vyru ir miegojo ant mėgstamos sofos.
Bet prieš keliaudama į „Ščelkovskają", ji padarys dar vieną dalyką. Ji jaučia, kad tiesiog būtina tai padaryti. To reikia ne kažkam, o jai pačiai.
Prie įėjimo į metro Nastia nupirko didžiulę gėlių puokštę ir nuvažiavo į Lesnariadskaja gatvę, kurioje gyveno Pavelas Diužinas. Ilgai skambino prie durų, bet niekas jai neatidarė. Ji galėjo paskambinti Pavelui į mobiliuką, bet kam? Ką tai pakeistų? Ji ir taip padarė, ką norėjo.
Nastia paskambino į kaimynų butą. Duris atidarė jauna moteris su kūdikiu ant rankų.
— Atleiskit, kad sutrukdžiau, ar negalėčiau pas jus palikti gėlių Pavelui Diužinui?
— Pašai? — moteris nušvito šypsena. — Žinoma, palikit. Jie šiandien vėlai grįš, išėjo į teatrą.
Nastia išsitraukė iš rankinuko bloknotą, išplėšė lapą, užrašė „Nuo dėkingos mokinės" ir įkišo į puokštę.
— Tik žiūrėkit, kad neiškristų raštelis, — paprašė ji jaunosios mamos.
— Žinoma, žinoma, aš viską jam perduosiu.
Eidama į metro Nastia mintyse kartojo: „Ačiū tau, Paša, už pamoką. Ačiū tau už viską, ko manęs išmokei. Ačiū tau už tai, kad esi".
Ir netikėtai suprato: „Aš absoliučiai laiminga".
Negali būti, tuoj pat sutramdė ji save, negali ji būti absoliučiai laiminga nei iš šio, nei iš to, tiesiog taip sau. Negali. Taip nebūna.
Ne.
336 O gal būna?
Nastiai Kamenskajai nepasisekė — ji pateko j avariją. | Greitai ją išrašys iš ligoninės, bet sulaužytą koją vis dar taip skauda, kad moteris beveik nepaeina. Tada ji nusprendžia kreiptis j specialistę, gydančią J netradiciniais metodais. Tačiau kai Nastia jai paskambina, paaiškėja, kad toji specialistė nužudyta.